Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Taip. Ne... Taip. Ne... Nė neabejoju, kuris labiau man patinka, — pasakė Džošas.

— Tikriausiai Ne, — spėjo Maikas, tačiau jam tuojau pat buvo liepta užsičiaupti.

Vis dar kamavausi su cigarete. Dabar jau nebetraukiau dūmo į plaučius, tik užsitraukęs ir truputį palaikęs burnoje, tuojau pat išpūsdavau... Tiesiai į žmones. Taip elgdamasis labai jau pridūminau, tačiau, žinote ką — jaučiausi keistai... Toks šaunus ir dar labiau subrendęs. Gal net šiek tiek panašus į Džeimsą Dyną, tik su akiniais ir ašarojančiomis akimis.

— Bet kaip sunku sudominti žiniasklaidą, — guodėsi Katerina. — Juk tai pozityvi žinia, gal jie turėtų susidomėti.

— Vieną vakarą skambinau į BBC televiziją, — pasakė Džošas. — Sakė, kad jeigu surinktume didelę grupę žmonių, tai jie tikriausiai nufilmuotų akciją su kreida.

— Tai gerai, — apsidžiaugė Maikas.

— Ar kada susimąstėte, kad galbūt... reikėtų šiek tiek supaprastinti šūkius? — paklausiau ir visi sukluso. — Turiu galvoje... Na, kaip čia pasakius... „Karas — blogai“ — gal ir per daug paprasta, bet tokie pasakymai, kaip „Karas — tai pakrikusios žmonių vaizduotės padarinys...“ gali kai kuriuos žmones atbaidyti.

— Gavome tą bukletą iš Begalinių galimybių internetinio puslapio. Aš, pavyzdžiui, manau, kad jame perduodama žinia labai puiki.

— Taip, puiki. Taip... — nesiryžau pasakyti, — tik nevisiškai ją suprantu.

— Gerai... — prabilo Džošas. — Ir gal gali pasiūlyti ką nors geresnio?

Išmušė didžioji išbandymų valanda.

Maikas nupirko dar vieną butelį aitraus raudonojo vyno ir pats pabėgo žaisti žaidimų automatais. Katerina su Džošu karštai ginčijosi apie tai, ar etiška Jungtinėms Valstijoms naftą naudoti kaip priemonę norint įgauti didesnę politinę įtaką kitoms šalims. Bandžiau įsijungti į debatus, tačiau mečiau tai daryti supratęs, kad jiedu tuo klausimu jau šiek tiek apsiskaitę, o aš tik viso labo matęs vieną seriją Dead Ringers .

Stengiausi kiek galėdamas sugalvoti įtaigią žiniasklaidos kampaniją, padėsiančią šiems drąsuoliams pasiekti taiką pasaulyje. Tačiau įkvėpimas kažko vis neaplankė.

— Padarom? — pasiūlė Maikas. Vaikinas parėjo nuo žaidimų automatų laikydamas rankoje tokią lyg ir nuorūką... Tai buvo cigaretė su marihuana.

— Čia? — apsidairęs nustebau.

— Lauke, — sutiko Maikas. — Ne čia.

O, Dieve. Va čia tai naujas istorijos puslapis. Argi tikrai galiu imti ir pasakęs Taip sulaužyti įstatymą?

Padarėm...

— Tvarka, — pareiškiau. — Dabar tai jau žinau. Puikiausia idėja.

Prieš atskleisdamas paslaptį, susitvarkiau popierius. Tiek tų popierių — bokalo padėkliukas ir viskas, tad tvarkydamasis nepervargau.

— Na, gerai... koks mūsų tikslas?

— Taika, — atsakė Katerina.

— Taip, taika, — pritariau. — Bet dar anksčiau?

— Žiniasklaida, — spėjo Džošas.

— Tiksliai. Sugalvojau naują, originalią žiniasklaidos kampaniją, kuri pasibelstų tiesiai į visų vyriausybių širdis ir priverstų sudėti ginklus, o vietoje jų pasiimti... nežinau... O! Kreidą!

Įkvėpimas mane aplankė tada, kai stovėdami šalia baro Goose su Maiku užsiiminėjome įstatymo laužymu. Pažvelgęs aukštyn, virš įėjimo į barą pamačiau labai dailiai nupieštą iškabą su žąsimi. Net suakmenėjau. Visiškai netekau žado. Pakilę aukštyn dūmai tarsi įrėmino piešinį, į kurį bežiūrint man ir šovė galvon geniali mintis.

— Tai štai! — baigiau pasakoti. — Štai kokia ta idėja!

— Tai kokia ta idėja? — nesuprato Katerina.

— Sūkis turi patraukti dėmesį, tiesa? Ir dar perduoti tam tikrą socialinę žinutę, taip?

— Taip.

— Na... Ką manote, jei panaudotume... — minutėlei nutilęs apžvelgiau draugus, tarsi norėdamas nustatyti, kokios reakcijos galiu tikėtis, — ...žąsis.

Reakcija buvo ne visai tokia, kokios laukiau.

— Žąsis? — negalėjo patikėti Džošas.

— Žąsis, — patvirtinau. — Žąsys už taiką.

Žodžiai tarsi pakibo ore. Niekas nesiryžo prabilti.

— Na, paklausykite: Žąsys už taiką! Juk tai puiku!

Visi kažkodėl tylėjo. Nusprendžiau, kad reikia plačiau paaiškinti idėjos esmę. Ir, nepaisant to, kad baro sienos ėmė pamažu suktis aplinkui, puoliau aiškinti:

— Pirmiausia, ką reikėtų padaryti, — pradėjau dėstyti, — tai pagaminti mažučius ženkliukus „Žąsys už taiką“. Paskui reikėtų juos pritvirtinti prie žąsų fermų ir apskritai visur, kur tik yra žąsų. Tada užsimintume žiniasklaidai, kad susirūpinę dėl besiplėtojančio karinio verslo žąsys, nors ir keista, pradėjo gyvūnų protestus.

Katerina ir Džošas net išsižioję linksėjo galvomis — aiškiai mano mintys padarė reikiamą įspūdį. Viskas gerai.

— Pasitelktume ir fotografus. Slapta pasakytume žmonėms, kad tie visoje šalyje imtų gaminti ženklus „Žąsys už taiką“ ir be jokio triukšmo juos pritvirtintų prie fermų ir zoologijos sodų. Žiniasklaida turėtų darbelio! Katerina, juk žmonės ta prasme nepatikės! Atrodys, tarsi pati motina gamta sukilo ir nori pasakyti „Karui — Ne!“

Katerina neiškentė nepataisiusi:

— Taikai — Taip!

— Atsiprašau. Bet viskas atrodys taip, tarsi žąsys pačios imtų protestuoti. Tik įsivaizduokite — žąsys visame pasaulyje sako taikai Taip!

— Man patinka, — pritarė Maikas, aiškiai suprantantis, ką norėjau pasakyti. Kilo įtarimas, kad jis kaip reikiant apdujęs. Laimei, kad mano galva dar veikė, nes kitaip nebūčiau sugalvojęs žąsų akcijos už taiką.

— Bet kodėl žąsys? — nesuprato Džošas.

— Žąsys ir taika — labai tinka, — vos ne vienbalsiai sušukome mudu su Maiku.

— Ak, — atsiduso Katerina, matyt, pagaliau suvokusi mano plano genialumą.

O tada, visiškai netikėtai, man į galvą šovė dar viena puiki mintis.

— Klausyk, Maikai, — kreipiausi į draugą, — o ką, jei būtų tokia parduotuvė Pietį skrybėlės ... ir joje prekiautų skrybėlėmis, atrodančiomis kaip picos?

Maikas ėmė kikenti, o iš paskos ir aš. Jau nebegalėdami sustoti kvatojome kaip bepročiai. Besijuokdamas ėmiau trankyti ranka stalą ir vos neapverčiau vyno, o Maiką tai dar labiau pralinksmino. Kvatojomės iki ašarų vien nuo minties, kad skrybėlės galėtų atrodyti kaip picos.

— Pica skrybėlė, — žvengė Maikas. — Topinė skrybėlė!

Tai jau tikrai — girtutėlis.

Paskui mes dar šiek tiek aptarėme mano puikiąją idėją, kaip žąsys galėtų stoti už taiką.

Panašiai po valandžiukės, kai jau parsvyravau namo, supratau, kad ta mažutė cigaretė sutraukta prie baro kartu su Maiku, paveikė mane labiau nei tikėjausi. Laimei, mintis apie žąsis ir taiką niekaip nesusijusi su marihuana — tai akivaizdžiai šauni ir neabejotinai stipri idėja. Vis dėlto įvykiai, nutikę paskui, vertė sunerimti.

Grįžęs namo nutariau, kad puodelis stiprios arbatos yra būtent tai, ko man dabar labiausiai pasaulyje reikia. Ėmiausi arbatos gaminimo. Užtruko šiek tiek ilgiau nei paprastai. Garai, kylantys iš verdančio arbatinuko, man pasirodė tokie žavūs ir neįtikėtinai nuostabūs, kad stebėjau kaip vanduo užverda gal tris kartus nė nebandydamas ieškoti arbatos.

Galų gale užplikęs arbatą iš šaldytuvo pasiėmiau pieno ir netyčia užkliudęs numečiau ant grindų šaukštą. Jis garsiai sutarškėjo į grindis.

Jau siekiau pakelti šaukšto ir tada staiga suvokiau, kad būtent to man ir reikėjo. Tai mano išradimas.