Лесли Силко - Ceremonija

Tajo pravirko, ir, kai Harlis į jį atsigręžė, ašarų nenusišluostė ir neapsimetė, kad jos — nuo vėjo į akis pripūstų dulkių. Staiga jis tapo tuščiaviduris, pirštai suglebo ir, slidūs nuo prakaito, nuslinko nuo pavadžių. Regis, traukos jėga plūstelėjo prie jo ir traukė žemyn. Jis abiem rankom įsikibo į mulo kaklą, bet kažkas jį pagavo ir vilko šalin. Staigiai užplūdęs potvynis rideno jį į visas puses didžiuliame arroyo. Kai rankos viską paleido, o keliai atsimušė į purvinas vėžes, nuaidėjo riksmas ir lūžtančių kaulų trekšėjimas, tuščiavidurė balta kaukolė daužėsi į džiunglių lietaus durtuvus. Potvynio vanduo buvo žemės, jų odos, kraujo, rudos jo ant tvarsčių sudžiūvusio kraujo spalvos.

Harlis padėjo jam atsistoti, nuo marškinių nuvalė smėlį, nurinko žoles ir padavė kepurę. Nulydėjo iki pavėsio stalkalnio papėdėje. Supančiojo mulą, asiliuką pririšo ilga virve ir paleido skabyti plonyčių melsvai žalių balandūnių, augančių prie įėjimo į kanjoną. Smėlis buvo vėsus. Tajo gniaužė tą smėlį abiem kumščiais, ir jis ėmė tekėti srovelėmis pro pirštus. Harlis atsisėdo prie jo ir marškinių rankove šluostėsi veidą.

— Saulės smūgis. Mane namiškiai visada įspėdavo jo saugotis, Tajo. Turėjome anksčiau sustoti pailsėti. Ar tau jau geriau?

Tajo linktelėjo galva. Jis norėjo pasijuokti iš savęs, pasakyti kažką panašų į: „Saulės smūgis, kurgi ne, mane juk vėjas nupūtė“, bet neturėjo jėgų pajudint lūpų ir sudėti žodžių. Karščiui ir vėjui banguojant už pavėsio ribos viskas mirgėjo. Uolos kitapus išdžiūvusio upelio vagos, kadagiai, augantys tarp didžiulių oranžiškų riedulių ir pasimiglojęs rausvas dangus buvo ryškių sapno spalvų, ir juo ilgiau Tajo į juos žiūrėjo, juo jam darėsi aiškiau, kad tuoj subloguos. Todėl sausame smėlyje greta savęs išrausė duobę ir, kai galiausiai tos šviesos spindesys jį apakino, pasisuko į dešinę ir į tą duobę išsivėmė.

Kai išlipo iš traukinio Naujojoje Lagūnoje, kojos virpėjo, o palto rankovės tvoskė vėmalais, nors jis ir mėgino jas išskalauti traukinio tualete. Jis nenorėjo, kad namiškiai žinotų, kaip jis blogavo, kaip kiaurą naktį stovėjo atsirėmęs į metalinę vyrų tualeto sieną, jausdamas vis plonėjant pilvo raumenų sluoksnius, kol galiausiai tas vidurių tampymas virto lengvu bangavimu ir drebuliu.

Tačiau tetulė į jį stebeilijo kaip visada stebeilydavo, — akimis įsigrauždama į jo vidų, praeitį iššaukdama taip, tarsi ji būtų ir jo ateitis, tarytum viskas jame išliko nepasikeitę. Ir abiem buvo aišku, kad ji globos jį ir juo rūpinsis visus tuos mėnesius, kuriuos jis nesikeis iš lovos, pernelyg silpnas vaikščioti. Šįkart ji globos jį todėl, kad jis buvo visa, kas jai liko. Prieš daugelį metų tetulė jį pasiėmė, norėdama nuslėpti savo jaunėlės sesers gėdą. O dabar ji stovėjo prie jo lovos ir žvelgė į jį; Tajo neabejojo: jei atsimerks, pamatys, kaip ji stengiasi iššniukštinėti tą naują gėdą, kurios nuojauta joje augte augo. Kas gi tai bus šįkart? Ji nepamiršo, ką iškrėtė tas senas kvailys Džozajas; tai niekuo nesiskyrė nuo sesulės išdaigos su tuo baltaodžiu. Ji ir vieną, ir kitą nuožmiai gynė nuo kaimo paskalų. Bet niekada neleido juodviem pamiršti, ką jai teko iškęsti, ir vien tik dėl to, ką juodu iškrėtė. Tajo suprato: kaip tik todėl ji jo ir neišsiųs į veteranų ligoninę.

Gulėjo įbedęs galvą į pagalvę. Jį tetulė visada stebėdavo akyliau nei Rokį, nes Rokis buvo jos sūnus ir jį išauginti buvo jos pareiga. Tie, kurie gyvenimą matuoja kryžiais, tekusiais žmogaus daliai, jos aukas Rokiui skaičiuos ne taip, kaip jie skaičiavo jos aukas, sudėtas mirusios sesers mišrūnui vaikui. Kai žuvo, Rokis amžiams tapo nepranokstamas tuose rėmeliuose ant jos komodos; žmonių akyse jo mirtis tetulei suteikė naujų pranašumų — ji šitiek paaukojo. Bet pranašumai nusidėvi, ir jai reikėjo naujų kautynių, naujos progos parodyti liežuvininkams, kad ji neša dar vieną nelemtą naštą, įrodančią, jog ji visų pirma — krikščionė. Štai šitaip viskas rutuliosis, Tajo tai suvokė jau pirmą popietę namuose.

Pirmajai savaitei baigiantis ji įėjo į kambarį, nuklojo visas lovas, ir Tajo suprato, kad patalynę ji keičia taip, lyg tose lovose vis dar miegotų Džozajas ir Rokis: kruopščiai pakiša tamsias vilnones antklodes po visais švarių paklodžių kampais, pagalves sugrūda į baltus iškrakmolytus užvalkalus, kuriuos pati prieš dieną išlygino. Galiausiai išgirdo, kaip ji priėjo prie jo lovos, pakėlė pamazgų kibiro dangtį patikrinti, ar jau atėjo metas jį ištuštinti.

— Kaip jautiesi?

Tajo suprato, jog ji nori, kad jis išliptų iš lovos, kol ji pakeis paklodes. Atsisėdo, nuleido kojas ant grindų. Netvirtai atsistojo ir žengė prie kėdės lovos kojūgalyje, bet tetulė suėmė jį už žasto ir nuvedė prie Rokio lovos. Tajo norėjo išsilaisvinti, žengti prie kėdės, bet šleikštulys jį mėtė į šonus. Tetulė įstūmė jį į lovą ir atnešė paplavų kibirą. Jis prisitraukė kelius prie pilvo ir raičiojosi lovoje, mėgindamas įveikti žiaukčiojimą. Jautė po savimi tą seną čiužinį, kuriame visi Rokio gyvenimo metai išduobė iškilumus bei įdubas, neatitinkančias jo, Tajo, kūno: tas čiužinys buvo it prikimštas ir atlasu aptrauktas karsto įklotas, apspaudžiantis lavoną tam, kad jo nebepaleistų. Tajo šūktelėjo pagalbos, ištiesė kojas ir rankas, kietai prispaudė jas prie šonų ir, išlenkęs nugarą, pasikėlė nuo čiužinio. Širdis daužės garsiau nei tie pagalbos šūksniai, jis girdėjo senolę atsiliepiant į jo riksmą, tačiau tetulė neatėjo. Galop ji įžengė pro verandą. Suknelės rankovės buvo atraitotos, rankos šlapios ir tvoskė chlorkalkėmis. Ji ištraukė Tajo iš lovos, veidas buvo iškreiptas pykčio.

Tajo parodė į langą.

— Šviesa mane pykina.

Tetulė nuleido naktines užuolaidas, ir Tajo jautė, kad ji stovi, įdūrusi į jį akis, tarsi toje blausioje šviesoje bandydama išskirti jo melo kontūrus. Bet jis turėjo kozirį — kariuomenės gydytojai jai ir Robertui pasakė, kad mūšių sukelto nuovargio priežastis — paslaptis net jiems. Patamsyje jis jautėsi geriau, nes nematė lovų ir glotnių įgaubtų antklodžių linijų, nematė įrėmintų fotografijų ant komodos. Patamsyje jis galėjo apraudoti visas Rokio svajones, susitelkusias akyse, žvelgiančiose iš tos mokyklos išleistuvių fotografijos, galėjo apraudoti Džozają ir lopinėtuosius galvijus, jau išsilaksčiusius, prarastus, įsiurbtus į tą viską iš jo atėmusią nebūtį. Senolė sėdėjo prie savo krosnies, irgi patenkinta patamsiu. Tajo žinojo, kad ji girdėjo jį verkiant, žinojo, kad ji girdėjo, kaip klanktelėjo emaliuotas dangtis, kai jis nukėlė jį ir palinko virš kibiro išsivemti.

Iš pradžių senolė ir Robertas nuo jo laikėsi atokiai, tik pasveikindavo: „Labas rytas“ arba „Labanakt“, jo liga ir verksmas juos stulbino. Globą prisiėmė tetulė. Tyliai ir aiškiai, taip, kad Tajo girdėtų, ji juos įspėjo neminėti Rokio ar Džozajo vardo. Tajo suprato jos užmačias.

Išgirdęs Robertą grįžus iš rančos Tajo atsisėdo ir jį pašaukė.

— Bėra kumelė atsivedė kumeliuką. Bėrą su balta žvaigžde. Per visą kaktą, va šitaip. — Robertas kalbėjo lėtai, švelniai, pirštais brėždamas sau per veidą kumeliuko žvaigždę.

Tada Tajo suprato: kol Džozajas ir Rokis dar buvo gyvi, Robertas jam buvo tik ramus vyriškis senolei ir tetulei priklausančiuose namuose. Kai tetulė, senolė ir Džozajas ginčydavosi dėl to, kiek avių parduoti, arba kai tetulė ir senolė plūsdavo Džozają dėl jo draugužės meksikietės sukelto skandalo, Robertas ramiai sau kiūtodavo kampe. Per daugelį santuokos su tetule metų jis išsiugdė kurtumą. Veidas buvo ramus, jis buvo kantrus su jomis, nes neturėjo ką pasakyti. Avys, arkliai, laukai — viskas priklausė joms, neišskiriant nė gero šeimos vardo. O dabar Robertui atiteko visa tai, už ką buvo atsakingas Džozajas. Jis atrodė pavargęs.