Дэнни Уоллес - Jis sako Taip!

Matyt, priblokšti to, ką išgirdo, visi tylėdami sužiuro į mane. Paskui keli suraukė nosis, o kažkas aiškiai nusivylęs nutęsė: „Oooo...“

— Milijonas mėsainių? — suabejojo mergina rožine palaidine. — Tai neatrodo labai daug.

— Daugiau nei milijonas, — priminiau. — O tai reiškia daugiau. Stojo nemaloni tyla. Mergina rožine palaidine dėbtelėjo į mane taip, tarsi būčiau galutinai ją nuvylęs.

Tada nuskambėjo mano išgelbėtojo balsas:

— Pirmieji paruošti maistui sausi pusryčiai pasirodė 1893 metais, penkeriais metais anksčiau nei Kellogg‘s Corn Flakes. Tai buvo Shredded Wheat.

Įtampa atlėgo. Visi vėl susidomėjo.

Išgelbėtojas pamerkė man akį.

Išgelbėtojo vardas Garetas.

— Labai ačiū, — pasakiau jam. — Jei jau rimtai, tai išgalvojau tą faktą apie McDonaldo restoraną. Šiaip, gal ir teisybė, taigi teoriškai aš tarsi ir nemelavau...

— Taip, — pritarė Garėtas, — Įsivaizduoju, kad faktas, jog jie pardavė daugiau nei vieną milijoną mėsainių greičiausiai yra tiesa.

— Tai juk nemažai, tiesa? — negalėjau nurimti, vis norėjau, kad faktas atrodytų įspūdingesnis nei esąs.

— Taip, — numykė Garėtas. — Tai kaip sekasi? Iš kur atvykai į šį vakarėlį?

— Iš Bau, Ist Endo. O tu?

— Forest Hilo. Ką tik persikrausčiau tenai su mergina.

Garėtas dirbo televizijoje, užėmė kažkokias reikšmingas pareigas ketvirtajame kanale, televizijos laidoje Richard & Judy.

— Oi, tai labai puiki laida! Kartą net dalyvavau!

Ir tikrai dalyvavau. Kai užsisklendžiau namuose tarsi koks save garbinantis dievukas — Hana tam visiškai nepritarė — mane pakvietė į Richard & Judy laidą paaiškinti, kas vyksta. Puikiai praleidau laiką — tai vienas įsimintiniausių įvykių iš tų gana keistai prabėgusių metų.

— Taip! Mačiau tą laidą! — sušuko Garėtas. Tikriausiai jis dar ir kūrė tą laidą. — Taip ir maniau, kad kažkur mačiau tave. Taip... Prisimenu Ričardas po laidos sakė, kad tai buvo labai... keistas atvejis.

Tarkime, kad šios pastabos į savo CV neįtrauksiu.

Paskui į vakarėlį atvyko naujų svečių ir su didžiuliu pasimėgavimu visiems pranešė, kad Hatforde, Konektikuto valstijoje, galima gauti penkių dolerių baudą, jei vešite mirusiojo kūną taksi automobiliu. Šis faktas susilaukė aplodismentų, o jį pareiškęs svečias — susižavėjusio merginos rožine palaidine žvilgsnio.

Mes su Garėtu susižvalgėme ir vieningai sušnabždėjome „šunsnukis“.

Mudu su naujuoju draugu šį bei tą aptarėme. Supratau, kad nuo tada, kai ėmiau dažniau sakyti Taip , tapau labai patrauklus žmogus, su kuriuo galima pasikalbėti apie įvairiausius dalykus, — turėjau nuomonę apie ką tiktai norite. Smulkiai nupasakojau naujam bičiuliui, kaip vyrai iš tiesų gali susilaukti kūdikio, kaip leidau laiką su pacifistais, kaip sugalvojau šūkius KARAS — BLOGAI ir ŽĄSYS UŽ TAIKĄ. Tikriausiai jam jau teko girdėti apie tas taikos akcijas. Paskui dar paporinau apie tai, kad piramides iš tiesų pastatė ateiviai, ir dar pridėjau, kad šį vakarą, visai neseniai, su draugu valgėme troškinį visai netoli tos vietos, kur gyvena Jėzus.

Garėtas klausėsi, linkčiojo galvą, bet, atrodė, visą laiką apie kažką galvojo.

— Deni, ar turi telefono numerį, kuriuo galėčiau tau paskambinti?

Žinoma, atsakiau, kad turiu, ir daviau jam tą numerį.

Paskui Garėtas pareiškė, kad turi ankstėliau grįžti, bet greitai paskambins man, ir išėjo. Gal nebuvau toks žavus, koks tikėjausi esąs.

Nusprendžiau, kad daugiau niekada menkai pažįstamiems žmonėms nepasakosiu, kaip vyras turi užsikišti gimties angą.

Praslinko dar valandžiukė — puikiai leidau laiką.

Jau buvau spėjęs pabendrauti su ispane — mergina, kuri būdama ketverių metukų matė tikrą vaiduoklį, su vyru, kuris labai juokingai po kiekvieno sakinio būtinai paklausdavo: „supranti, ką noriu pasakyti?“, ir dar su vyruku, kuris kažkada turėjo vėjo malūną. Taip pat susilaukiau dėmesio iš merginos, kurią sužavėjo tas faktas, jog mano draugas Vegas jau rytojaus rytą ketina išvykti į Vokietiją su grupe Busted .

Greitai tapo aišku, kad šio vakarėlio moralas toks: niekada nespręsk apie pobūvį iš anksto. Jei ant pakvietimo rašoma „paruošk niekam nežinomą faktą“, tai dar labai nežinia, kuo tas pobūvis baigsis.

Paskui dar teko bendrauti su Tomu, dirbančiu mieste, tačiau atrodančiu kaip tikras keliautojas vyruku. Būtent tuo jis ir ketino užsiimti — keliauti. Kiek neįprasta žmogui, kuris sėdėjo prie biržos popierių ir akcijų.

— Žinoma, pinigai eina neblogi, bet kartais... kaip čia pasakius... tiesiog reikia imti ir surizikuoti. Mesti pramintus kelius. Štai tą ir bandau padaryti. Vykstu į Naująją Zelandiją, pakeisiu veiklą. Imsiuosi kai ko visiškai neišbandyto.

— Ir kas tai?

— Dar nė pats nežinau. Visada žavėjausi Naująja Zelandija. Turiu pakankamai pinigų porai mėnesių, įsikurti taip pat užteks... žiūrėsiu. Tiesiog noriu išmėginti, kaip seksis.

Susižavėjau tokiu Tomo nusiteikimu. Šiam vyrukui, rodos, nieko gyvenime netrūko, tačiau nusprendė, kad ne tai svarbiausia.

— Oho, — pasakiau. — Ilgai planavai šią kelionę?

— Oi, jau senokai vis pagalvodavau, bet vis nemaniau, kad iš to kas išeitų. O paskui išsiskyriau su mergina, ir viskas pasikeitė. Vienintelis dalykas, laikantis mane čia, — darbas. Na, ir pagalvojau, kad bala jo nematė. Padarysiu tai, apie ką svajojau. O tai reiškia — persikraustysiu gyventi ten, kur gyvenimo kokybė žymiai geresnė nei Londone.

— Puiku, Tomai, — pritariau jam. — Tiesiog nuostabu. Ir gana... įkvepiančiai skamba.

Tai iš tiesų buvo įkvepiantis pavyzdys. Be to, tai buvo Taip . Taip sau pačiam. Nors dievai žino, kokiame lygmenyje šis Taipas . Tomas atrodė labai patenkintas, kaip žmogus, kuriam tuojau turi nutikti šis tas puikaus. Laukė to gana susijaudinęs.

— Mano daiktai jau beveik sudėti. Dar savaitė Londone, ir viskas. Išlekiu.

— Puiku. Linkiu tau kuo geriausios kloties.

— Ačiū, Deni. Jei kada būsi Naujojoje Zelandijoje, užsuk.

Susidaužėme alaus skardinėmis, ir Tomas pasuko kitų svečių link.

Koks puikus vyrukas.

— Oi, palūkėk, — kažką prisiminęs atsisuko. — Visų jau klausiau, tai gal galėčiau pasiteirauti ir tavęs... Nemanau, kad ketini pirkti mašiną, bet gal...

Po dvidešimt keturių valandų supratau, kad Taip, galbūt ir galėčiau nusipirkti mašiną. Kaip tik tiek ir sukrapštyčiau. Vienu mostu nušluočiau visas santaupas, tačiau pasiėmus kreditą (turint galvoje pažadėtą naują kontraktą su BBC) būtų visai įmanoma. Ėmiau derėtis su bukagalviškai užsispyrusiu Tomu. Bėda ta, kad nė nenutuokiau, kaip reikia derėtis. O apie mašinas žinojau dar mažiau — beveik nieko. Net nepaklausiau Tomo, koks automobilio modelis. Išgirdau, kad tai Nissan, ir daugiau nebeklausinėjau. Man užteko ir tiek.

Kurį laiką praleidau mieste — reikėjo sutvarkyti piniginius reikalus, užsukti į darbą. Kai jau buvau beveik priėjęs Oksfordo gatvės galą, iš pirmo žvilgsnio nuobodžiaujantis vyras su plakatu vienoje rankoje ir bukletu kitoje siaubingu, rodos, ispanišku akcentu, paklausė:

— Tu nori?

— Taip, gerai, — murmtelėjau ir paėmęs bukletą nužingsniavau tolyn. Vos užmetus akį paaiškėjo, kad tai anglų kalbos kursų Londono universiteto koledže reklama. Sulankstęs popieriaus lapelį jau norėjau kišti jį į kišenę, tik staiga paaiškėjo, kad esu pastebėtas su tuo bukletu.