Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Sutinku, — pritarė šalia jo sėdinti mergina. — Metas baigti. Nieko doro iš jos nebus.

— Deni, ką tu manai?

— Na, tiesą sakant, nelabai ką težinau apie šią laidą.

Ir tada man jie visi ėmė pasakoti.

Ir, sakau nuoširdžiai, man visai neatrodė, kad tai prasta laida. Nelabai ką galiu pasakyti apie tai, tačiau užmojai buvo platūs: laidos vedėjas turėjo būti Džonis Voganas, o svečiai tokie kaip Delija Smit. Nežinojau visų smulkmenų apie laidų kūrimą, tačiau neabejojau, kad iš jos gali išeiti šis tas gero.

— Tai uždrausti ar leisti? — paklausė Tomas, ir pasigirdo negarsus murmėjimas „uždrausti“.

— Deni? Ar žiūrėtumei laidą, jei ją imtume rodyti?

Susimąsčiau. Ar tai kvietimas? Pasiūlymas?

— Taip, tikriausiai, — pareiškiau. — Manau tai priklausytų nuo treilerio.

Kažkas gana garsiai numykė „Chmmm“.

— Tikrai? — kvailai vypsodamas paklausė vyras su ironiškais marškinėliais. — Treileris?

— Na... Taip, — stojau ginti savo pozicijas. — Maniau, kad žinote... jei atrodys... patraukliai.

— Suprantu, ką nori pasakyti, Deni, — atsiliepė Tomas. — Svarbiausia tai, kad ši laida, rodos, apima viską.

Oi, net palengvėjo.

— Taip, būtent tai ir norėjau pasakyti, — pritariau.

— Gerai, — apsidžiaugė Tomas. — Aš taip pat manau, kad laida turi potencialo.

Valio!

Vilkintis marškinėlius vyras ėmė trauktis.

— Taip, žinoma, akivaizdu, kad padirbėjus ir teisingai parinkus...

— Taigi, — pertraukė jį Tomas, — kas nori imtis tobulinti laidą? Šiek tiek padirbėti?

Visi tylėjo kaip vandens prisisėmę į burnas.

— Deni? O gal tu?

— Aš?

— Taip. Na, be jokios įtampos ir spaudimo. Tik pažiūrėtume, kas iš to išeitų?

— Aš imuosi šio reikalo, — staiga išpoškino vyras ironiškais marškinėliais.

Tomas nekreipė į jo žodžius jokio dėmesio.

— Tai kaip? Deni?

— Taip. Žinoma.

— Gerai.

Ne, nieko gero. Blogai. Ką, po velnių aš darau? Juk nieko nežinau apie tą laidą, išskyrus tai, kad joje turėtų dalyvauti Delija Smit. Ir prisiimu atsakomybę už laidos pasisekimą! Ką turėsiu daryti? O Tomas jau perėjo prie kito darbotvarkės klausimo ir vėl visi purto galvas sakydami, kad idėja niekam tikusi arba kad ją iš viso reikia mesti į šoną, ir vėl aš išsišoku ir pareiškiu, kad padirbėsiu prie šios idėjos arba kad visai neprieštarauju pabandyti išspausti ką nors gero iš anos laidos. Su siaubu žvelgiau į dokumentus, laidų planus ir kitokius popierius, vienas po kito gulančius į didžiausią šūsnį prieš mano akis. Ir visa tai apsiėmiau padaryti! Savanoriškai ėmiausi visų šių darbų! Niekada šitaip nesielgiu!

— Ot, šūdas... — sunerimo Tomas. — Pasižiūrėkit kiek valandų. Gerai, tai... kas ruošiasi kitam susirinkimui?

Visi sužiuro į mane.

— Atrodo, kad... viską daro Denis, — pasakė Šernas.

— Aha. Gerai. Na, Deni, — kreipėsi į mane Tomas. — Ar norėtum penktadienį pasirodyti kitame susirinkime ir informuoti mus, kaip sekasi dirbti? Tavo viršininkui radijo stotyje pranešiu.

— Taip, — šiek tiek dusliu balsu atsiliepiau. — Būtų puiku.

— O dabar norėčiau visų paprašyti, kad sugalvotumėte tris naujas idėjas šeštadienio vakarinei pramoginei laidai. Gerai? Puiku. Susitiksime penktadienį.

— Janai, tai juk siaubinga, — žingsniuodamas iš televizijos centro skundžiausi draugui mobiliuoju telefonu. — Darbo — iki kaklo. Vos tik paprašydavo ką nors padaryti, aš tuojau pat sutikdavau.

— Baik, nesijaudink! Tu juk prodiuseris! Sugalvosi!

— Ne... Aš radijo laidų prodiuseris. Dirbu pramogų skyriuje. Mes juk kitokie. Kitos veislės. Mes gimę vėluoti į darbą, visą rytą maumoti bananus, naršyti internete, o po pietų kiurksoti aludėse. Mes ne tokie kaip televizijos prodiuseriai. Televizijos prodiuseriai bet kokia kaina siekia sėkmės, jie keliasi su gaidžiais, maitinasi kokainu, rengiasi kaip žmonės žurnalų viršeliuose ir pažįsta žmones, tokius kaip Deividas Bekhamas ir Ant & Dec laidų vedėjai. O ką tu pažįsti? Brajaną Perkinsą?

— Na ir kas? Pats apsiėmei padaryti visus tuos darbus, tai ir pirmyn. Padaryk, ir baigta. Jaučiu, kad jie pamatys, ko esi vertas, ir nėra reikalo nerimauti, jog pasiūlymus atsiims.

— Bet jie tikisi sėkmės! O Tomas dar nori, kad iki penktadienio jam ant stalo padėtume tris naujas idėjas.

— Kokias dar idėjas?

— Na... paprasčiausias mintis. Pramoginėms laidoms.

— Oi, — apsidžiaugė Janas.

— Ką?

— Nieko... Aš tik... Na...

— Ką?

— Turiu kelias mintis.

— Susitinkame aludėje, už pusvalandžio.

— Ne, Janai.

— Kodėl ne? Juk tai puikiausia mintis.

— Kaip sustorėti? Vargu ar tai puikiausia mintis. Ir kas norės žiūrėti laidą, kurioje aiškinama, kaip sustorėti?

— Liesi žmonės.

— Nesąmonė.

— Tada ką manai apie šitą? — paklausė stumdamas arčiau manęs kitą popieriaus lapą.

— Ką reiškia apgamai?

— Na, žinai... pavyzdžiui, ką reiškia, jei turi apgamą ant skruosto. Tai visai kas kita, nei apgamas ant ausies.

— Nesąmonė.

— Iš kur tu žinai?

— Nežinau, bet mintis visai prasta. Niekam tikusi.

— Deni, nebūna blogų idėjų!

— Ką?

— Mačiau per teliką viena moteris aiškino, kad nėra tokio dalyko, kaip netikusi mintis, — dėstė Janas. — Net ir prasta idėja gali nuvesti prie geresnės.

— Bet kai neturi jokios minties, tai jau blogai, — sumišęs pratariau.

— Būtent! Jokios minties — tai jau blogai. Būtent taip.

— Tačiau jei nėra netgi blogų idėjų, tai kaip prisikapstyti nuo blogos minties iki geros?

— Taiklus pastebėjimas, drauguži. Jokios minties — bloga mintis. Tarkime, yra tiesiog... idėjos. Ką manai apie Karo gidą vaikams?

— Prasta mintis.

— Taip, gal tikrai ne kažin kokia. O kaip Mano gyvenimo filosofija?

— Kas tai per daiktas?

— Tai būtų laida apie mano pažiūras ir gyvenimo filosofiją. Kiekvieną savaitę Janas Kolinsas bešališkai pažvelgia į...

— Ne.

Janas šaltai dėbtelėjo į mane.

— Žinai, šiomis dienomis tu neturėtumei taip dažnai mėtytis Ne. Išėjau iš aludės ir šiek tiek rūškanu veidu patraukiau ruošti namų darbų.

Parėjęs namo, įsijungiau kompiuterį ir pasiruošiau imtis šeštadieninės pramoginės laidos.

Kaip sustorėti.

Gal ir verta dėmesio?

Išspausdinau tuščiame lape pavadinimą ir įsispoksojau į jį.

Bet paskui dėmesį išblaškė.

Omaras.

MIELAS BROLI deni DĖKOJU UŽ LAIŠKĄ. TURIME SKUBĖTI. MAN KUO SKUBIAU REIKIA TAVO BANKO SĄSKAITOS DUOMENŲ. ATSIŲSK TUOJAU PAT. TAIP PAT TURĖTUMEI NUVYKTI Į OLANDIJĄ. REIKIA NUVEŽTI MANO TĖVO DRAUGAMS DOVANŲ — PINIGŲ. JIE PADĖS MUMS PERIMTI MILIJONUS DOLERIŲ.

Kas gi čia dabar? Iki šiol nieko neminėjo, kad reikės vykti į Olandiją! Ir kas čia per piniginės dovanos?

ŽINAU, KAD PRAŠAU NEMAŽAI, TAČIAU IR PATS RIZIKUOJU RAŠYDAMAS TAU. PRAŠAU PASKUBĖTI, MES NEGALIME GAIŠUOTI. VISKAS DIEVO VALIOJE. ATSIŲSK BANKO SĄSKAITOS NUMERĮ. OMARAS

Nuoširdžiai prisipažinsiu: per tas dvi dienas, kol laukiau laiško iš Omaro, mano jausmai jam šiek tiek atvėso. Širdyje sukirbėjo nerimas. O kas, jeigu Omaras visai ne nužudytojo sultono sūnus? O kas, jeigu jam tereikia mano banko sąskaitos numerio? Nelabai patiko ir naujos kalbos apie kelionę į užsienį ir pinigines dovanas mįslingiems nepažįstamiesiems. Atrodė, kad Omaras per daug skuba. Man labiau patiktų, jei jis būtų pirmiau pagyręs, kad turiu gražius plaukus, ar pasiūlęs pasidomėti vizomis jo žmonoms.