Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Nenukrentantis šaukštas!

Šaukštas, kuris... kybo ore!

Nuostabu! Bet kaip priversti jį kyboti?

Gal mažyčiais propeleriais?

Taip, tinka! Dešimtys mažučių propelerių, pritaisytų prie šaukšto šono.

Nubėgau prie rašomojo stalo ir nedelsdamas ėmiau braižyti pirmuosius eskizus. Be galo jaudinausi. Juk ką tik išradau sklandantį šaukštą! O, Amerikos patentų ir prekių ženklų instituto darbuotojai ims atsistoję ploti, kai sužinos naujieną apie tokį šaukštą! O dar geriau imti gaminti sklandančius šaukštus... arbatinius šaukštelius, stalo šaukštus... netgi didžiulį sklandantį samtį!

Paskambinau Janui.

— Klausau!

— Janai, čia Denis!

— Kaip sekasi?

— Neblogai. Klausyk... Ką pasakytum, jei pasiūlyčiau įsigyti šaukštą, — sekundę patylėjau leisdamas draugui įsivaizduoti šaukštą, — kuris gali sklandyti!

Janas tylėjo. Aišku, jam dabar reikia labai daug ką apgalvoti. Juk iki šiol tvirtai žinojo, kokie būna šaukštai, o aš ką tik sugrioviau stereotipą. Ateityje virtuvės įrankių laukia didžiuliai iššūkiai. Maniau, kad Janas tai žino. Kaip koks revoliucionierius pametėjau savo įžvalgas ir vizijas... na, pavadinkime normaliam žmogui. Turiu galvoje, jūs taip pat esate normalūs žmonės. Ką darytumėte, jei toks aiškiaregys kaip aš paskambinęs pareikštų, jog išrado sklandantį šaukštą?

Visa tai apmąstęs suvokiau, kad Janas padėjo ragelį.

Nusprendžiau, kad santūrusis Janas buvo per daug susižavėjęs egzistuojančia tvarka. Jo galvoje vis dar labai stiprus 1990 metų šaukštų įvaizdis (jei atvirai, tai turbūt ir visų virtuvės įrankių). Pažadėkite, kad pasakysite jam tai, jei kada sutiksite.

Vis dar prislėgtas įsijungiau kompiuterį ir atsidariau pašto dėžutę.

Omaras man vėl parašė. Labai irzliu tonu.

BRANGUS deni,

KOKS YRA TAVO BANKO SĄSKAITOS NUMERIS? MAN REIKIA KUO GREIČIAU ŽINOTI, KAD GALĖČIAU PERVESTI TAU PINIGUS. KOKIA TAVO BANKO SĄSKAITA. PARAŠYK KUO SKUBIAU.

VISKAS DIEVO VALIOJE!

OMARAS

Garsiai atsiraugėjau, užgerdamas arbata suvalgiau neįtikėtiną kiekį skrudintos duonos ir nuėjau miegoti.

— Ką tu ketini daryti? — garsiai trinktelėję bokalą alaus ant stalo sušuko Janas.

Tai jau buvo kita diena. Susitikome, kad draugas man patartų.

— Parašysiu Omarui savo banko sąskaitos numerį.

— Duosi jam savo banko sąskaitos numerį! Nuostabu! Pirmiausia sklandantis šaukštas, dabar šitai. Dvi pačios blogiausios pasaulyje mintys, ir tik per dvidešimt keturias valandas!

Pagalvojau, kad geriau jau neminėsiu kovojančių už taiką žąsų. Išsimiegojus kažkodėl man pačiam jau atrodė, kad ta mintis nebuvo labai vykusi.

— Na ir kas, jei duosiu jam ne savo santaupų, o visiškai naujos, tuščios sąskaitos numerį? Kas čia tokio, jei atidarysiu naują sąskaitą tam, kad jis galėtų pervesti milijonus dolerių.

— Bet kodėl?

— Jis labai primygtinai prašo. Vargšas vaikinas turi nuolat slapstytis nuo žuvusio tėvo politinių priešų!

— Deni, juk tai apgavystė!

— Oi, koks tu... — pareiškiau išminčiaus balsu šiek tiek gailėdamas Jano. — Turiu daug patirties su apgavikais. Jei čia apgavikas, tai labai jau protingas!

— Deni, žinoma, kad tai apgavystė! Mačiau tokių dalykėlių per laidą Watchdog! Jie siuntinėja tūkstančius laiškų, o jei atsakai, tada žino, kad adresas naudojamas ir visai užverčia laiškais. Viskas, ko reikia, tai tokio žmogaus kaip tu — žmogaus, sakančio Taip tada, kai akivaizdu, jog reikėtų sakyti Ne. Juk jie numaus tau paskutines kelnes!

— Klausykite, pone Ciniškasis. Ir aš buvau toks kaip tu. Dar visai neseniai būčiau nė nesuabejojęs, kad tai apgavystė, tačiau tapęs tik Taip sakančiu žmogumi, suvokiau pozityvaus mąstymo privalumus. Turiu pasitikėti tuo vaikinu. Žvelgti į viską optimistiškai. Elgtis su žmonėmis taip, tarsi jie būtų mano draugai. Ir tikrai, juk labai toliaregiška galvoti, kad nužudytasis Omano sultonas, kurio nė akyse neregėjau, taip gražiai apie mane papasakojo savo sūnui, kad šis patekęs į bėdą ir nebežinodamas kaip išsigebėti, kad neištiktų tėvo likimas, nutarė susisiekti su manimi. Parašė man, Deniui Volisui, norėdamas apsaugoti keturiasdešimt milijonų dolerių.

Tikėjausi, kad Janas labai atidžiai klausosi ir viską kaip reikiant apmąstys. Deja, teko skaudžiai nusivilti, nes draugas nė neketino susimąstyti — šoko šaukdamas:

— Žinoma, labai toliaregiška, tu sumautas kvailys, štai kas tu!

Kartais man labai gaila ciniškų žmonių.

— Janai, jis kvietė mane paviešėti. Vargu ar būtų kvietęsis į svečius, jei galvotų prieš man išvykstant dar apiplėšti. Nemanai, kad nesmagiai jaustumėmės susėdę pietauti? Jam tereikia pasinaudoti profesionalizmu versle.

— O kas tas profesionalizmas versle? Tu net nemoki teisingai susegti dokumentų! Gavai tą nesąmonę elektroniniu paštu, sakysi, ne?

— Žinoma. Omarui šiuo metu riesta. Jis net turėjo susikurti naują pašto dėžutę, kad niekas nesusektų. Supranti, priešai ir visa kita.

— Aha, ir jis paprašė banko sąskaitos numerio?

— Taip. Ir dar nuvažiuoti į Olandiją, nuvežti dovanų šiek tiek grynųjų pinigų jo žuvusio tėvo verslo partneriams.

— Gal dar ko nors?

— Mano telefono numerio.

— Įtariu, kad taip ir surašei jam viską, ko tik prašė?

— Janai, viskas Dievo valioje! Be to, toks elgesys labai išlaisvina. Jaučiuosi taip, tarsi man nebereikėtų priiminėti jokių sprendimų — viskas nusprendžiama už mane.

— Klausyk... Draudžiu tau duoti šitam vyrui savo banko sąskaitos numerį. Aišku?

— Neturi jokios teisės man įsakinėti! Ką tu man padarysi? Pasakysi mamai ir tėčiui?

— Jei tik reikės, ir pasakysiu!

— Oi, prašau, tik nepainiok čia mamos su tėvu.

— Deni, tas tavo Taip gali būti pavojingas. Maniau, kad visi tavo Taip apsiribos vakarais baruose, na, gal dar kartais man paskolinsi kokius dešimt svarų. Nė neįsivaizdavau, kad elgsiesi šitaip. Tai pavojinga. Gali visiškai nebevaldyti situacijos — taip nutinka su tais elektroniniais laiškais. Gerai, kad tik vienas Omaras paprašė tavo duomenų...

Tylėjau kaip žemė.

Janas viską ir taip suprato.

— Banko sąskaitos prašė ir kiti? Oi, Deni... nebegaliu... Kas dar prašė sąskaitos numerio?

Tiesą pasakius, galybė žmonių staiga susidomėjo mano banko sąskaita. Tikriausiai didžiai gerbiamoje diduomenėje greitai pasklido žinia apie mano nusiteikimą padėti nužudytojo sultono sūnui Omarui.

Kol mudu su Omaru susirašinėjome, į mane kreipėsi tokie didenybės kaip Jo Prakilnybė šeichas Iza Bin Sulmanas ai Kalifas, Bahreino emyras. Išgirdęs apie mane daug gerų dalykų, šis vyras užsimanė, kad apsiimčiau tvarkyti jo pinigus užsienyje, — už tai gaučiau viso labo 120 milijonų.

O dar nederėtų pamiršti karaliaus Azimo Okofonačio iš Aziamo kaimo, esančio kažkur Akroje. Šis vaikinas — žymiojo, legendinio didvyrio Okofonačio proproprovaikaitis. Karaliui Azimui ką tik buvo pranešta, kad jam teliko vienas mėnuo gyventi. Šią žinią jis priėmė visiškai ramiai, o štai kas neduoda ramybės — tai didžiulis kiekis aukso, kurio jis nenori palikti dviem sūnums, nes jie, anot karaliaus, „įklimpę į narkotikus ir prostituciją“. Karalius labai džiaugiasi radęs tokį puikų nepažįstamąjį kaip aš, kuriam galima patikėti pinigus, žinoma, su sąlyga, kad pažadėsiu nesivelti į narkotikus ir prostituciją. O, ten dar buvo ir post scriptum: ar negalėčiau užsukti į Ganą ir atvežti pinigų visokiems reikalams tvarkyti.