Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Labai norėčiau, — greitai sumurmėjau ir tuojau pat pasigailėjau.

Sebo ranka taip ir liko ištiesta. Spoksojo į mane visiškai sumišęs. Hana taip pat išpūtė akis.

— Ką? — šaižiu balsu paklausė.

— Jei tikrai kviečiate. Na... jei tikrai kviečiate eiti kartu, Sebai, tai tuomet taip. Taip, labai norėčiau.

Skaisčiai nuraudau. Lygiai taip pat ir Hana. Tik paraudimo priežastys buvo skirtingos.

Sebas, kaip tikras džentelmenas, išlaikė orumą ir išsitraukęs telefoną pasakė:

— Na, ką gi, gerai... tik paskambinsiu į restoraną ir pasakysiu, kad reikia staliuko trims ...

Tai buvo siaubinga. Beveik nesikalbėdami trise sėdėjome gana prašmatniame restorane, vadinamame Circus . Sebas su Hana sėdėjo vienas priešais kitą, o tarp jų, viduryje, ant skubotai atneštos ir pristatytos kėdės kėksojau aš... Stalelis aiškiai buvo skirtas dviem.

Tai buvo iš tiesų siaubinga.

Sėdėjome jau geras dešimt minučių. Virpanti žvakės liepsna nepajėgė išsklaidyti ledinės atmosferos.

Nė nereikėjo aiškinti, kad tai pats pirmasis Hanos ir Sebo pasimatymas, o čia visai neprašytas įsiveržiau aš. Sunku net apsakyti, kaip nepatogiai jaučiausi. Bet vis tiek — taip buvo lemta. Viskas, ką galėjau padaryti, tai pabandyti šiek tiek praskaidrinti nuotaiką.

— Tai kaip judu susipažinote, — nutaisęs kiek tik įmanoma draugiškesnį balsą paklausiau.

— Deni, nejau mes turime, — žiojosi prieštarauti Hana, tačiau Sebas suskubo įsiterpti.

— Supažindino draugė. Dirbu su Sesilija.

— Ak, Sesilija. Taip, — sumurmėjau.

— Taip, — patvirtino imdamas meniu Sebas.

— Sesilija, — dar sykį pakartojau, tik jau kažkodėl šį kartą tokiu žaviu šiaurietišku akcentu.

Sebas neatsakė. Hana spoksojo į mane.

— Sesilija, — pakartojau jau normaliai, tarsi norėdamas įrodyti, kad galiu ir taip.

Sebas atidžiai tyrinėjo meniu.

— Visai kaip toje dainoje, tiesa?

— Kokioje dainoje? — rūsčiai burbtelėjo Hana.

— Sesilija, — paaiškinau. — Dainuoja Simon & Garfunkel.

— Taip, — pritarė mergina. — Yra tokia.

— Ar pasakojau mano mamos ir Simon & Garfunkel nutikimą?

— Taip, — nugesino mano iniciatyvą Hana. O Sebo, atrodė, iš viso nedomina mano mamai nutikęs nuotykis su Simon & Garfunkel Nors nutikimas tikrai puikus.

Restorane, kažkur prie kito stalelio kostelėjo.

— Taip... — giliai atsidusau. — Sesilija...

Atsikandau duonos lazdelės.

— Kaip ten ta daina toliau?

— Jėzau, — išgirdau patyliukais sudejuojančią Haną. Ji taip pat pasičiupo meniu.

Aš irgi pasiėmiau meniu ir visi trys sėdėjome netardami nė žodžio, tarsi būtume paskendę giliuose apmąstymuose.

Pasirodė padavėjas.

— Gal norėtumėte užsisakyti vyno?

Nemanau, kad kada nors gyvenime šis vyrukas buvo girdėjęs taip tvirtai ir vienu balsu ištariamą Taip .

Labai norėčiau pasakojimą tuo ir baigti. Tikrai, mielai taip ir padaryčiau. Bet negaliu. Nes jis dar toli gražu nesibaigė. Man teko gerokai pasikankinti, o dabar skaitydami pasikankinsite ir jūs.

Po dvidešimties minučių jau buvome užsisakę patiekalus.

Padavėjas pasiūlė žuvį ir, nors nuo vaikystės niekada neragavau žuvies, užsisakiau būtent šį patiekalą. Hana, nustebinta tokio mano poelgio, išpūtė akis. Sebas tylėjo jau gal dešimt minučių, tad palaikyti pokalbį, jutau, teks man. Tik kaip tą padaryti?

Prisiminiau juokelį, kurį pasakojau prieš tris dienas. Tikrai patiks! Garantuotai! Pagaliau! Puikiausiai ištirpdys ledus!

— Prisiminiau, — šypsodamasis pradėjau pasakoti, ir Sebas pirmą kartą pakėlė nuo stalo akis. O, tikrai patiks. Kad tik pavyktų jį prajuokinti, juk tai geriausias dalykas, iš visų Dievo dovanų... Juk tada visas nepatogumas išsisklaidytų tarsi dūmas.

Patyliukais iš anksto sukikenau.

— Vieną dieną ėjau pro piceriją Picų trobelė ir netyčia pasirodė, kad iškaboje parašyta Picų skrybėlė . Tada ir pagalvojau, kad būtų visai smagu, jei kas atidarytų parduotuvę Picų skrybėlės , kurioje prekiautų picos formos skrybėlėmis.

Sukikenęs dar sykį išpūčiau akis ir laukiau, kol jiedu ims juoktis. Sebas vėl nudelbė akis į meniu. O štai Hana akimis tiesiog gręžė mane — pamačiau vos pasukęs galvą.

— Na, suprantat... — bejėgiškai dar bandžiau pataisyti padėtį, — tarsi ir picerija, o užeini ir ten... — pasižiūrėjau į Sebą, — skrybėlės.

Jokios reakcijos.

Niekaip negalėjau suprasti tokio elgesio. Juk tas juokelis šitaip pralinksmino, kai buvome patraukę žolės . Kartais žmonės, matyt, paprasčiausiai nenori pasilinksminti.

— Ei, klausykite, vieną dieną vos negavau 10 milijonų dolerių, — pradėjau pasakoti, bet mane tuojau pat nutraukė:

— Žinai ką, Deni, — sugriaudėjo Sebas, — gal suvalgyk savo žuvį ir knisk iš čia.

Hana nudūrė akis žemėn, užtat dabar Sebas dėbsojo į mane.

Taigi tylutėliai sušlamščiau žuvį ir knisau iš tenai.

Išlipau iš metro traukinio visai susigėdęs ir prislėgtas. Labai greitai nusprendžiau, kad taip susiklosčius aplinkybėms man labai reikėtų išgerti.

Pakeliui į užeigą išsiunčiau žinutę Janui: JEI NORI ALAUS, AŠ UŽEIGOJE ROYAL. Janas nieko nelaukęs atrašė: KĄ? Pasižiūrėjau ką tokio jam parašiau. Susijaudinęs ir beveik nežiūrėdamas, ką rašau, išsiunčiau žinutę: JEI NORI KARIAUT UŽKOJĄ ROYAL.

Paskambinau Janui.

— Alaus?

— Gerai, — atsakė tas. — Bet jei nori, galime ir pakariaut.

Užeigoje Janas nesusilaikė — kvatojosi tiesiai man į kvailą akiniuotą veidą.

— Tu pasakei Taip?! Kodėl, po velnių, pasakei Taip?

— Janai, nejaugi pamiršai apie susitarimą sakyti vien Taip? Juk turiu sakyti viskam Taip.

— Žinau, drauguži, žinau... Bet kas tau pasidarė? Atrodo, visiškai nebejauti ribų!

— Ribų? Prieštarauji pats sau. Juk tu man grasinai baisia bausme, jei bent pasvajosiu apie Ne!

— Ak tai, pasirodo, aš prieštarauju pats sau, taip?

— Tai ne! Juk tu nuo pat pradžių ėmei grasinti: „Jei nesilaikysi sutarties, nubausiu tave..!“

— Man nereikės tavęs bausti! Pats save baudi!

— Jėzau, Janai, atrodžiau kaip bukagalvis. Juk džiaugiuosi dėl Hanos. Puiku, kad ji susirado naują draugą. Visai nenoriu, kad galvotų, jog nerimauju dėl to.

— Taip, tikra prasme taip ir atrodo. O ką dar galvoti, kai vieną vakarą uždraudi merginai matytis su naujuoju draugu, o paskui, prabėgus vos savaitei, neprašytu įsiveržimu sugriauni jų pasimatymą. Gal reikėtų ir Hanai papasakoti apie Taip? Apsisaugotum nuo panašių dalykų ateityje.

— Na jau ne, geriau tegu ji galvoja, kad man proto užtemimas, nei imtų eilinį kartą kaltinti, kad žaidžiu kvailus berniūkščių žaidimus. O, beje, tai visai ne žaidimas.

— Atrodo kaip žaidimas.

— Na, Janai, nelabai paguodei.

— Nepaguodžiau? Tai ne tik prieštarauju pats sau, bet dar ir nepadedu! Juk tai, ką darau, ir yra pagalba! Jei ne aš, tu gulėtum kur nors Amsterdame, sumuštas Omaro!

— Arba būčiau gavęs dešimt milijonų dolerių!

Janas nusikvatojo.

— Tai jau tikrai, — šaipėsi draugas, — riestainio skylę.

Netikėtai pasijutau įžeistas iki širdies gelmių. Staiga visos tvardomos emocijos prasiveržė. Nė neketinu sėdėti savo pamėgtoje aludėje ir leistis būti užgauliojamas tik todėl, kad drįsau pasitikėti nepažįstamu žmogumi.