Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Brangusis Omarai,

Ar tikrai būtina keliauti į Olandiją su dovanomis tavo tėvo draugams? Na, iš esmės aš neprieštarauju, bet gal galėtumei man paskolinti milijoną dolerių kuriam laikui, o paskui atsiimtum jį nuo galutinės sumos? Aš sumokėsiu už skrydį ir kitas su kelione susijusias išlaidas, tad neišmesk čekių, susidėk juos į voką.

Sėkmės!

Denis

Paspaudžiau mygtuką „siųsti“ ir teliko tikėtis, kad mano laiškas pasieks Omarą jam dar esant gyvam. Jis tikriausiai dabar jaudinasi, vargšelis... Na, galų gale bent jau persikraustys gyventi kitur, o tai jau visai malonu. Manau, blogiausiu atveju netgi galėčiau sukrapštyti pinigų toms dovanoms. Turiu kelis tūkstantėlius, kuriuos pavyko sutaupyti vien dėl to, kad vos ne visą laiką tupėjau namuose, tad galėčiau šiomis atsargomis pasinaudoti. Nebent pasirodytų, kad čia ta pati apgaulė, kaip ir visiems gerai žinomas laiškas iš Nigerijos.

Oi, aš ir vėl darausi ciniškas. Taip, turiu atsikratyti šios savybės.

Kitą rytą iš Omaro nesulaukiau nė žodelio. Nutariau kol kas nesijaudinti. Turėjau kelis reikaliukus mieste, reikėjo užeiti į parduotuves.

Galite manyti, kad labai rizikinga lankytis parduotuvėse, jei esi nusiteikęs priimti visus pakvietimus ir pasiūlymus... Bet galiu nuraminti: šiuolaikiniai reklamos kūrėjai pražiopsojo esminį momentą. Jie per daug išradingi: reklama retai kada ką nors perša tiesiogiai klausdama ar siūlydama. Anksčiau, žinoma, vos išėjęs į parduotuvę būčiau apsuptas paprasčiausių nurodymų, tokių kaip GERKITE PIENĄ, NUSIPIRK DUONOS. Taip ir leisčiau dienas gerdamas pieną ir pirkdamas duoną, tačiau dabar įkvepiančios fotografijos ir netiesioginės žinutės nekliudo tam tikros pirkėjų dalies — žmonių, kurie kaip ir aš nutarė laikytis žodžio Taip, Jei tik tokių yra.

Cha. Dabar jau manęs nebeprigaus, pagalvojau išeidamas iš Virgin prekybos centro su pilnu krepšiu kompaktinių plokštelių... Pirk du, trečią gausi nemokamai“. Patraukiau į kitapus gatvės esančią Pikadilio aikštę.

Buvau nusiteikęs šiandien dar kartelį pasivaikščioti po Londoną ir pasižiūrėti, kur šįkart mane nuves likimas. Perėjau kelią, žvarbus vėjas buvo iššlavęs gatves ir išblaškęs turistus, tik priekyje stoviniavo būrelis su dalijamais bukletais rankose. Šiek tiek sunerimau — jau turiu įsivaikinęs dvi senutes ir daugiau man tikrai nereikia, nebent užsimanyčiau steigti kokį nors pensininkų lopšelį-darželį. Tačiau, nepaisydamas apėmusio nerimo, drąsiai artinausi prie būrelio žmonių su bukletais, o pastebėjęs, kad nematyti jokių žalių seilinukų nei kepurėlių, drąsiai paėmiau bukletą iš merginos vasarine suknute ir kaštoniniais plaukais.

PASAKYK TAIKAI TAIP

Perskaičiau dar kartą. Vis tiek — PASAKYK TAIKAI TAIP, Taip paprasta, kad net keista. Tarsi koks ženklas. Ženklas, kad Taip skatina gyvenimo pažangą.

Prisidėk prie mūsų DABAR! Prieik prie nepažįstamo žmogaus, nusišypsok, pasisveikink, paspausk ranką“, ir tebūnie pasaulyje taika!

Štai kaip gražu. Padariau taip, kaip ir buvo liepiama. Priėjęs tiesiai prie tos merginos, kuri įdavė man bukletą, nusišypsojau, pasakiau „labas“, paspaudžiau jai ranką ir ėmiau laukti, kol pasaulyje prasidės taika.

— Aš Katerina, — prisistatė mergina.

— Denis, — atsakiau.

O paskui viskas klojosi savaime.

Katerina, Džošas ir Maikas — tai trijulė, kurią vienija meilė taikai.

— Viskas priklauso nuo bendravimo su žmonėmis, — aiškino Katerina. — Jei gali paaiškinti žmonėms, kas tai yra taika, tai ta prasme, įteiki jiems visą pasaulį.

Taip, Katerina iš tų žmonių, kurie labai dažnai sako „ta prasme“.

— Galvojate, kad manęs visai nekaso, kad žmonės tiesiog vaikštinėja užuot ėmęsi ką nors daryti? Ta prasme dar ir kaip kaso.

Susimąsčiau... jei ją kaso vaikštinėjantys žmonės ir dar ta prasme, tai gal stovi per arti jų?

— Tikime, kad egzistuoja toks dalykas, kaip socialinė akupunktūra, — dėstė Maikas, aukščiausias iš visų trijų. Jis pats spausdino bukletus. — Vienas vienintelis pokalbis gali pakeisti požiūrį.

— Taip, reikia skleisti žinią, — pridėjo Džošas — vyrukas, vilkintis Nike marškinėlius ir gana madingą beisbolo kepurę. Pagal išvaizdą tarsi nė nepriklausė trijulei. — Jei žmonės galvos, kad galime išsaugoti taiką, turės vilties.

Katerina linktelėjo. Man pasirodė, kad būtent ji yra šios akcijos varikliukas. Stovėjome Pikadilio aikštės viduryje, po Eroso statula, ir nė nenutuokiau, kur link gali pakrypti reikalai, bet ta trijulė man patiko. Jie atrodė nuoširdžiai tiki, kad taikos pasaulyje galima sulaukti išdalijus reikiamą skaičių bukletų.

— Ką manai apie karą Irake? — norėdamas patikrinti mane paklausė Džošas.

— Na... karas yra blogai, — nelabai žinojau ką daugiau pasakyti. Maikas linktelėjo.

— Kartais paprasčiausia žinia, tokia kaip ši, gali būti pats galingiausias ginklas, — dėstė savo požiūrį Katerina.

— Galite pasinaudoti mano mintimis, — pasakiau tikėdamasis, kad galbūt kitame buklete pamatysiu atspausdintą šūki KARAS YRA BLOGAI.

— Ačiū, — pasakė Džošas ir supratau, jog labai tikėtina, kad taip ir įvyks.

— Gal norėtumei padėti mums platinti šią žinią?

Viskas nutiko labai greitai. Nė nespėjau apsidairyti, o jau stovėjau Pikadilio aikštės viduryje vienoje rankoje spausdamas Virgin prekybos centro krepšį su plokštelėmis, o kitoje — man patikėtų išdalyti bukletų PASAKYK TAIKAI TAIP pluoštą. Po galais! Ryte išėjau iš namų dar normalus žmogus, o grįžtu jau pacifistas!

Katerina, Džošas ir Maikas buvo aiškiai patenkinti, kad jų gretos pasipildė bent vienu nariu, ir ėmėsi labai karštai aiškinti, kaip reikėtų skleisti žinią.

— Pone, ar jums patinka taika? — kreipėsi į pagyvenusį vyriškį Katerina, tačiau tas paprasčiausiai praėjo pro ją kaip pro stulpą, tik iškėlęs ranką atstūmė jam kišamą bukletą.

— Ištarkite taikai Taip , — kreipėsi Džošas į ponią, kuri vienoje rankoje laikė mobilųjį telefoną, o kitoje — krepšį su pirkiniais. Buvo visai nepanašu, kad toji turėtų nors menkiausią norą sustoti pakalbėti apie taiką pasaulyje. Pamaniau, kad Katerina ėmėsi reikalo kaip prisukta. Būtent ta prasme.

Vieną bukletą pavyko įgrūsti kažkokiam vyrukui. Labai patenkintas savimi stebėjau, kaip jis skaitydamas eina tolyn, tik staiga vyrukas stabtelėjo ir apsisukęs grįžo atgal.

— Kaip tai suprasti? — rodydamas pirštu į eilutes buklete paklausė manęs.

Karas — tai netikusios žmogaus vaizduotės padarinys. Tai baimė daugintis, baimė dauginti baimė, tai grįžimas atgal ir bandymas mituose surasti pasiteisinimą.

Viskas, ką tepavyko išspausti, — tai chmmm. Vyras spoksojo į mane. Nesu labai geras šūkių žinovas. Perskaičiau dar kartą.

— Prisipažinsiu atvirai, nelabai galiu pasakyti, ką būtent tai reiškia, — sumurmėjau. — Manau, kad pagrindinė reikšmė ta, jog karas yra blogai.

Vyras grąžino bukletą man.

— Labai sunkiai įkandama, — su neslepiamu sarkazmu balse pasakė. Pasijutau baisiai — tarsi išdavęs Kateriną ir kitus. Mano paaiškinimas aiškiai buvo visiška nesąmonė.

Žvilgtelėjęs į bukletą dar pridūriau:

— Norite kitokio pasaulio — pakeiskite jį!

Dar ir nusišypsojau, bet vis tiek nebuvau įsitikinęs, kad teisingai atlikau socialinę akupunktūrą. Sprendžiant iš pakaušio, į kurį žvelgiau nueinant vyrui, jis taip pat abejojo šio reikalo sėkme.