Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Bet, palaukite... šie du laiškai aiškiai apgavystės, tiesa?

Ne. Negali būti. Pasitikėkite Taip.

— Gerai. Aišku, — pratarė Janas trindamas pirštu nosį, kaip dažnai daro nusivarę nuo koto mokytojai, nešiojantys akinius, kai nori parodyti, kokie jie rūpestingi ir daugybę kartų protingesni už jus. — Ir tau nė kiek neįtartina, kad visi tiek karaliai, emyrai ir suknisti kunigaikščiai iš Hazardo staiga ėmė rašyti tau elektroniniu paštu — taip sau iš niekur nieko staiga pagalvojo, kad tu jų išgelbėtojas, ir ėmė prašinėti banko sąskaitos numerio?

— Pamaniau, kad tai šiek tiek neįprasta, bet optimizmas yra...

— Neįprasta? Deni, visi jie sakosi esą multimilijonieriai, o kažkodėl rašinėja tau visokius sumautus elektroninius laiškus iš sumautos Hotmail pašto dėžės!

Nutaisiau piktą veidą. Ir kuo aš netinku būti dalininku sultonams, emyrams ir karaliams?

— Klausyk, — pasakiau Janui, — kai Omaras, nužudytojo sultono sūnus, išsikapstys iš bėdų ir įteiks mano dalį — 40 milijonų...

— Kam nusiuntei savo duomenis?

— Dar niekam — galvoju visiems išsiųsti laiško kopijas...

— Tu šito nepadarysi!

— Padarysiu! Bet Omaras gaus pirmasis. Jis turėtų...

— Deni, pasakyk man tik vieną dalyką — koks to Omaro pašto adresas?

Janas labai griežtai žvelgė į mane. Žiojausi paprieštarauti, tačiau draugas pagrasė pirštu. Kažkodėl man tai pasirodė gana bauginantis gestas.

— Jei sakai, kad tu pats niekaip negali jų atsikratyti, tai gal turėčiau reikalo imtis aš, kol tavęs dar neapkūlė Olandijoje viešbučio kambaryje pasirodžiusi porelė sultonų...

Tyliai linktelėjau. Janas pirštą nuleido.

— Tai koks adresas?

Kam: Omaras

Nuo: Janas

Tema: Blogos naujienos Brangusis Omarai,

labai džiaugiuosi galėdamas bendrauti su tavimi. Norėčiau prisistatyti ir paprašyti patarimo ir pagalbos.

Esu Janas, Denio draugas.

Šį rytą Denį suėmė dėl nusikaltimo, kurio jis nepadarė, ir dabar jo laukia teismas. Kol mano draugas dar buvo laisvėje, jis labai gražiai, su didžiule meile ir pasitikėjimu pasakojo apie tave.

Denis patikėjo man visus savo reikalus. Tvarkydamas banko sąskaitas pastebėjau, kad jis turi sutaupęs daugiau nei 1000 svarų sterlingų. Bijau, kad Denio mama, jei tik turėtų galimybę, atimtų iš jo šiuos pinigus.

Labai norėčiau palikti šalį ir pabėgti kur nors, pavyzdžiui į Omaną, kur galėčiau apsigyventi tavo sultonate.

Jei padėsi man saugiai pervesti pinigus į kokį nors užsienio banką, tai už vargą galėčiau tau duoti 25 procentus (250 svarų).

Gali būti, kad tau prireiks pavažiuoti iki Olandijos ir perduoti dovanas Denio draugams. Jie nėra labai įnoringi, užteks kokio Toblerone šokolado iš oro uosto parduotuvės ar šiaip kokio niekučio. Tai Dievo valioje.

Brolau, prašau veikti nieko nelaukiant. Denio mama jau beldžiasi į duris.

Atsiųsk man banko sąskaitos numerį. Pasitikiu tavimi šimtu procentų.

Janas

P. S. Tai ne elektroninė šiukšlė.

Štai taip, mano mielieji, per sumautą Janą Kolinsą netekau dešimties milijonų dolerių.

Ir ne tik dešimties milijonų. Juk iš šeicho būčiau gavęs šimtą dvidešimt milijonų. O dar aštuoniasdešimt septynių milijonų vertės auksas iš karaliaus... Pamojavo rankele ir dingo. Ir dar beveik du šimtai milijonų turėjo įkristi man į kišenę iš įvairiausių kilmingųjų, kuriems staiga prisireikė stebuklingojo Voliso pagalbos.

Tą vakarą Janas užsuko pas mane ir parašęs Omarui (tikiuosi, sultono sūnus per daug neįsižeidė, o tas visas žmogžudystes tikriausiai išsigalvojo) įdiegė kompiuteryje galingą elektroninių pašto šiukšlių filtrą. Pareiškė, kad nuo dabar man nebereikės rūpintis dėl pašto dėžę užverčiančių šiukšlių. Galėsiu ramiai sakyti Taip tinkamoms progoms. Pavyzdžiui, tokioms, kaip vakaras bare ar dešimtinės paskolinimas Janui.

— Tik pasižiūrėk, — pakvietė draugas atverdamas ekrane vieną puslapį po kito. — Tai vis nukentėję nuo tokio šlamšto. Žmonės užkimba ant apgavikų kabliuko kasdien. Kai kuriems pasiseka labiau — jie viso labo netenka kokių kelių tūkstantėlių, kuriuos susimoka kaip nė neegzistuojančių „pinigų pervedimo išlaidas“. Kiti kaip reikiant nukenčia — nukeliauja į Olandiją, kur, kaip pasakyta, tikisi atsiimti pinigus. Juos pasitinka karaliaus, emyro ar kokio sumauto sultono atstovas, iškrato visas kišenes, o kartais dar iki kraujų pridaužo.

— O aš maniau, kad Olandija — laisva šalis, — pasakiau. — Kam reikia mušti žmones ir dar iki kraujų? Tai atrodo kažkaip neteisinga.

— Deni, Olandija — tai Europos apgavysčių sostinė ir dar pilna žaliūkų, kurie pasiruošę bet kada tave primušti.

— Kas jie tokie?

— Banditai, kas gi daugiau. Šiaip jau dauguma jų nepavojingi, bet kai kurie tikri gangsteriai. Beveik mafija, užsiimanti organizuotu nusikalstamumu ir narkotikų platinimu.

Gūžtelėjau.

— Ir taip galėjo nutikti man! Omaras klausė manęs, ar negalėčiau nuvažiuoti į Olandiją! Juk būčiau važiavęs! Mane būtų sudaužę narkotikų prisiriję mafijozai!

— Tai užtat ir sakau, kad su savo Taip nuvažiavai per toli. Žinai ką? Gal metas atšaukti? Viskas ima atrodyti truputį... be tikslo. Na, ir ko tu iš to pasimokysi? Ką iki šiolei gero nuveikei?

Stovėjau sumišęs, bet vis tiek papurčiau galvą.

— Ne, Janai. Šitas Taip irgi atsitiko ne šiaip sau. Tu buvai šalia, kad apsaugotum. Išgelbėjai mane. Be to, taip jau nebenutiks, tiesa?

— Neturėtų. Šiukšlių filtras pašto dėžėje veikia visu pajėgumu. Tik jau, Deni, nevaikštinėk po tą sumautą internetą, nes pateksi į užburtą ratą. Vėl užpuls pašto šiukšlės ir tu vėl pirksi stebuklingus prietaisus peniui didinti bei vėl sakysi Taip visiems nenaudėliams iš eilės. Nepulk rašinėti elektroninių laiškų.

Linktelėjau:

— Gerai.

— Ir dar prisimink: tik nepaklusk ir šito vienintelio Ne užteks, kad sužinotum, kokia baisi, tiesiog siaubinga tavęs laukia bausmė.

Pasižiūrėjau draugui į akis.

— Bet juk tu dar nesugalvojai bausmės, tiesa? — paklausiau.

Janas papurtė galvą:

— Ne.

Janas teisus — turėjau vengti kompiuterio. Ta daili maža dėžutė buvo kaip atskiras pasaulis, tiesiog knibždantis pavojingų Taip . Pavojų man visai nereikėjo. Norėjau saugumo. Patikimumo. Ramybės. Pasaulio be iššūkių ir rizikos.

Taigi išgėręs arbatos likau virtuvėje. Sėdėjau ir prisiekinėjau daugiau nė akies krašteliu nežvilgtelėsiąs į kompiuterį.

O paskui nuėjęs į svetainę vis tiek įsijungiau tą pavojingąją dėžę ir pasitikrinau paštą. Buvo du laiškai — vienas nuo Tomo, kitas iš BBC, primenantis man, kad rytoj susirinkimas, į kurį turiu atsinešti galybes naujų idėjų ir šviežios energijos. Ir dar vienas laiškas nuo Brajano iš Starburst grupės.

Deni,

Turiu tau kai ką įdomaus. Gal mudu galėtume susitikti rytoj šeštą po pietų New Clifton Bengali restorane Vaitčapelio gatvėje. Tai visai šalia Aldgeito metro stotelės. Sakyk, kad sutinki...

Brajanas

Ot, po galais... Janas buvo teisus. Dabar vėl teks praleisti visą vakarą kalbantis apie ateivius ir piramides. Gal visa tai buvo tik laiko švaistymas.