Лесли Силко - Ceremonija

— Manęs juk nesulaikysi, ir nesuprantu, kodėl jie mėgina. Kaip anądien, kai paliko mane čia vieną ir pamiršo išleisti iš traktoriaus benziną. Aš užvedžiau jį ir be rakto ir nukakau iki pat San Fidelio. Būčiau sugrįžęs, bet ties Parache baigėsi benzinas.

Harlis kvatojo. Jo akys blizgėjo. Jam tai reiškė pergalę: jis visiems jiems nušluostė nosį — tėvams, vyresniesiems broliams, visiems, kurie stengėsi neprileisti jo prie alaus ir prie bėdos.

— Bet tai bus pirmas kartas, kai aš kilsiu riba aukštyn ant asilo, Tajo, ir, — jis nuščiuvo ir pasikrapštė užpakalį, — manau, paskutinis. — Priėjo prie Tajo ir spirtelėjo jam į bato padą. — Eime. Kelkis. Nenumirk po šituo medžiu. Eime, žmogau.

Tajo papurtė galvą, atkišo rankas į priekį, tarsi varytų šalin tą mintį.

— Nagi, krutinkis. Mes galime pasiekti savotišką pasaulio rekordą, supranti, — ilgiausia kelionė asilu atsigerti šalto alaus ar panašiai. Indėnų pasaulio rekordas.

Kai Harlis va šitaip kalbėdavo, visa, kas buvo nutikę, — papjautos avys, muštynės bare, netgi kalėjimas — viskas atrodė kažkur labai toli. Harlis tiestelėjo ranką ir Tajo ją sučiupo, pasispyrė nuo žemės ir atsistojo.

Tajo nupėdino vidun pasiimti piniginės. Kai išniro lauk, Harlį išvydo jau prie vėjo malūno; vėjas buvo užsmaukęs jam ant kaktos kepurės kraštą, tačiau jis laikė pilkąjį mulą ir jam ant ilgų pilkų ausų jau movė kamanas.

Mulas lyso, šlaunikauliai, rodės, tuojau išlįs jam pro pilką kailį: taip pradeda styroti atsikišę griaučiai. Per tuos sausros metus jo oda susitraukė, prilipo prie kaulų; avys atsivedė menkų ėriukų, o karvės pavasarį išvis neapsiveršiavo. Jeigu netrukus nepradės lyti, visus galvijus teks parduoti, kaip buvo ketvirtajame dešimtmetyje: iš Albukerkio ir Galapo atvyko pirkėjai ir beveik už dyką supirko visus galvijus bei avis. Tačiau geriau jau juos parduoti nei žiūrėti, kaip jie stimpa, kai nebėra žolės ir nebeliko kaktusų, kuriuos galėtum apdeginti, kad paėstų. Imou mėgdavo besti pirštu į nenuilstantį dulkių pritvinkusį vėją ir giedrą dangų, į arklius išsišovusiais kaulais, graužiančius mietus prie greitkelio tvoros. Imou mėgdavo kartoti: „Žiūrėkit, kas mums liko. Tik pažiūrėkit. Ir tai indėnų motina žemė! Senas sudžiūvęs niekalas!“ Iš pykčio Tajo imdavo drebėti rankos. Imou klysta. Smarkiai klysta.

Vėjas mului tarp užpakalinių kojų plakė ploną uodegą, kai Harlis padavė kamanas.

— Balno neturi? — paklausė Harlis.

Tajo papurtė galvą.

— O kokios nors senos balno gūnios? Mulo stuburkaulis daužysis į tavo gyvybinės jėgos šaltinį.

Juodu nusijuokė ir Harlis pradingo sename garaže, Tajo girdėjo barškant senus dubenis, alyvos skardines bei stumdomas grandines; Harlis išėjo lauk purtydamas dulkes iš keturių džiuto maišų, leisdamas juos pavėjui kaip aitvarus. Buvo išsiviepęs iki ausų. Visą tą laiką Tajo nieko nedarė, tik žiūrėjo į Harlį, šypsojosi, juokėsi arba kalbėjo, kai tas jį kalbino. Stovėjo kaip tas mulas, vėjui pučiant į nugarą, ir jautė galįs stovėti čia nežinia kiek, gal amžinai, kaip tvoros mietas arba medis. Reikėjo daug energijos, kad būtum žmogumi, bet juo stipriau vėjas pūtė ir saulė slinko į pietvakarius, juo mažiau tos energijos jis turėjo. Stovėdamas prie mulo galvos Harlis kantriai palaukė, kol Tajo pilvu į priekį užšoko ant mulo nugaros ir permetė koją; palaikė džiuto maišus, kol tas užsėdo ant gyvulio. Tajo pasijuto mažas vaikas: ir vėl buvo aštuonerių, ir Džozajas jį kėlė ant Siaujaus keršio nugaros.

Harlis uždėjo mului apynasrio pavadį, bet pilkšis paskui asiliuką sekė be jokio vargo, iškėlęs galvą, atkišęs priekin kiškio ausis, išpūtęs šnerves, tykodamas įsivaizduojamų pavojų priekyje. Tajo net nesivargino laikyti pavadžių, jis juos surišo, kaip Džozajas buvo mokęs, kai jis dar buvo mažas, — kad abu gulėtų draugėje ant arklio kaklo. Taip arklys negalės išmušti pavadžių jam iš rankų ir jis nerizikuoja netyčia kurio nors vieno numesti. Kai esi toks mažas, kad nesieki balnakilpių, jei neužsilipi ant tvoros ar didelio akmens, tos smulkmenos labai svarbu.

Vėjas iš pietvakarių pūtė į dešinį Tajo petį. Jo keliamas triukšmas kliudė kalbėti, tad Tajo užsimerkė. Atpalaidavo šlaunų raumenis, leido kojoms kabalduoti, sudribo ant kaulėtų mulo pečių. Jis jau pavargo kautis stumdamas šalin sapnus ir tuos balsus; pavargo saugotis tų vietų ir daiktų, kurie jam žadino prisiminimus. Jis leido kūnui atsiduoti mulo eigasčiai, linguodamas į priekį ir atgal sulig kiekvienu jo žingsniu, jausdamas, kaip jam tarp kojų pakyla ir nusileidžia gyvulio šonkauliai, kai tas kvėpuoja. Kartais išgirsdavo vėją nustelbiančius Harlio keiksmus, kai jis asiliukui aiškino, ką padarytų, jeigu turėtų šautuvą.

Vėjo šuorai dangų apnešė raudonomis dulkėmis. Po dviejų ar trijų valandų Harlis smauktelėjo ant akių kepurę, kad ši nenulėktų; jis snūduriavo, rankomis prisilaikydamas tik į asiliuko kaklą. Asiliukas, matyt, pajuto, kad užsnūdęs Harlis laiko jį laisviau, nes pamažėle iš dešinės pusės ėmė trauktis į kelio vidurį, kur buvo susiplūkusi smėlio ir žolių kupra, skubriai nulenkdavo galvą grybštelti žolės, bet nesustodavo, kad Harlis nepastebėtų jokio pakitimo. Taip nusigavo iki kairio kelio krašto ir nenukrypdamas palei jį ėjo lygiai tiek, kiek reikėjo Harliui apgauti, tada suvis išsuko iš kelio ir taip baigė tą didžiulį posūkį, kurį kombinavo beveik pusvalandį. Tajo stebėjo ryžtingus asiliuko manevrus, tačiau jo atkaklumas darė juos lengvai numatomus, ir Harlis kas penkiolika minučių stiprokai dešinėn trukteldavo jo galvą, sušerdavo per šonus ašutiniu arklio vytiniu ir vėl grąžindavo į vėžes. Taip jie traukė pirmyn didžiuliais puslankiais, tolydžio sukdami šiaurėn. Tajo mąstė apie gyvulius, arklius bei mulus, ir kaip jie leisdavosi pavėjui. Džozajas sakydavo, kad tik žmonės turi viską iškęsti, nes tik žmonės priešinasi išorės jėgoms. Gyvuliai nesipriešina. Ir jie atlaiko, nes tampa vėjo dalimi. „Jie lieka viduje, Tajo, vėjo pilve.“ Taip jie judėdavo pirmyn drauge su sniegu, tapdavo pūgos, sniegu apnešančios medžius ir tvoras, dalimi. O kai numirdavo, sušalę į kaulą prie tvoros, sniego apneštomis galvomis? „Ak, Tajo, — aiškindavo Džozajas, — juk vėjas juos įtikino, kad jie — ledas.“ Tajo norėjo, kad Džozajas būtų čia, ne visam laikui, kaip kad norėdavo anksčiau, tik tol, kol Tajo spės jam pasakyti, kaip pastaruoju metu jautėsi, kaip buvo kone tikras, kad jis — birus raudonas molis, kasdien vėjo vis nunešamas truputį toliau.

Čia vėjas pūtė ne taip stipriai kaip molio lygumose. Harlis sustojo ant kalvos viršūnės nusišlapinti. Asiliukas skabė sausus žolės kuokštus kaip įmanydamas arčiau pilko skalūno ir tempė pavadžius siekdamas kito reto kuokšto. O mulas stovėjo budrus, plačiai atmerkęs savo balzganas spoksančias akis. Juodu buvo vienodi — tas mulas ir Tajo senolė, ji sėdėdavo žiemą prie pilvotos krosnies kambario kertėje arba vasarą po guoba ant medinės obuolių dėžės; buvo tokia pat akla kaip ir pilkasis mulas, ir tokia pat užsispyrusi. Niekada nesivaržė jiems visiems kartoti, kad Rokis buvo pažadėjęs iš savo kareivio algos nupirkti jai žibalinę krosnelę, net ir po to, kai Tajo grįžo iš ligoninės ir ji žinojo, kad jis pravirks vien tik išgirdęs Rokio vardą.

„Neverk, Tajo, neverk. Juk tu žinai, kaip jis norėjo, kad aš ją turėčiau, ir nenorėjo, kad tu verktum.“ Galiausiai tetulė iš draudimui skirtų pinigų išskyrė keturiasdešimt dolerių, pasiuntė Robertą į miestą, ir tas atgabeno seną šildytuvą su automatiniu termostatu, tad, jį įjungus, pakako paprasčiausiai turėti statinaitę mazuto, užkeltą lauke ant medinio stovo. Ji užsakė ją būtent tokią, nes nenorėjo nė vienam iš jų primesti rūpesčio plušti prie jos krosnies. Pernai, šalčiausią žiemos dieną, kai visiškai užšalo San Chosė upelis, o tetulė išėjo į parduotuvę ir senolė liko viena, ugnis medžiu kūrenamoje krosnyje užgeso. Šita istorija visada priversdavo tetulę sustoti, kad ir ką ji tuomet būtų dariusi, ir pasakyti: „Mama, žarijos dar buvo šiltos, kai mes grįžome“, o senolė tik apsimesdavo to nenugirdusi ir toliau porindavo apie tai, ką Rokis buvo jai pažadėjęs. Visi jie kaip tik šitaip ir gedėjo Rokio, — nuslysdami į šalį, įpuldami į jo ketinimus stoti į universitetą ir pradėti futbolininko karjerą. Netrukus Tajo suvokė, kas nutiko laike ir erdvėje: juk ne kas kitas, o pats Rokis buvo gyvas ir pirko senolei jos krosnelę su apvaliu ciferblatu priekyje, Rokis čia buvo universiteto varžybų rezultatų lentelėje Albukerkio laikraščio sporto puslapiuose. Tai jis, Tajo, buvo numiręs, tik kažkaip apsirikta kūnais, ir jo kūnas liko nežinia kaip nepalaidotas.