Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Išmokti anglų? — kiek tik leidžia ranka ištiesęs dar vieną bukletą, pristojo kitas vyras. Užstojęs kelią beveik neleido praeiti, kol nepaėmiau jo siūlomo lapelio.

— Išmokti anglų, — vis kartojo.

Taupiai šyptelėjęs paėmiau siūlomą reklaminį lapelį ir skubiai nužingsniavau šalin — kėlė šiokį tokį nerimą vyro žvilgsnis. Daugybę kartų ėjau Oksfordo gatve, tačiau retai kada paimdavau reklaminius bukletus. Tikriausiai dėl to, kad niekas neima. Vyro akyse įžvelgiau tikrą alkį, o paskui, man paėmus vieną lapelį, — staigų palengvėjimą. Pagreitinau žingsnį ir nėriau pirmyn nė nepakeldamas galvos, bet vos už kelių žingsnių prieš mano akis išdygo dar vienas bukletas. Šis ragino užsieniečius mokytis anglų kalbos Premjer koledže, Londone. Vos paėmiau lapelį, staiga panosėn kyštelėjo dar vienas, iš kitos pusės. Anglų kalba Akademijos koledže. Dar vieną kažkas pakišo per petį. Anglų kalba Pirmajame koledže. Iš kur visi tie bukletai? Ir iš kur visi tie klastingi koledžai? Kodėl visi mano, kad man reikia mokytis anglų kalbos?

Vos pajudėjęs atsargiai apsidairiau, tačiau tuojau kelią užtvėrė. Du panašūs į zombius vyrai stovėjo prieš mane atkišę bukletus ir kartojo:

— Anglų.

Aš spąstuose. Paėmęs abiejų siūlomus bukletus pabandžiau vyrus apeiti, tačiau kelią užkirto liekna italė, iki tolei besislėpusi už vyrų nugaros. Visai nebenorėjau jokių reklaminių lapelių, tad ketinau pasprukti, tačiau galėčiau prisiekti, kad mergina suurzgė — tikrai ilgai ir pratisai suurzgė, kaip moka tiktai zombiai. Lygiai tuo pačiu atsakiau ir aš. Italę pavyko apeiti, tačiau nieko iš to gero neišėjo: suspaudę rankose plakatus ir pluoštą bukletų, su kuprinėmis, kuriose tikriausiai buvo prikimšta reklaminių lapelių mane apspito dar daugiau studentų užsieniečių. Buvau visiškai priblokštas minios aiškiai gerų ketinimų kupinų užsieniečių, Londono gatvėse uždarbiaujančių už skatikus. Paėmiau dar kelis bukletus ir pabandžiau beveik bėgte pasprukti prie metro, greičiau patekti į namus, į pasaulį, kuriame neslankioja zombiai studentai...

— Ketini pasimokyti anglų kalbos? — sučiauškėjo balselis man iš dešinės.

Pasižiūrėjau. Hana. Šypsosi. Ji ką tik išlipo iš metro traukinio, atvykusio iš Totenhemo kelio.

— Ei. Sūdąs. Oi, Hana, sveika, — nevykusiai pasisveikinau.

— Kaip sekasi? — pasiteiravo mergina.

— Gerai. Taip. Gerai.

Dirstelėjau į pilnas saujas bukletų.

— Gal norėtum vieno?

— Oi... gal ačiū, nereikia.

— Tada pasilaikysiu sau, — pareiškiau kimšdamasis lapukus į kišenes.

— Ei... chmmm... klausyk, gal kiek nepatogu, bet... yra kai kas, ką turėtumei gal... na, žinai... susipažinti.

Mostelėjo galva į vyruką, stovintį prie gatvės žibinto.

— Deni, tai Sebas.

Nužvelgiau tą Sebą. Po to Haną. Ir ką gi ji veikia su tuo vyruku, vadinamu Sebu? Ir kas tas Sebas per paukštis? Dabar jau septynios valandos vakaro. Hana turėtų būti namuose. Gerti arbatą. O gal ruoštis žiūrėti žinias maloniai gurkšnodama jogurtą. Kodėl bastosi mieste? Kodėl ji čia? Ir kodėl su tuo Sebu?

— Ak, — pratariau. — Sveikas, Sebai.

— Sveikas, Deni, — atsakė šis, ir mudu kiek nerangiai paspaudėme vienas kitam rankas. — Daug girdėjau apie tave.

— O... — nutęsiau.

Sebas man nepatiko. Kažkas su juo ne taip. Ak, štai kas... Jo dešinioji ranka ramiai gulėjo ant Hanos pečių. Bet palaukite... Tai mano buvusi mergina. Buvusi mergina. Koks mano reikalas, kur kažkokio vyruko rankos? Ir tik tada supratau, kad labai aiškiai spoksau į Sebo ranką. Jis lėtai nuėmė ją Hanai nuo pečių. Sūdąs. Dabar tai jau neapsimesiu, kad man visa tai nerūpi.

— Tavo ranka Hanai ant pečių! — pareiškiau plačiai šypsodamasis.

— Atsiprašau, aš...

— Ne! Viskas gerai! — nuraminau.

— Deni, — neištvėrė Hana, — gal nekelkime scenų, gerai?

— Ne! Palaukite, tai puiku! Manau, kad Sebas turėtų apkabinti tave abiem rankom!

Hana nutaisė veidą, kaip padarydavo visada, kai manydavo, jog esu per daug sarkastiškas.

— Bet, Hana, aš nesityčioju! Manau, tai fantastiška! Sebai, apsikabink ją abiem rankom!

Tai buvo siaubinga. Kuo labiau stengiausi, kad mano žodžiai neskambėtų kandžiai, tuo labiau jie skambėjo tarsi pasityčiojimas.

Suskambo Sebo mobilusis telefonas.

— Atsiprašau, aš atsiliepsiu...

Paėjęs kelis metrus į šoną vaikinas ėmė kalbėtis telefonu. Atrodė, kad labai rimtai įsitraukė į pokalbį. Jausdamiesi nei šiaip, nei taip, mudu su Hana likome stovėti. Pabandžiau pakeisti pokalbio temą.

— Jis atrodo mielas.

— Gal pamirškime apie tai, — pratarė Hana.

— Na, tu juk pasimatyme.

— Taip... teisingai, — žiūrėdama į žemę sumurmėjo Hana.

— Šaunu.

— Šaunu, — pritarė mergina. — Norėjau papasakoti tau tada, kai tą vakarą gėrėme kavą... prisimeni... norėjau užsiminti apie susitikimą su Sebu, bet visai išlėkė iš galvos, kai išgirdau, jog netekai 25000 svarų sterlingų. Bet lyg sakei, kad viskas gerai, ar tiesa?

— Taip, — pritariau. — Absoliučiai gerai. Žinoma.

Hana pažvelgė į Sebą. Jau kaip ir norėjo eiti, bet tas vis dar kalbėjo telefonu. O ir man neatrodė, kad galėčiau pasitraukti neišsiaiškinęs su juo. Pagaliau baigęs pokalbį Sebas sugrįžo prie mūsų.

Sebas nusišypsojo man, tad ir aš nusišypsojau. O tada ir Hana nusišypsojo man. Paskui Hana ir Sebas nusišypsojo vienas kitam, ir abu kartu pasižiūrėję į mane nusišypsojo, kaip moka tiktai porelės. Fui! Porelės! Sebas ir Hana! Hana ir Sebas! Staiga visas šis reikalas ėmė erzinti... Tikrai!

Kostelėjau.

— Tai gal aš jau ir eisiu, — numykiau ir nė kiek nemelavau, nes už viską labiau norėjau būti bet kur kitur, bet tik ne čia.

— Gerai, — pasakė Hana.

— Gerai, — pasakiau ir jau pradėjau eiti.

— Nebent... — prabilo Sebas, tad pristabdžiau arklius. — Nebent norėtumei prisidėti prie mūsų.

Net pilvą susuko.

Tai juk pakvietimas. Pakvietimas.

Skrandis vertėsi kūliais, o skruostai ėmė degti iš gėdos.

Akivaizdu, jog Sebas tik bando būti mandagus. Akivaizdu. Jis visiškai nenori mano draugijos. Kaip ir Hana. Vienintelis žmogus, mažiau už juos norintis būti kartu, — tai aš. Sūdąs. Tai jau neabejotinai ketvirtas Taipų lygmuo.

Ir kaip man išsisukti? Ar iš viso pasaulyje yra koks nors būdas?

Hana nusišypsojo man, paskui užsimerkusi linktelėjo galva... aiškiai laukė, kad atsiprašysiu ir eisiu savais keliais. Labai gerai žinojo, kad teisingas — vienintelis teisingas — mano poelgis tokiu atveju būtų pasakyti kažką panašaus į „Oi, atsiprašau, bet skubu visai kitur..? ir nupėdinti šalin. Sebas tenori parodyti, koks jis džentelmeniškas ir neturi jokių blogų kėslų prieš mane bei nepuoselėja slapto pavydo buvusiajam vaikinui. Šunsnukis. Net man jis ėmė patikti.

— Na... — pradėjau ir staiga galvon toptelėjo puikiausia mintis. Galiu išsisukti! Viskas, ką reikia pasakyti, tai...

— Deni, tikrai labai norėtume, kad praleistum vakarą su mumis.

Kokia nesąmonė! Čia tai jau pats tikriausias pakvietimas!

Sebas vėl nusišypsojo Hanai, o Hana — jam.

Su baime akyse pažvelgiau į Haną. Ši užjaučiamai nusišypsojo, tarsi norėdama pasakyti, kad žino, ką turėčiau ištarti.

Ir kaip galiu šitaip pasielgti? Kaip galiu ištarti Taip?

Tylėjimą Sebas suprato kaip atsisakymą.

— Žinoma, suprantu... suprantu, — pasakė linkčiodamas galvą ir tiesdamas ranką atsisveikinti. — Na, spėju, mes jau...