Лесли Силко - Ceremonija

— Padėjau svainiui mūsų laukuose. Bet jie jau nebesitiki iš manęs didelės pagalbos. Žino, kad esu labai užsiėmęs čionai.

— Kai man pagerės, galėsiu jums padėti.

Robertas nusišypsojo ir linktelėjo galvą:

— Būtų gerai, — pasakė švelniai, — bet neskubėk. Pamažėle. Taisykis. — Ir atsistojo. Buvo neaukštas menkas vyras tamsiu kampuotu veidu. Suėmė Tajo žastą. — Džiaugiuosi, kad pargrįžai, Tajo, — pasakė. — Tikrai labai džiaugiuosi.

Tajo nubudo raudodamas. Susapnavo, kad Džozajas jį apkabino taip, kaip apkabindavo, kai jis buvo dar vaikas, tame sapne užuodė Džozajo kvapą — arklius, medžio dūmą ir prakaitą, — kvapą, kurį jau buvo pamiršęs, ir jį užplūdo visa tame sapne glūdėjusi meilė. Jis verkė, nes nubusti turėjo apsuptas to, kas buvo likę: blausus kambarys, tuščios lovos ir kovo dulkių audros, duskinančios stogo skardą. Gulėdamas lovoje jautė, kad jam vietos nebeliko, jis neberas ramybės šituos namuos, kurių tyla ir tuštuma aidėjo netektimi. Jis norėjo sugrįžti į ligoninę. Tuojau pat. Privalėjo sugrįžti ten, kur galėjo susilieti su baltai mirgančiomis sienomis bei lubomis, toli nuo visko. Atsisėdo, nustūmė šalin antklodes: visas buvo išpiltas prakaito. Pažvelgė į senolę, sėdinčią savo vietoje prie krosnies, — ir negalėjo pasakyti, ar ji miega, ar tik užmerkusi akis klausosi vėjo. Balsas virpėjo, jis ją pašaukė. Norėjo jai paaiškinti, kad jie privalo grąžinti jį į ligoninę. Stebėjo, kaip ji iš lėto atsistojo, seni jos kaulai — tokios plonos stiklo lazdelės, įmautos į audeklo šlepetes, — nušliurino per linoleumą, labai atsargiai, sakytum ji jau nebepasitikėjo atmintimi, galinčia ją nuvesti prie jo lovos. Atsisėdo ant lovos krašto ir ištiesė jam ranką. Laikė savo skreite jo galvą ir verkė drauge su juo, nuolat kartodama „A’moo’oh, a’moo’ohh“3.

— Sėdėdama kėdėje aš visąlaik mąsčiau, — prabilo ji, prijuostės krašteliu šluostydamasi akis. — Tie baltaodžiai daktarai tau nieko nepadėjo. Gal mums pakviesti kitą žmogų.

Kai tetulė grįžo iš parduotuvės, senolė kreipėsi į ją:

— Tam vaikui reikia šamano. Kitaip gaus iš čia iškeliauti. Tu tik pažvelk į jį.

Tetulė stovėjo apglėbusi maisto pilną krepšį. Pastatė jį ant stalo, nusivilko paltą, nusirišo kaklaskarę ir pažvelgė į Tajo. Veidas atrodė taip, kaip jis atrodydavo jai įžvelgus bėdą; ruošdamasi atsakyti senutei, suraukė antakius:

— Oi, mama, nežinau. Tu juk žinai, kokie jie. Žinai, ką žmonės pasakys, jei paprašysime šamano jam padėti. Kas nors pareikš, kad šitaip elgtis nedera. Pasakys: „Nedarykite to. Šiaip ar taip, juk jis — negrynakraujis.“

Tetulė pakabino paltą, sulanksčiusi uždėjo ant viršaus kaklaskarę.

— Viskas vėl prasidės iš naujo. Visos tos paskalos apie Džozają ir Mažąją sesutę. Šiais laikais aibė merginų susilaukia kūdikių nuo baltaodžių ir niekas nieko nesako. Vyrai trainiojasi su meksikietėmis, nutinka ir dar blogiau, ir kad kas nors bent prasižiotų. Bet vos tik kas nutinka mūsų šeimai...

Senolė ją nutraukė, kaip visada kad darydavo, tetulei vos prabilus ta tema:

— Jis — mano vaikaitis. Jeigu pasiųsiu pakviesti senąjį Ku’ooshą, Ku’ooshas ateis. Tegu jie sau plepa, jei nori. Kodėl tau rūpi, ką jie sako? Tegu sau kalba. Atėjus sėjos metui pamirš. — Tardama tuos žodžius senolė atsistojo ir įdūrė į tetulę balzganas nuo kataraktos akis.

— Juk žinai, ką pasakė kariuomenės gydytojas: „Jokių indėniškų vaistų.“ Senasis Ku’ooshas atsineš savo žolių maišelį ir miltelių. Gydytojui tai nepatiks. — Bet jos balse jau buvo girdėti laikino pralaimėjimo gaidelės ir ji jau mąstė į priekį, apie galimą pasitenkinimą vėliau, kai kas nors pakryps į blogąją pusę ir bus galima prisiminti šitą apsisprendimą. Kaip buvo tą vakarą, kai ji mėgino juos įkalbėti nebežiūrėti Mažosios sesutės vaiko; tada Mažoji sesutė valkiojosi net su juodaodžiais ir amžinai būdavo girta. Tą vakarą ji atėjo palikti jiems savo mažylio. Tąsyk jie galėjo atsisakyti. Galėjo liepti jai daugiau nebesirodyti. Bet ir tada jie nepaklausė tetulės, o vėliau vis dėlto gavo įsitikinti, ir ji nuolat jiems kartodavo: „Ar aš jums nesakiau?“ Bet jie nepaisė jos. Brolis Džozajas ir motina. Jiems buvo nė motais, ką žmonės kalba apie jų šeimą, nei tai, kad kartą kaimo pareigūnai sukvietė susirinkimą ir tarėsi, kaip Mažąją sesutę iš rezervacijos išginti visiems laikams.

Senolė atitraukė kėdę nuo lovos kojūgalio ir senukas atsisėdo. Jis galvos linktelėjimu pasveikino Tajo, bet nieko nepasakė. Tajo nesuprato, ko gi jis lūkuriuoja, kol pamatė, kad senolė apsivilko paltą, pasirišo vilnonę skarą ir laukia, kada tetulė apsivilks savąjį. Juodvi išėjo, senasis Ku’ooshas palaukė, kol moterų balsai nuščiuvo, tada prisitraukė kėdę arčiau lovos. Jis tvoskė avies lajumi ir kalnų pelynais. Kalbėjo švelniai, senąja tarme, kurioje buvo gausu painių sakinių, painių todėl, kad jie aiškino savo pačių kilmę, sakytum viskas, ką senukas pasakė, buvo ne jo paties, o pasakyta jau anksčiau, ir jis čia buvo tik tam, kad tai pakartotų. Tajo gavo gerokai įsitempti, kad suvoktų jų prasmę, gausią vietovardžių, kurių jis niekada nebuvo girdėjęs. Jo paties kalba buvo vaikiška, prikaišiota angliškų žodžių, ir jis pajuto, kaip gėda surakino jam gerklę; tačiau kaip tik tuomet išgirdo senuką nupasakojant tą olą, — tokią gilią į pietryčius nuo Lagūnos lavoje išgraužtą olą, — iš kurios vasaros vakarais išskrisdavo šikšnosparniai. Tajo pasikėlė aukščiau ant pagalvių ir nugara pajuto geležinį lovos rėmą. Jis žinojo tą olą. Ankstų pavasarį, kai dienos dar būdavo vėsios ir saulė pirmiausia sušildydavo juodas lavos uolas, ten mėgdavo susirangyti barškuolės; gyvatės ten šliauždavo atsigauti. Senukas mostelėjo ranka į šiaurę, Tajo pasuko galvą ton pusėn ir prisiminė didžiulę apvalią skylę, tokią gilią, kad, net gulėdamas kniūbsčias greta Rokio, jis niekada neįstengdavo įžiūrėti jos dugno. Prisiminė, kaip juodu abu mėtė akmenukus per jos kraštą ir klausydavosi, ką išgirs, kai tie atsimuš į jos dugną. Tačiau ola buvo gilesnė už garsą. Tetulė grasindavo juos išpersianti, jei dar tenai bastysis, juk ten knibždėte knibžda gyvačių, be to, jie galį įgarmėti vidun. Bet jie vis tiek ten eidavo, vasaros vakarais, po vakarienės, kai svirpliai pakvipdavo vėsa ir pradėdavo svirpti. Saugodavosi gyvačių, išlįsdavusių pamedžioti saulei nusileidus, labai tyliai prisėlindavo prie tos olos ir laukdavo, kada iš jos išskris šikšnosparniai. Tajo pritariamai linktelėjo senukui galva, nes tą vietą žinojo. Žmonės pasakojo, esą senais laikais ten buvo mėtomi skalpai. Tajo staiga suprato, ko senukas atėjo.

Ku’ooshas tęsė lėtai, švelniu progiesmiu:

— Gal kai kurių dalykų tu ir nežinai, — taip iš tolo užsimindamas apie jo nesamo baltaodžio tėvo įtaką. Džozają jis pavadino jo indėnišku vardu ir pasakė: — Jei jis būtų tuomet žinojęs, gal būtų tau pasakęs dar prieš tai, kai įsivėlei į tą didelį baltaodžių karą. — Padvejojo, paskui pažvelgė Tajo tiesiai į akis. — Žinai, vaikaiti, šitas pasaulis — labai trapus.

Žodis, kurį jis parinko išreikšti sąvokai „trapus“, buvo kupinas vyksmo painiavos ir tvirtumo, kuris būdingas voratinkliams, numegztiems per takus smėlio kalvose: ankstų rytą saulė juose užkimba už kiekvieno siūlelio. Ilgai truko išaiškinti tą trapumą ir painumą, nes joks žodis neegzistuoja atsietas nuo kitų, ir priežastis, dėl kurios tas ar kitas žodis pasirenkamas, turi būti paaiškinta pasakojimu, kodėl šitai turi būti pasakyta būtent taip. Tai atsakomybė, kurią paveldėjai būdamas žmogus, paaiškino senasis Ku’ooshas, pasakojimas, slypintis už kiekvieno žodžio, privalo būti išsakytas, kad neapsiriktum dėl pasakymo reikšmės, ir tam reikia didelės kantrybės bei meilės. Praslinko daugiau nei valanda, kol Ku’ooshas jį paklausė: