Лесли Силко - Ceremonija

— Tas asilas iš tikrųjų tavęs nekenčia, Harli.

Harlis nusijuokė.

— Prieš mane niekas juo niekada nejodinėjo, nebent tik vienas kitas vaikis, kai tėtis buvo jį nusivaręs į Casa Blanca.

— Jis spardosi?

— Mėgina, bet aš tam, regis, per sunkus. Jis negali pašokti labai aukštai. — Harlis buvo aukštas ir kresnas. — Mano kojos beveik siekia žemę.

Tajo vėl šyptelėjo. Jo lūpų kertelės buvo nepaslankios. Harlis su Lirojumi Valdesu ir Imou tarnavo Veiko saloje. Visi pargrįžo su Purpurinių širdžių medaliais2, tačiau visai neatrodė, kad karas būtų Harlį pakeitęs: jis vis dar buvo storulis ir vis dar juokindavo juos savo pokštais ir kvailiojimais.

— Ei! Ar kartais neturi alaus?

Tajo papurtė galvą:

— Ant viryklės yra kavos.

— Ne. Žmonės sako, kad kava kenkia sveikatai. — Jis nusikvatojo, ir Tajo šyptelėjo, nes anksčiau Harlis išvis nemėgo alaus, ir gal šitai ir buvo šioks toks jo įpročių pasikeitimas po karo. Dabar jis išgerdavo daug alaus. Bet Tajo nepamiršo tų laikų, kai aštuntoje klasėje jie nusekė paskui senuką Benį pažiūrėti, kurgi tas slepia savo vyną. Stebėjo, kaip jis svirdinėdamas vingiuoja pro balandūnes žemyn prie upės, kur palei krantą auga žilvičiai ir eglūnai, visąlaik spausdamas prie krūtinės rudą parduotuvės maišelį. Stebėjo, kaip gurkšteli paskutinį kartą, paskui tvirtai įgrūda kamštį, butelį vėl įkiša į maišelį, tada jį rūpestingai įkasa į kranto smėlį ir meiliai apkaupia. Gūždamiesi už žilvičių, smakrus įbedę į smėlį bei nubyrėjusius lapus jie žvelgė pro šakas, kaip senukas paskutinį kartą nužiūri tą slėptuvę, tarsi norėdamas ją įsiminti, o paskui vingiais kopia į kalvą, vis toldamas nuo upės. Tada pašoko ir, vos tik Benis dingo už kalvos, nubėgo prie slėptuvės, kur upė įtekėjo į ramų tvenkinį. Kadangi jie turėjo tik vieną butelį alaus, Rokis ir Tajo ištraukė tą vyną.

— Prašom, Harli, — pasiūlė Rokis, — alus — tikra šlykštynė.

— O, tu nieko neišmanai. Niekad nesi ragavęs, — atsakė Harlis, kišeninio peilio geležte mėgindamas nuplėšti butelio kamštuką.

— Jis teisus, Harli. Džozajas kartą davė mums paragauti.

Vynas buvo saldus, kibus, truputį priminė sirupą nuo kosulio, tačiau jie vis tiek jį gėrė, nes taip reikėjo norint apgirsti. Harlis galiausiai atkimšo alų ir, geisdamas juos pasivyti, trūktelėjo didžiulį gurkšnį. Surietė baisią miną, suraukė nosį ir užvertė akis. Likusią popietės dalį nieko kito nedarė, tik spjaudė į upę, o juodu su Rokiu nesiliovė juokęsi, nes Harlis vis kartojo: „Fui! Baisu! Jo skonis — kaip nuodų!“ Paskui ir vėl imdavo spjaudyti ir marškinių rankove valytis burną.

Harlis pritūpė greta Tajo. Ir ant žemės jam prie kojų piešė mažytes figūrėles. Tajo užsimerkė, atsikolė į medžio kamieno apačią ir priešais save sulenkė kojas. Valandėlę juodu tylėjo. Vėjas stiprėjo, riaumojo sūkuriuodamas už namo pietvakarinio kampo. Ant pašiūrės stogo ėmė barškėti senos skardos lakštas. Tajo pajuto galėsiąs užmigti ir atsigauti po vakarykštės nemigo nakties. Vėjo ūžesy buvo justi rami tyla — tyla be jokio žmonių pėdsako. Tai buvo kieto sudžiūvusio molio ir seno išbalusio kadagio tyla.

Bet Harlis nenustygo, Tajo tai juto. Tolydžio trynė savo ant žemės nubrėžtus kontūrus ir puldavo juos brėžti vėl, piktas, kad nepavyko jų išvingiuoti taip, kaip to norėjo. Tajo prisitraukė kelius dar arčiau ir stengėsi neužmigti. Harlis, žiūrėdamas į jį, plačiai išsiviepė.

— Nuostabios dienelės, ar ne? Visi gyvuliai nuginti į Montanją, o mums, karo didvyriams, belieka tik ilsėtis ir kiaurą dieną parpti. — Tardamas „karo didvyriams“ tiestelėjo ranką prie Tajo ir švelniai kepštelėjo jam per šonkaulius.

— Aš mėginau nusigauti jiems padėti, kai jie nutarė perkelti ten visus galvijus ir avis. Kai tu dar sirgai, — Harlis palingavo galvą. — Iš tikrųjų, žmogau, aš mėginau padėti. Pasakiau savo seniui: „Ei, leisk man tai padaryti. Pažadu, kad reikalo nesumausiu. Garbės žodis.“ — Harlis, be perstogės vedžiodamas pirštu, ant žemės piešė įmantrų ornamentą. — Bet tu žinai, kas nutiko, tad jie jau nebenori manęs ten įsileisti. Pasakė, kad galiu prižiūrėti rančą čia. Kaip tu. — Harlis staiga pakėlė akis į Tajo. — Supranti, ką aš noriu pasakyti, Tajo, — ištarė paskubom, — tu iš tikrųjų buvai ligonis, kai grįžai, o mano visi galai sveiki.

Tajo pritariamai linktelėjo, tačiau galvojo apie tai, kas Harliui nutiko ganant Montanjuje avis, ir abejojo jo teisumu.

Montanjas mažiau nei kitos vietovės nukentėjo nuo sausros, todėl galvijų ir avių savininkai išginė juos iš rezervacijos pievų, kur nebeliko nei žolės, nei vandens, į Montanją ir ketino ten laikyti iki užlis lietūs ar kol bus žolės. Harlis tenai nuvyko ganyti savo šeimos avių. Namiškiai jam pastatė mažą kvadratinę palapinę ir kas antrą ar trečią dieną atveždavo visko, ko reikia, bei šviežio maisto. Jis turėjo piemenį šunį, ateidavusį jam į pagalbą, ir arklį, kuriuo kiaurą dieną jodinėdavo paskui žolę rupšnojančius gyvulius. Namiškiai džiaugėsi, kad Harlis tai darė noriai, nes, kol jis, grįžęs iš karo, nurimo, praėjo šiek tiek laiko. Jis smarkiai gėrė ir siautėjo su Imou bei kitais veteranais.

Bet po savaitės Harlis paliko avis ganytis su piemeniu šunim ir nujojo prie greitkelio. Kai namiškiai rado tą arklį, šis vis dar stovėjo pririštas prie tvoros, tik kažkas, eidamas pro šalį, nudžiovė balną. O Harlis buvo dingęs ir po poros dienų parašė iš Los Lunasų kalėjimo. Kol namiškiai atvyko į Montanją, avys jau buvo išsibarsčiusios po visas kalvas. Stovyklavietėje jie rado negyvą, žvėrių papjautą ir į gabalus sudraskytą, šunį, be to, žvėrys išpjovė dar trisdešimt avių.

— Labai nekaip išėjo su tuo šunim ir avimis, — pareiškė Tajo.

Bet Harlis juokėsi; jis purtė galvą ir kvatojo labai garsiai:

— Jos, šiaip ar taip, buvo nieko vertos. Tokios liesos, kaulėtos, kojotai gavo išpjauti pusę bandos, kad vieną sykį pasisotintų. — Ir vėl nusikvatojo.

Tajo pajuto, kaip jo nugara nuėjo pagaugais: Harlio juoke tvyrojo kažkas, ko jis niekada anksčiau nebuvo girdėjęs. Sakytum Harlis nieko nebejautė ir slėpė tai, dangstydamasis taikliomis frazėmis bei juoku. Harlis atsistojo, bet Tajo nesumetė, ar todėl, kad nebenorėjo kalbėti apie avis, ar todėl, kad nuo ilgo tupėjimo jam nutirpo kojos.

— Kažin ką atiduočiau už šaltą alų, — pasakė dairydamasis aplinkui, nužvelgė namą, stoginę ir koralius. — Jie juk nepaliko tau pikapo? Net Džozajo vežimo nematau.

— Jis po stogine prie koralio. Bet nėra kam jį traukia.

— O tas pilkasis mulas?

— Jis aklas.

— Vaje, gerai jie tave patvarkė. Matyt, nenori, kad ir tu bastytumeisi po apylinkes.

Tajo suprato, kad Harlis galvoje turėjo tą dieną, kai Diksio tavernoje jis vos nenudėjo Imou. Atkeršyta. Tajo paklausė apie avis, papjautas Harliui pradingus, o šis priminė muštynes.

— Aš norėjau pabūti vienas. Čia tam puiki vieta.

— Taip, tik jau ne man. Mano senutė išsitraukė Filipso 66-ojo greitkelio žemėlapį ir kiaurą naktį jį tyrinėjo, kol rezervacijoje rado vietą, labiausiai nutolusią nuo visų barų. Galėjau ten gyventi jau šiandien, ant kažin kokio stalkalnio viršūnės, jeigu tėvas nebūtų jos įkalbinęs pasiųsti manęs į rančą. — Harlis pažvelgė į pietvakarius, rančos pusėn. — Šūdas, manau, ji ir yra labiausiai nuo visų barų nutolusi vieta.

Tajo gūžtelėjo pečiais. Jie buvo už keturiasdešimties ar penkiasdešimties kilometrų nuo barų, išsirikiavusių palei rezervacijos teritorijos ribą kitapus. Žmonės tai vadino „kilti riba aukštyn“: barai ten vienas paskui kitą rikiavosi kas kokį dešimt kilometrų palei 66-ąjį greitkelį, pradedant Badviliu, San Fideliu ir baigiant brolių Vaitingų degaline prie Makarčių.