Лесли Силко - Ceremonija

— Tu buvai drauge su kitais, — pasiteiravo, — su tais, kurie išėjo kariauti baltaodžių karo?

Tajo pritariamai linktelėjo galva.

— Yra vienas dalykas, kurio esu pasiųstas tavęs paklausti. Vienas dalykas, kurio tau, galimas daiktas, reikia dabar, kai pargrįžai.

Tajo klausėsi vėjo lauke, vakarop jis pradės rimti.

— Juk tu supranti, ar ne? Tai svarbu mums visiems. Ne vien tik dėl tavęs, bet dėl šito trapaus pasaulio.

Tajo nemokėjo paaiškinti to, kas nutiko. Nežinojo, kaip pasakyti senukui, kad nenužudė nė vieno priešo, ar bent jau manė nenužudęs. Tačiau padarė daug baisesnių dalykų, ir jų padariniai dabar matyti visur: giedrame danguje, ant tų išdžiūvusių rudų kalvų, ant besitraukiančia oda aptemptų kyšančių gyvulių kaulų. Senukas laukė jo atsakymo.

Tajo pasilenkė prie kibiro ir prisitraukė jį arčiau.

— Mane pykina, — paaiškino, nusisukdamas nuo senuko išsivemti. — Mane pykina, bet aš nesu užmušęs jokio priešo. Aš netgi neprisiliečiau prie jų. — Jis visas drebėjo ir prakaitavo, kai sėdosi.

— Gal jūs vis tiek galėtumėte man padėti. Padarykit man ką nors taip, kaip padarėte tiems kitiems, kurie grįžo iš karo. Kas, jei aš užmušiau ir pats to nežinau?

Bet senukas iš lėto palingavo galva ir kažkas jo gerklėje sudūzgė. Kariaudamas senoviškai negalėjai mūšyje nukauti kito žmogaus ir to nežinoti, nepamatyti rezultato, juk net sužeistas elnias, pašokęs ir nubėgęs, palikdavo didžiulius plaučių kraujo krešulius ar išbarstydavo ant žemės vidurius. Šitaip medžiotojas žinodavo, kad elnias mirs. Lygiai taip pat ir su žmonėmis. Tačiau senukas nebūtų patikėjęs baltaodžiu karu — kai žudoma per didžius nuotolius nežinant, kas ar kiek nužudyta. Minosvaidžiai, patrankos — per svetima, kad juos suprastum; ir net jei Tajo būtų nusivedęs senuką parodyti subombarduotų vietovių, net jei jis būtų nusivedęs jį per džiunglių medžių išvartas ir purvinus išverstos žemės kraterius parodyti jam žuvusiųjų, tokiais baisumais senukas nebūtų patikėjęs. Ku’ooshas būtų pažvelgęs į sudraskytus kūnus, į paliktus atominio sprogimo kontūrus, kur žmonių kūnai garuote išgaravo, ir būtų pasakęs, kad šituos žmones pribaigė kažkas baisaus ir iš labai arti. Net raganos senovėje taip nežudė.

Kaip aš girdėjau

pasakojant,

kitados,

labai seniai,

gyvavo tokia

Skalpų draugija

kariūnams,

kurie nužudė

arba palietė

negyvus priešus.

Buvo dalykų,

kuriuos atlikti jie privalėjo,

jei nebūtų atlikę,

K’oo’ko su savo didžiulėmis iltimis

būtų įnikęs persekioti jų sapnus ir

viskam būtų kilusi grėsmė.

Gal būtų praėjęs pro šalį lietus

arba pabėgęs elnias.

Štai kodėl buvo dalykų,

kuriuos atlikti jie privalėjo.

Pūsti fleitą ir šokti,

grūsti mėlynųjų kukurūzų miltus

ir trinktis galvą.

Jie privalėjo atlikti

visus tuos dalykus.

Kambaryje buvo beveik tamsu. Tajo suko galvą, kur visą tą laiką praleido tetulė su senole. Senukas padėjo į skreitą savo maišelį ir abiem rankom ėmė jame čiuopti. Ištraukė ryšelį sausų žalių kotų ir mažą popieriaus maišelį, pilną mėlynųjų kukurūzų miltų. Įmetė tos indėniškos arbatos pakelį Tajo į skreitą. Tada atsistojo ir padėjo ant kėdės maišelį su kukurūzų miltais.

— Yra dalykų, kurių mes nebegalime išgydyti, kaip kitados galėdavome, — tarė jis, — nuo tada, kai atvyko baltaodžiai. O ir iš dalyvavusiųjų Skalpo ceremonijoje kai kurie irgi nėra geresni.

Jis ant ausų užsitraukė mėlyną vilnos kepurę.

— Bijau dėl to, kas gali mums nutikti, jei tu ir tie kiti nepasveiksit, — pridūrė.

Senukas Ku’ooshas išėjo tą pačią dieną, ir, vos jam spėjus užverti duris, Tajo apsivertė kniūbsčias ir nušveitė ant žemės indėniškos arbatos kotelius. Veidą įnėrė į pagalvę, galvą prispaudė prie lovos rėmo. Verkė, mėgindamas išsivaduoti iš baisios įtampos, plėšte plėšusios jam krūtinę, tačiau tasai verkimas nebesuteikė jam jokio palengvėjimo. Skausmas buvo toks pat tvirtas ir nenutrūkstamas kaip jo širdies plakimas. Senukas tik dar labiau įtvirtino tai, ko jis bijojo visą laiką, to, kas glūdėjo senovės pasakojimuose. Pakako, kad vienui vienas žmogus sutraukytų plonytes voratinklio gijas, pažertų ant smėlio saulės spindulius, ir tas trapus pasaulis jau būtų pažeistas. Kitados būta žmogaus, prakeikusio lietaus debesis, kažkokio šiurpaus sapnų sapnuotojo. Tajo suriko ir susirietė, kad neskaudėtų kūno.

Tetulė jį pažadino ir padavė puodelį indėniškos arbatos, arbata taip pritraukė, kad pajuodavo it kava. Buvo vėlu ir jau visi buvo po vakarienės. Robertas sėdėjo prie virtuvės stalo ir balno muilu valė kamanas. Senolė snaudė palei krosnį. Arbata buvo švelni, jos skonis priminė orą po liūties, kai visos žolės ir augalai pakvimpa žaluma, o žemė pritvinksta drėgmės. Tetulė atnešė jam dubenį mėlynųjų kukurūzų miltų tyrės. Pažvelgęs į ją Tajo papurtė galvą, tačiau tetulė atsisėdo ant kėdės prie lovos ir šaukštas po šaukšto jam tą tyrę sumaitino. Tajo žiūrėjo į ją, kai ji tai darė, ir žinojo, kad ji paprašė Ku’oosho niekam, išskyrus senukus, apie tą apsilankymą nepasakoti. Žinojo, kad tetulė baiminosi, jog žmonės sužinos jį pamišus. Kukurūzų miltų tyrė buvo saldi ir traukuliai jo vidurių netampė kaip tampė nuo kito maisto. Tetulė nunešė tuščią dubenį ir puodelį. Tajo nuslydo po antklodėmis ir laukė, kada jį ims tampyti šleikštulys. Jei taip neatsitiks, vadinasi, mirtis jo laukia, jis tai žinojo. Visiškai atsipalaidavo, nebesipriešino tam šleikštuliui. Jam jau buvo nė motais, ar ji ateis, jam jau buvo nė motais, ar jis mirs.

Kai jie įvažiavo į kiemą, Tajo sėdėjo saulėkaitoje priešais tinklines duris. Stebeilijo į obelį prie malkinės, stengdamasis įžvelgti mažulyčius žalius vaisius: jie tolydžio didės per visą vasarą, kol rudenį taps obuoliais. Mąstė, kaip lengva būti gyvam dabar, kai jam neberūpi būti gyvam. Taip kabojo ir tie mažyčiai obuoliukai, rodės, jie nenukris net pūstelėjus stipriam vėjui. Jis jau galėjo valgyti normalų maistą. Retai kada bevemdavo. Kelias naktis net išmiegojo nesapnuodamas.

Išvažiavo su jais senuoju „Coupe“ modelio fordu. Atlošė galvą sėdėdamas ant dulkinos sėdynės ir pajuto, kaip saulė ant pečių ir sprando karštėja. Nesiklausė jų, kai jie juokėsi ir šnekučiavosi apie tai, kaip Imou nusipirko tą mašiną. Negirdėjo, kur sakėsi važiuoją. Jam buvo vis vien.

Darėsi karšta, nors vis dar buvo pavasaris. Dangus — giedras. Saulė — per daug kaitri, ji išblukino dangaus žydrynę. Tajo paskutinis įžengė pro tinklines Diksio tavernos duris.

Harlis pastūmė prie jo butelį alaus. Jis kažką Tajo pasakė, ir visi kiti nusikvatojo. Šitie geri laikai buvo JAV vyriausybės ir Antrojo pasaulinio karo malonės gestas. Invalidumo pensijos čekių grynieji, užtarnauti gavus šrapnelį į kaklą Veiko saloje ar psichinę traumą nuo bombardavimo Ivo Džimoje, — atlygis už tai, kad likai gyvas po Bataano mirties žygio.

— Ei, Tajo, ar jau išsikeitei savo čekį?

Tajo stumtelėjo per stalą dešimties dolerių banknotą:

— Dar alaus, — paprašė.

Imou girtėjo nuo viskio: jo veidas buvo įraudęs, kaktą išmušė prakaitas. Tajo stebėjo, kaip Harlis ir Lirojus išmetė monetą, kad sužinotų, kieno bus eilė mokėti už naują gėrimų ratą, ir gurkė alų didžiuliais gurkšniais, kaip vaistą. Pajuto, kaip jam viduje kažkas atsipalaidavo. Girdėjo tetulę postringaujant apie veteranus — amžinai girti, sakydavo ji. Bet Tajo žinojo kodėl. Tai buvo kažkas, ko seni žmonės nepajėgė suprasti. Alkoholis buvo vaistas nuo juos kankinančio įsiūčio, nuo netekties skausmo, vaistas nuo surakinto pilvo ir dūstančios gerklės. Jis jau pajuto savyje patogią vietą, netoli plakančios širdies, prie šilto pilvo, — įšliaužė vidun, stebėjo lauke šėlstančią audrą ir tenai jautėsi saugus: įsiūčio vėjai jo nekliudys.