Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— A...

— Nemanau, kad Vegas yra tas, kuris metė tau iššūkį.

— Aš irgi nemanau.

Taigi Vegą teko išbraukti iš įtariamųjų sąrašo. Visiškai teisinga. Toje užsitęsusioje kovoje su paslaptingu ir įtartinu priešu, Vegas jau įrodė esąs ne daugiau nei sumišęs draugas. Ne juokais.

Po dviejų valandų, įveikęs pagirias, užėjau į optikos saloną — norėjau naujų akinių ir labai tikėjausi, kad Dievas padės, o mane aptarnaujanti moteris neims siūlyti naujų madingų vaikiškų rėmelių.

— Gerai, — pasakė salono darbuotoja. — Keletas klausimų. Pirmiausia jūsų vardas?

— Volisas, — atsakiau.

Ji lėtai suspaudė pirštu kompiuterio klaviatūroje VOLISAS.

— Gerai... Volisai... Jūsų pavardė?

— Oi. Atsiprašau. Tai ir buvo mano pavardė. Tiesą sakant tebėra. Mano vardas Denis.

Moteris atsiduso, ir turėjau progą stebėti gana įspūdingą reginį. Ji septynis kartus spaudė kompiuterio klaviatūroje klavišą Delete.

— Gerai. Pradėsime iš naujo. Vardas?

— Denis.

— DENIS, — suspaudinėjo moteris.

— Jūsų pavardė?

— Eeee... Volisas.

Jaučiausi taip, tarsi būčiau laikęs kokį testą ir labai palengvėjo, kai moteris, įvedusi mano atsakymus, tyliai linktelėjo galvą. Fui, net atsidusau. Mano vardas tikrai Denis Volisas.

— Dabar... — moteris aiškiai perėjo prie kito registracijos formoje pateikto klausimo, — vyras ar moteris?

Ką? Žinoma, kad vyras. Moterie, pakelk akis į mane. Tikrai nepriklausau moteriškai atrodančiai vyrijai. Nebent jums patiktų nesiskutusios moterys. Na... ir... žinote... vyrai.

— Atsiprašau? — išstenėjau.

— Ar jūs ponas Volisas?

Moteris vis dar nežiūrėjo į mane. Bet juk matė mane įeinantį pro duris. Turėjo girdėti mano balsą. Kaip ji gali nesuprasti? Gal bijo spėlioti ir apsirikti? Pamynęs išdidumą, rūpestingai apmąsčiau jos klausimą ir atsakiau:

— Taip. Esu ponas Volisas.

Gali būti, kad abejones sukėlė tie vaikiški akinukai ant mano nosies. Gal ji tikėjosi, jog atsakysiu: „Ne, ne ponas Volisas, bet aš jau didelis berniukas, nes mamytė man leidžia vienam eiti į parduotuves“!

— Taip... Pone Volisai. Tai jūs norite akinių?

Vajėzau... Tai argi aš panašus į tokį, kuris būtų labai laimingas su tais vaikiškais akinukais? Ne, tikrai nesijaučiu gerai. Tiesa, moteris to ir negali žinoti, nes nenuleidžia akių nuo kompiuterio ekrano.

— Taip.

Stebėjau, kaip ji paspaudžia TAIP, o tada ekrane atsiranda kitas klausimas, geriausias, kurį tądien išgirdau:

— Ar jūs jau nešiojate akinius?

Ar aš jau nešioju akinius? PASIŽIŪRĖK Į MANE. Aiškų aiškiausiai jau nešioju akinius! Tai nepaneigiamas faktas. Jau nešioju akinius ir esu vyras. Ponas. Visai ramiai galėtumėte mane išvadinti ponu keturakių akiniuočių arba vyruku su berniuko akinukais.

Gal ta moteris niekada anksčiau nematė nei vyro, nei nešiojančio akinius? Kokius klientus ji aptarnaudavo? Šunis su monokliais?

— Ar aš jau nešioju akinius? — paklausiau moters, norėdamas pasitikslinti, ar tikrai gerai išgirdau, ir šuns su monokliu vaizdas išblanko.

— Toks klausimas sistemoje, — paaiškino ši, pirmą kartą pakeldama akis į mane, bet vis tiek liko nesupratusi, kad visa informacija, kurios reikalavo sistema — čia pat, kaip ant delno.

— Taip. Jau nešioju akinius.

— Labai gerai! — stodamasi apsidžiaugė moteris. — Eime išsirinksime!

Naujieji akiniai turėjo būti baigti po valandos ar dviejų ir dar, taręs Taip , sutikau dalyvauti akcijoje — galėsiu visą mėnesį nemokamai nešioti kontaktinius lęšius. Netikėtai gavęs šiek tiek laisvo laiko, nutariau pasinaudoti galimybe ir atlikti kelis reikaliukus, susijusius su pasiruošimu kelionei į Edinburgą.

Nusipirkau vitaminų, šešias poras juodų puskojinių ir dar vieną baltų, jei netyčia tektų pasportuoti, nors visai nepanašu, kad taip nutiktų. Kurį laiką vaikštinėjau po TopMan parduotuvę, tačiau niekaip negalėjau atsikratyti noro žvilgčioti į savo atvaizdą veidrodžiuose, o tai ėmė šiek tiek trikdyti. Nusprendžiau išeiti iš parduotuvės ir imtis dar vieno labai svarbaus reikalo — tokio, kuriam visai nesvarbu, kad man ant nosies vaikiški akiniai. Tas reikalas — kirpimasis.

Jau keliavau į kirpyklą Greit Portlando gatvėje, bet dar nespėjus įžengti vidun, gavau labai nemalonią žinutę:

TU SKOLINGAS MAN PENKIASDEŠIMT SVARŲ.

Žinutę pasiuntė Vegas. Kažkaip visai nenorėjau jam skambinti — visas tas reikalas, kad jį nusižiūrėjau leido manyti, jog pokalbis nebus malonus. Be to, po pirmojo pasimatymo nemandagu skambinti nepraėjus nė dviem dienoms.

Bet ką jau padarysi. Manau, kad teks atiduoti Vegui tuos penkiasdešimt svarų, kuriuos per mane išleido susimokėjęs už šiltą alų naktiniame Soho klube. Gal pagalvojote, kad galėtų man ir atleisti, juk vedžiausi jį į miuziklą ir vaišinau bhuna kariu, bet teks su tuo susitaikyti. Esu žmogus, kuris sako Taip . Atrašiau draugui, ir mudu sutarėme susitikti minutėlei vėliau po pietų.

— Taigi... — prabilo kirpėjas iš Naujosios Zelandijos. — Aš ir klausiu savęs, ką gi mes šiandien darysime?

— Kirpsimės. Paprasčiausiai kirpsimės, — atsakiau. — Manau, kad norėčiau palikti šukuoseną tokią pat, tik truputį patrumpinti.

— Supratau, — sumurmėjo kirpėjas Skotas. Oi, tik nepagalvokite, kad tai buvo koks nors kivių kirpėjas, skutantis šiems paukščiams kuodus, ne. Tai buvo tiesiog kirpėjas iš Naujosios Zelandijos. — Tai labai nesunkiai padarysime, tikrai...

Bet paskui Skotas pasielgė tikrai keistai. Uždėjęs abi rankas man ant pečių pasilenkė visai prie pat manęs. Mūsų žvilgsniai susitiko veidrodyje.

— O gal... — sušnabždėjo kirpėjas, — norėtumėte išbandyti kai ką naujo?

Skotas, rodės, tikrai nuoširdžiai ėmėsi darbo. Turėjau nusiimti akinius — tai padariau su didžiausiu malonumu — kad netrukdyčiau kirpėjui darbuotis skustuvu. Galvos šonuose bandė padaryti kažką madingo, o aš gavau gerą progą maloniai nugrimzti į savo mintis. Tai vienas iš gerų dalykų, jei esate trumparegis. Kai dėl ko nors turite nusiimti akinius, viskas, ką galite daryti — tai galvoti. Kautynėse tai gal ir nelabai patogu, tačiau pas kirpėją — viskas kuo puikiausiai. Taigi ir ėmiausi galvoti. Svarsčiau apie mano gyveniman įsiveržusį naują veikėją... tą, kurį pažinojau ir... tuo pačiu... ne, nes nežinojau, kas jis.

Taip, tenka pripažinti, kad iššūkį metė ne Vegas. Kas tada? Kas siuntinėjo man keistas žinutes ir šaipėsi iš manęs? Ar toks buvo jo ar jų tikslas? Paerzinti? Išgąsdinti? Ar tikrai tikėjosi, jog nuvyksiu į Stounhendžą? Ar žino, kad jau buvau tenai? Gal per greitai iš lygties su nežinomaisiais išmečiau Janą? Kurioje vietoje visame šiame reikale lieka vyrukas sutiktas autobuse? Jeigu vis dėlto tas vyrukas yra Maitrėja, o Brajanas su Pitu bei Starburst grupė yra teisūs, gal Maitrėja ir metė man iššūkį? Gal esu tik pėstininkas keistame šachmatų žaidime? Ei, juk šachmatai šiek tiek rimuojasi su Taip. Gal toks yra mįslės įminimo raktas? Bet kas sužinojo apie mano duotus įžadus? Kam aš...

— Na, štai, ir baigėme!

Skotas atsitraukė atgal, o aš siektelėjau akinių.

— Puiku, — pasakiau, tupdydamas akinius ant nosies. Paskui jau nieko nebesakiau.

Tik spoksojau.

Galvos šonuose plaukai buvo labai, labai trumpai nukusti. Ant viršugalvio styrojo tarsi ir skiauterė, tik daug labiau sušiaušta, nei kada nors gyvenime teko būti mano viršugalviui, o kaklą kažkas vis kuteno. Tačiau po kelių minutėlių man ėmė visai patikti. Beveik. Beveik patiko.