Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

— Vienoje komandoje kaip tik trūksta žmogaus. Mums, manyčiau, reikia tokio kaip tu. Tokio, kuris atėjęs atneštų ir pozityvios energijos užtaisą.

Oho! Pozityvi energija!

— Gal galėtum atsiųsti savo CV?

— Taip, — atsakiau.

— Gerai. Įrodei, kad esi tikrai kūrybingas. Gali imtis idėjos ir ją vystyti. Na, tiesa, tą projektą Kaip sustorėti nuvarei labai jau keista linkme... Rezultato puikiu nepavadinčiau, bet..

— Ei, — pertraukiau pakėlęs pirštą, — nėra tokio dalyko, kaip bloga mintis!

— Tikrai, Deni. Išskyrus tą vienintelį atvejį. Bet, ką noriu pasakyti: apsvarstyk galimybę pereiti dirbti pas mus.

— Gerai, — pasakiau. — Pagalvosiu.

— Kur trauki dabar, — pasidomėjo Tomas.

— Į susitikimą dėl vyro autobuse, — išpoškinau.

New Clijton Bengali restoranas Vaitčapelio gatvėje yra visai čia pat Blind Beggar užeigos, kurioje pirmą kartą susitikome su Brajanu. Tada ir sužinojau, kad piramides pastatė ateiviai, o tingūs egiptiečiai tiktai sėdėjo ir garbino kates bei piešė ant sienų.

Nė nenutuokiau, kokių naujienų Brajanui pavyko sužinoti apie tą vyrą autobuse, tačiau Brajanas gyveno Ist Ende, kaip ir tas mano sutiktas vyrukas, tad tikėjausi, kad mažų mažiausiai jį bent jau atpažino.

Kai atvykau, Brajanas jau laukė.

— Sveikas, — tarstelėjau patenkintas klestelėdamas ant kėdės.

— Sveikas, Deni, — pasisveikino Brajanas. — Malonu, kad atvažiavai. Spėju, tik todėl, kad vis dar stengiesi dažniau sakyti Taip?

— Ne, ne, — skubiai užginčijau, nes tikrai nenorėjau būti nemandagus ir priversti draugą galvoti, kad tai vienintelė atvykimo priežastis. — Oi, na... Taip.

— Labai gerai. Nes pasirodo, kad elgiesi teisingai.

— Tikrai?

Brajanas linktelėjo.

Patylėjome. Nežinojau, kieno eilė kalbėti. Tačiau, kai Brajanas kurį laiką tylėjo, nusprendžiau, kad turiu ką nors pasakyti.

— Na, užsisakome ką nors?

Brajanas pamojo padavėjai, ir užsisakėme troškinio su kariu.

Kai padavėjas nušvytravo šalin, Brajanas pabarbeno pirštais per stalą ir paskui, rodės, šiek tiek apsimestinai kukliai prabilo:

— Deni, savaitgalį atlikau nediduką tyrimą... tik kelios interneto svetainės, dar šis tas, bet pagalvojau, kad verta tai, ką radau, papasakoti ir tau.

— Kokį dar tyrimą? — sunerimau, labai gerai žinodamas, kad kai suaugę vyrai viename sakinyje panaudoja žodžius „internetas“ ir „tyrimas“, labai greitai po to byla pasiekia teismą.

— Man tai kai ką priminė, tenorėjau patikrinti — štai ir visas tyrimas. Kai papasakojai man, mums apie tą vyrą autobuse, Laura užsiminė apie Maitrėją... nutariau pažiūrėti, kas apie jį rašoma.

— Taip, aišku, bet čia viskas išgalvota... na, juk pats sakei...

— Sakiau, tačiau taip pat sakiau, kad reikia priimti dalykus atvira širdimi... Tai va... Gal galėtum man dar sykį pakartoti, kas ten tau nutiko autobuse?

Tai jau atrodė visai keista. Juk viskas jau papasakota ir aišku kaip ant delno. Vyrukas autobuse man kai ką pasakė, štai ir viskas. Ir vis dėlto, juk prižadėjau...

— Taip, gerai... Sėdėjau autobuse, šalia to vyro ir...

— Kaip jis atrodė?

— Azijietis. Su barzda.

Brajanas apvertė popieriaus lapelį, gulėjusį ant stalo, ir parodė man.

— Ar tai jis?

Negalėjau tvirtai teigti, kad tai jis ar ne. Nespalvota ir dar gana išplaukusi nuotrauka buvo atspausdinta iš interneto. Vyras nuotraukoje taip pat buvo azijietiškos kilmės, su barzda, vilkintis baltu rūbu. Stovėjo didelėje žmonių minioje. Po nuotrauka parašas skelbė Kenija, 1998 . Labai nustebau. Brajanas netgi atsitempė vaizdinę medžiagą!

— Nežinau... — numykiau ir iš karto pastebėjau, kaip nusivylimo šešėlis nuslinko draugo veidu, tad dar kartą įdėmiau sužiurau į nuotrauką. Stengiausi kiek galėdamas, — manau, kad barzda atrodo visai panaši.

Brajanas užsimerkė ir pamojo, kad kalbėčiau toliau.

— Bet vis tiek... mudu kalbėjomės apie šį bei tą, ką gero nuveikėme. Užsiminiau, kad daugiausiai tupiu namuose, nes atmetu visus pasiūlymus, ir tada tas vyrukas pasakė, kad dažniau sakyčiau Taip, O gal kažkaip panašiai, bet tai viskas, daugiau nieko... tikrai.

Brajanas susiraukė.

— Ir tik tiek? To užteko, kad imtum dažiau sakyti Taip?

— Taip.

— Ir kaip sekasi? Kas gero įvyko?

— Na... buvo smagu. Daug dažniau kažkur išeinu, susitinku su naujais pažįstamais, ilgiau užsisėdžiu vakarėliuose ir dar vos nelaimėjau 25 000 svarų sterlingų. Be to, nusipirkau valymo garais sistemą ir ėmiau kopti karjeros laiptais, taigi, manyčiau, sekasi.

Sukryžiavęs ant krūtinės rankas Brajanas palinko į priekį.

— Žinai, gal tau, Deni, atrodys keistoka, bet ką pamanytum, jei pasakyčiau, kad yra grupė žmonių, tikinčių, kad Jėzus yra gyvas sveikas ir gyvena gal penkios minutės kelio nuo šios vietos, Brik Leine?

Na va, pasakė.

Jei jau rimtai, tai nė nežinojau, kaip reaguoti. Nusprendžiau, kad bus geriausia, jei liksiu sėdėti šiek tiek prasižiojęs ir demonstruodamas sumišimą. Nė neįtariau, kad Brajanas toks aršus religinis aktyvistas, o jo pasirinktas Gerosios naujienos skelbimo būdas atrodė šiek tiek ekscentriškas ir neveiksmingas — ypatingai dėl to, kad sunkiai tegalėjau suvokti, kokį ryšį turi ką tik pasakyta žinia su tuo, apie ką kalbėjomės anksčiau.

— Chmmm... Net nežinau, ką galėčiau apie tai pasakyti. Turbūt paklausčiau: ar tikrai?

Brajanas atsilošė.

— Jėzus. Kristus. Bodhisattva. Imanas Madhi. Krišna. Maitrėja. Vadink, kaip tik nori, bet tikrai gyvena čia pat. Bent jau taip sako kai kurie.

— O... kaip tai susiję su manimi? — paklausiau kaip galėdamas mandagiau, nes staiga paaiškėjo, kad niekada negali žinoti, kur prisėdo Jėzus.

— Vadinamasis Maitrėja, kaip rodo mano tyrimas, gyvena pakistaniečių ir indų bendruomenėje Brik Leine nuo 1977 metų liepos 19 dienos. Jo pasekėjai vadina Maitrėją Išminties mokytoju, atvykusiu čia prižiūrėti ir mokyti žmonių. Jis dar yra ir prisiekusysis tarėjas bei taikos teisėjas.

Apsvarsčiau Brajano žodžius.

— Kaip prisiekusysis tarėjas atrodė visai nekalbus, — pareiškiau.

— Ne, Deni, ne toks jau ir nekalbus. Visus tuos dvidešimt penkerius metus dirbo tarp mūsų, šiandieniniame pasaulyje kartu su kitais Išminties mokytojais. Šie mokytojai dalijasi išmintimi su žmonėmis, keičia jų gyvenimus, o kartu ir pasaulį.

— O... kaip jie tai daro?

— Tuojau papasakosiu ir apie tai. Kaip sako žinovai, maždaug prieš aštuoniolika su puse milijonų metų būtybės iš kitų planetų, pavyzdžiui, Veneros, buvo atgabentos į Žemę, kad padėtų mums pradėti...

— Klausyk, gal galėtum truputį palaukti, — pertraukiau draugą, tačiau pasirodo, kad nutilti jis negalėjo.

— Nesakau, kad tikiu tuo, Deni. Tik pasakoju, kuo tiki kiti. Tos būtybės visą tūkstantmetį gyvena tarp mūsų, daugiausiai atokiuose pasaulio kampeliuose — Himalajuose, Uolėtuosiuose kalnuose, Gobio dykumoje, Andų kalnuose — ir bando rūpintis mumis iš tolo. Tačiau kai kuriems, tokiems kaip Maitrėjai, buvo liepta gyventi tarp žmonių. Tokių mokytojų yra Niujorke, vienas Ženevoje, Dardžilinge ir dar vienas Tokijuje. Ir, be abejonės, Maitrėja Londone.

— Gerai, aišku, — pasakiau, nors abejojau, ar čia kas gero. — Ir tu nori pasakyti, kad sutikau būtent tą vyrą?

— Ne, — atšovė Brajanas. — Noriu pasakyti, kad kai kam atrodytų visai įmanomas dalykas, jog sutikai būtent Maitrėją.

— Bet kodėl būtent aš?