Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Ketiname kovoti už taiką su kreida, — pasakė Katerina po kokių dešimties minučių. — Ar eisi kartu?

— Taip! — atsakiau. — O kaip kovojama su kreida?

— Imi į ranką kreidos gabalą ir rašai šūkius, kur tik pasieki, — paaiškino Džošas.

— Pavyzdžiui, kur?

— Daugiausiai ant šaligatvių, — pasakė Katerina.

— Ar tai veikia?

— Taip, — rimtai patvirtino mergina. — Žinoma, kad veikia.

— Gavau kreidos, — atskubėjęs prie mūsų pasidžiaugė Maikas. — Štai, imkite.

Kiekvienam padavė po tris gabaliukus kreidos. Gavau raudonos, baltos ir žydros. Pagalvojau, kad tai labai puiku — Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Valstijų vėliava. Dabar tai jau parodysiu valdžiai, ką jaučiu.

Bet ką rašyti?

Katerina, Maikas ir Džošas susilenkę, atsitūpę ar atsisėdę jau informavo pasaulį apie savo jausmus.

— Katerina, ką turėčiau rašyti, — ryžausi paklausti visiškai netekęs vilties sulaukti įkvėpimo.

— Rašyk, ką anksčiau kalbėjai.

— Karas — blogai? Manau, kad gali būti truputį per daug paprasta, — prisipažinau.

— Na... Aš labai mėgstu rašyti NAUJASIS PASAULIO ĮSTATYMAS — MEILĖ.

— Aha, skamba gražiai, — pritariau ir apsidairiau, ką gi rašo kiti. Maikas rašė ANTIDAUGINIMASIS — NAIKINIMAS, kas man nelabai patiko, nes truputį priminė kraujomaišą. Džošas rašinėjo MES VISI ATSAKINGI.

— Paprasčiausiai rašyk, ką jauti, — bandė padėti Katerina. — Pasižiūrėk į bukletą ar dar kur nors. Mūsų internetiniame puslapyje rastum daug minčių. Mes dalijamės mintimis.

— Labai gerai, — pasakiau. — Parašysiu DALINKITĖS MINTIMIS!

Katerina, rodės, suabejojo, ar tai taip jau gerai.

Susimąsčiau. Rašyti ką jaučiu... O ką aš jaučiu?

Nusprendžiau parašyti NEKARIAUKIME, GERKIME ARBATĄ!

Labai seniai buvau begėręs arbatos.

Katerina vogčia prisėlino pažiūrėti.

— Puiku, — įvertino mano išmintį. — „Gerkime arbatą, nekariaukime“. Arbata — kaip užuomina, kad reikia kalbėtis. Taikus veiksmas. Kai geriame arbatą, visuomet kalbamės, o kalbėdami galime sustabdyti karus. Vaikinai, pažiūrėkite, ką parašė Denis!

Maikas ir Džošas atskubėjo arčiau.

— „Nekariaukime, gerkime arbatą“, — perskaitė Maikas.

— Arbata... — susimąstė Džošas. — Karas...

Paskui nusišypsojęs linktelėjo:

— Šiek tiek panašu į gerai žinomą šūkį „Nekariaukime, geriau mylėkimės“, tik čia vietoje meilės arbata.

— Taip, — pritariau. — Tai tokia labiau angliška šio šūkio versija. Ne tokia šiurkšti.

— Ir kaip tau pavyko sugalvoti? — susidomėjo Maikas.

— Man patinka gerti arbatą... — gūžtelėjau pečiais. — O štai kariauti visai nepatinka.

Pagalvojau, kad naujiesiems draugams tai gali pasirodyti nepakankamai prasmingas paaiškinimas, tad pabandžiau pridėti kai ką reikšmingesnio:

— Be to... arbata skatina pokalbį. O pokalbis... gali sustabdyti karus.

— Taip, arbata tikrai skatina kalbėtis, — pritarė Džošas. — Prisiminkime arbatos gėrimo ceremoniją senovės Japonijoje arba arbatos sodelius septynioliktajame amžiuje Olandijoje.

Linkčiodamas galvą rodžiau pirštu į Džošą, tarsi tas būtų pasakęs tiksliai tai, ką pats ketinau išdėstyti.

Maikas kelis kartus suplojęs rankomis pasakė:

— Nuostabu!

Paskui tuojau pat patraukė ant sienos rašyti NEKARIAUKIME, GERKIME ARBATĄ. Katerina išdidžiai pasižiūrėjo į mane. Pasijutau šiek tiek prisidėjęs prie bendro reikalo.

— Nekariaukime, gerkime arbatą... — pakartojo mergina. — Puikiai sugalvojai.

— Man labai sekasi socialinėse akcijose, — puoliau girtis. — Vieną dieną ketinu parašyti dainą „Gana plėšikauti, geriau meilikauti“.

— Labai įdomu, — pasakė Katerina. Ėmė atrodyti, kad ji šiek tiek mane įsimylėjo. — Gal galėčiau gauti tavo telefono numerį?

O, valio! Tikrai įsimylėjo.

— Nes mudvi su drauguže organizuojame dainų kūrimo stovyklas.

Oi, kas čia dabar...

Katerina labai kruopščiai užsirašė visus mano duomenis. Norėjo žinoti mano namų adresą, namų telefono numerį, elektroninio pašto adresą, mobiliojo telefono numerį ir dar pasidomėjo, ar neturiu fakso. Pasakiau jai viską, ko tik prašė. Pasitikėjau ja, lygiai taip pat ir Maiku, ir Džošu. Atrodė neblogi žmonės, pasiryžę pakeisti pasaulį, tačiau darantys tai ramiai, su kreida rankose. Mintis, kad mergina galėtų pasinaudoti asmeniniais duomenimis tam, kad apiplėštų mane, atrodė visiškai neįtikėtina. Greičiau jau įsiveržtų į namus paversti daržoves mano šaldytuve į ekologiškai augintas.

— Labai ačiū tau už pagalbą, Deni, — padėkojo Katerina.

— Nėra už ką. Man labai patiko.

— Labai gerai susitvarkei. Manau, kad esi linkęs padėti žmonėms, tiesa?

— Na, tiesą pasakius, nelabai, — gūžtelėjau pečiais. — Bet jūs paklausėte, ar negalėčiau padėti, o aš pamaniau, kad visai galėčiau. Oi, palaukit, vos nepamiršau... Taigi padedu, šiuo metu padedu dar vienam vyrukui. Sultonui. Teisingiau, sultono sūnui.

Rodos, tai padarė įspūdį. Žinoma, juk čia ne šiaip sau.

— Jis parašė man ir paprašė padėti. Tam sultono sūnui reikia padėti pervesti iš Omano į saugią sąskaitą 40 milijonų dolerių, kol jo nenužudė, tėvo politiniai priešai.

— Vaje, — lėtai sumurmėjo Katerina.

— Internetinė šiukšlė, tiesa? — pasakė Džošas, bet tuojau gavo iš Maiko niuksą į šonkaulius.

— Tu visada šitaip — užkietėjęs neigikas, — papriekaištavo Malkas.

— Ne, tai visai ne internetinė šiukšlė, — puoliau ginti sultono sūnaus. — Tai pagalbos šauksmas.

Uždėjęs ranką man ant peties, Maikas širdingai linkčiojo.

Sėdėjome Goose bare, visai šalia Brikstono metro stotelės. Akcija PASAKYK TAIKAI TAIP Pikadilio aikštėje buvo baigta. Katerina ir Džošas (kaip vėliau paaiškėjo, kambario draugai) gyveno visai netoli šios vietos, o Maikas, kurį jie sutiko vos prieš kelis mėnesius šitame pačiame bare, ketino taip pat persikraustyti gyventi su jais.

— Labai lengva pasakyti, kad žmonės, sėdintys valdžioje, yra idiotai, — kalbėjo Maikas žiūrėdamas į mane. — Labai lengva pasakyti, kad metas palikti šiltas vieteles. Užuot keikę valdžią, mes sakome Taip . Taikai Taip.

Išsitraukęs pakelį cigarečių, Maikas pasiūlė draugams. Katerina ir Džošas pasiėmė po vieną.

— Tai geriausias būdas veikti, — pasakė Katerina pildama į mūsų taures gana aitraus skonio raudonąjį vyną.

— Keičiame pasaulį pakeisdami po vieną žmogų.

Maikas pasiūlė cigaretę ir man. Ranka pati kilo pamojuoti, kad atsisakau. Ko norėti — įprotis... Tik staiga prisiminiau, kas esu ir ką turiu daryti. Padėkojęs paėmiau cigaretę.

— Pozityvus požiūris yra labai užkrečiamas. Tai galinga žinia. Ir, beje, vienintelis būdas laimėti mūšį, jei... — Katerina nutilo, kol Maikas pridegė cigaretę jai, paskui Džošui ir tada man.

Giliai užsitraukiau. Buvau matęs pakankamai rūkalių, kad žinočiau, ką daryti.

— Sakyk, ką nori, — pertraukė merginą Džošas, — tačiau Ne yra pats galingiausias iš negatyvių žodžių.

— Ta prasme taip, — sutiko Katerina kilniaširdiškai leisdama Džošui laimėti.

— Tačiau Taip yra pats stipriausias pozityvus žodis. Todėl ir pasirinkome ne dvigubai negatyvų teiginį „Karui — Ne“, o dvigubai pozityvų teiginį „Taikai — Taip“. Pats paklausyk — skamba daug geriau.

Pabandžiau pabandyti ištarti, tačiau gerklė buvo kaip išsvilinta. Iki šiolei kažkaip vis pavykdavo išvengti susidūrimo su cigaretėmis. Užsikosėjau, bet stengiausi užmaskuoti tai energingu linkčiojimu.