Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Brajanas gūžtelėjo pečiais.

— O kodėl gi ne? Ir dar, įsidėmėk: nesakau, jog tikiu visu tuo. Tik noriu pasakyti, kaip rimtai į jį žiūrima. 1984 metais buvo kalbama, kad Maitrėja pasirodys pasaulio visuomenei per televiziją. Žurnalistai iš viso pasaulio sulėkė paklausyti, ką papasakos didysis žmogus.

Telegraph, Observer, Sun — visų didžiųjų laikraščių reporteriai laukė sutartoje vietoje.

— Kur?

Išpūtęs akis Brajanas skėstelėjo rankomis:

— Neto Clijion Bengali restorane.

Nieko sau.

— Čia? — paklausiau visiškai apstulbęs. — Ta vieta čia?

— Ne, ne visai. Neto Clijion Bengali restoranas anksčiau buvo Ventvorto gatvėje.

— Šit kaip.

— Bet dabar jis čia.

Tai ne visai tas pats.

— O kodėl Maitrėja nutarė pasirodyti Neto Clijion Bengali restorane Londono Ist Ende? — nedavė ramybės klausimas.

— Nežinau, — šiek tiek irzliai atšovė Brajanas. Atmetė mano klausimą, tarsi visi šito pirmiausiai pultų klausinėti. — Žinau tik tiek, kad žurnalistams buvo prižadėta, jog Maitrėja atvyks ir paskelbs žinią pasauliui.

— Ir kokia ta žinia?

— Kaip čia pasakius... Išminčius taip ir nepasirodė, tad niekas nežino.

Jau ėmiau stebėtis, kodėl Brajanas šitaip norėjo susitikti Neto Clijton Bengali restorane — net ne tame pačiame New Clijion Bengalu kuriame prieš dvidešimt metų taip ir nepasirodė didysis mokytojas Maitrėja. Juk yra milijonai kitų vietų, kur prieš dvidešimt metų taip pat nepasirodė šis garbus vyras. Pavyzdžiui, mano bute. Arba Bristolyje.

— Nors ir nepasirodė Neto Clifton Bengali restorane, vėliau buvo paskelbta, kad didysis mokytojas tęsia savo darbus šioje žemėje, prižiūri evoliuciją, kad kuo geriau klotųsi, — bedė pirštu į mane, — mažesniesiems broliams.

Nežinojau, jaustis dėkingam, ar įsižeisti. Tiesa, labai miela, kad Maitrėja (jeigu tik toks egzistuoja) pasirinko tą vakarą prižiūrėti būtent mano evoliuciją. Tačiau, kita vertus, niekaip neapleido jausmas, kad tarp visų Londono gyventojų buvau vienas tų, kuriuos šis didis mokytojas laiko tarsi ir mažiau išsivysčiusiais nei kiti, o tai erzino. Ir vis tiek visu tuo reikalu apie Maitrėją buvo sunku tikėti. Galop nusprendžiau, kad Brajanas mane apgaudinėja.

— Gerai... jei jau tas Maitrėja gyvena Brik Leine, kodėl mums pas jį neužsukus? Galėtume užeiti, pasilabinti ir galų gale pasižiūrėčiau, ar tai tas pats vyrukas, ar ne.

— Nežinau, kur jo butas, — plėšdamas paplotį pusiau, gūžtelėjo pečiais Brajanas. — Turiu informacijos tik tiek, kad virš kažkokios parduotuvės, šalia yra šventykla, bet tuo mano išmintis ir baigiasi. Prisipažinsiu, nesu šių vietų ekspertas. Bet, jei nori, galiu supažindinti su kai kuo, kas tikrai žino — tai...

Štai šioje vietoje būtų buvę labai puiku, jei draugas būtų parodęs duris, užgrotų linksma muzika ir mojuodamas vidun įžengtų pats Maitrėja, tarsi visi būtume dalyvavę kokioje dvasinių pokalbių laidoje. Tačiau niekas neįžengė, ir pasijutau truputį panašiai kaip tie žurnalistai 1984 metais.

O Brajanas paprasčiausiai pasakė:

— ...Pitas.

— Pitas?

— Pitas. Jis retkarčiais leidžia laiką su Starburst grupe ir yra tokių dalykų žinovas. Viską, ką žinau apie Maitrėją, išgirdau iš Pito.

— Spėju, manai, kad turėčiau susitikti su Pitu, — svarsčiau balsu.

— Taip, — patvirtino Brajanas.

Iš restorano tą vakarą išėjau kiek sumišęs. Nesijaučiau iki galo tikras, kad tas sutiktas autobuse vyrukas tikrai buvo Maitrėja. Na taip, jis turėjo barzdą, lygiai tokią pat kaip ir didžiojo išminčiaus. Kaip ir Pasaulio mokytojas, mano sutiktasis vyrukas irgi buvo mokytojas (vadintis Pasaulio mokytoju, manyčiau, kiek per drąsu — juk vien pažymių rašymas kiek atimtų laiko). Tačiau Londone tikriausiai vaikštinėja tūkstančiai barzdotų mokytojų. Kodėl Brajanas taip ryžtingai įrodinėja, kad vyrukas autobuse pasidalijo su manimi dieviška išmintimi, — niekaip negalėjau suprasti.

Vis dėlto leidau Brajanui perduoti mano telefono numerį Pitui. Šis paliepė laukti telefono skambučio — po savaitėlės kitos, kai mane „patikrins“.

Į techniko Roberto vakarėlį atvykau tiksliai aštuntą, kaip ir buvo sakyta.

Nuostabu, bet pobūvis jau buvo kaip reikiant įsisiūbavęs. Žmonių buvo pilna virtuvė ir kiemas, o kai kas net rengėsi išeiti. Taip neteisinga... Kai aš organizuodavau vakarėlius ir pasakydavau svečiams susirinkti aštuntą, tai pirmąsias devyniasdešimt minučių linksmindavausi pats vienas, nusičiupęs dubenį su riešutais. O čia, štai tau... Susirinko visi. Pasipūtėliškai prabangiame bute.

— Gražiai gyveni, Robertai, — susižavėjęs pagyriau. Visada įsivaizdavau, kad Robertas gyvena Robotų karų stiliumi dekoruotame kambaryje. Bet, pasirodo, ne. Vyrukas turi skonį. Ir stilių.

— Tai mano brolio butas.

Ak, šit kaip.

Kai mudu su Robertu įėjome į svetainę, beveik tvarkingu rateliu ant kėdžių sėdėjo dar daugiau žmonių.

— Norėčiau pristatyti visiems Denį.

— Sveiki visi, — pasisveikinau.

— Sveikas, — atsiliepė tie patys visi.

Robertas atsisėdo. Prisėdau ir aš.

— Gerai, — pasakė Robertas. — Faktai.

Ot, velnias. Pamiršau faktą. Ką aš žinau? Ką žinau tokio, ko niekas kitas nežino? Kuo nustebinsiu nepažįstamuosius? Nė nenutuokiau, kad žaidimas atrodys taip rimtai.

— Štai mano faktas, — prabilo mergina, vardu Roza. — Beždžionės staugūno balsas gali būti girdimas už aštuoniolikos kilometrų.

Tai pasakiusi atrodė labai patenkinta savimi. Grupelė pritariamai suūžė. Kažkas pasakė:

— Šito nežinojau.

Ir dar papurtė galvą. Viešpatėliau! Mano faktas turėjo būti daug geresnis, kad galėtų varžytis su šiuo.

— Gerai, mano eilė, — prabilo vyras, sėdėjęs Rozai iš dešinės.

Sūdąs. Ką pasakysiu aš? Ką žinau? Juk turiu galvoje visą galybę faktų apie liūtus, sraigtasparnius... tiktai kur jie pasidėjo?

— Italijos vėliavą sukūrė Napoleonas Bonapartas.

Keli žmonės tuojau atsiliepė: „Tikrai?“, o naujieną paskelbęs vyras išdidžiai linksėjo galva, tarsi būtų tai sužinojęs paties suorganizuotos ekspedicijos ir kruopštaus tyrimo metu.

— Kieno eilė? — paklausė Robertas.

O, Dieve... Taip neteisinga. Kodėl prisireikė žaisti šį žaidimą vakarėlio pradžioje? Kam tie apšilimai susipažinti? Kodėl negalėjome ramiai sau nekreipti dėmesio vieni į kitus iki pat vidurnakčio, o paskui, kai jau būsime gerokai apgirtę prieš pat atvažiuojant iškviestiems taksi, imti ir susidraugauti?

— Galiu aš? — nekantravo mergina rožine palaidine. — Tai va... Jei stovi paminklas su žmogumi ant žirgo, o tas pasistojęs piestu, tai reiškia, kad raitelis žuvo mūšio metu. Jei žirgas laiko ore tik vieną koją, vadinasi, žmogus žuvo nuo mūšyje gautų žaizdų. O pagaliau jeigu žirgas visomis keturiomis tvirtai stovi ant žemės, tai žmogus, sėdintis ant jo nugaros, mirė natūralia, sava mirtimi.

Kambaryje suūžė tarsi bičių avilyje. Staiga visi sužiuro į merginą, ir tik į ją. Visi mano turimi faktai dabar atrodė tik menkavertės smulkmenos. Mergina tikrai pritrenkė. Taip norėjau neatsilikti nuo jos.

— Deni, — išgirdau Roberto balsą, — koks tavo faktas?

Gerai. Greitai prisiminsiu. Na, kur tas faktelis? O galvoje kaip iššluota. Turiu greitai kažką sugalvoti. Bet ką?

— Deni?

Galvok, galvok...

— Nuo... nuo to laiko, kai atsidarė... pirmasis McDonald’s restoranas... rodos, 1969 metais... valgykloje kažkur šalia Kalifornijos paplūdimio... — mykiau bandydamas prikurti kuo daugiau detalių, tarsi jos būtų galėjusios sukurti ypatingą pasitikėjimo kupiną atmosferą. — ...McDonaldo korporacija pardavė... daugiau nei... — norėdamas priduoti žodžiams svarumo iškėliau pirštą aukštyn, — milijoną mėsainių.