Лесли Силко - Ceremonija

Visi jau buvo girti ir geidė, kad jis su jais kalbėtų, geidė, kad pasakotų istorijas, kaip ir jie. Kažkas vis nesiliovė tapšnojęs jam per nugarą. Jis pasisiekė kito alaus butelio.

Baltaodės moterys į mane nežiūrėdavo, kol apsivilkau tą uniformą, o tada jau, dievaž, tapau JAV „Marine“ dalinio kareiviu, ir jos apspito mane tuntais. Per visą karą man kartojo: „Ei, kareivi, tu velniškai gražus. Tie juodi tankūs plaukai.“ „Pašok su manimi“, — kartą paprašė manęs blondinė. Žinot, Los Andželas buvo didžiausias mano matytas miestas. Tos gatvės, aukšti pastatai. Naktį — visur aplinkui šviesos. Niekada nebuvau matęs šitiek barų ir automatinių patefonų — visi tie žmonės, suėję iš visur, šoka, juokiasi. Manęs niekada niekas nepaklausė, ar aš indėnas, ir alaus parduodavo tiek, kiek pajėgdavau išgerti. Tada pinigus leidau kaip vėją. Gaudavau kareivišką algą. Uniforma — kietai iškrakmolyta, o batai — žėrėte žėrėjo. Tos baltaodės dėl manęs stačiai mušėsi, iš tikrųjų. Taip, taip, tikra teisybė! Kartą grįžau namo su blondine. Ji turėjo didžiulį 1938 metų biuiką. Puiki mašina. Ji visą kelią leido vairuoti man.

Ei, kieno eilė mokėti už naują ratą?

Pirmąją dieną Ouklande juodu ėjo gatve su Rokiu, sustojo didžiulis kraisleris, sena baltaodė moteris nuleido lango stiklą ir tarė: „Telaimina jus Dievas, telaimina jus Dievas“, tačiau ji laimino ne juos, o uniformą.

— Nagi, Tajo! Juk jie nelaikė tavęs per visą karą sargyboje prie išviečių, ką? Tavo eilė pasakoti.

— Taip! Varyk!

Kažkas ištraukė jam iš rankos butelį. Jo ranka buvo šalta, drėgna, jis ją sugniaužė į kumštį. Jie buvo išorėje, toli, jo balsas irgi skambėjo iš tolumos.

— „Amerika! Amerika! — užtraukė jis. — Te Dievas tau padės.“ — Paskui liovėsi ir prisitraukė prie savęs Harlio alų.

— Taigi kartą gyveno tokie indėnai. Jie apsivilko uniformas, nusikirpo plaukus. Išėjo į didį karą. Ir linksminosi jie irgi neprastai. Baruose galėdavo išgerti, gatvėse jiems šypsodavosi senos baltaodės. Įsidėmėkite, indėnams, nes jie visi buvo indėnai. Indėnai. Ir tie indėnai krušo baltaodės, sekso iš jų gaudavo, kiek tiktai užsigeisdavo. Jie buvo generolo Makartūro vyrukai, o baltosios kekšės iš jų pinigus traukė kaip iš visų kitų. Su tais indėnais buvo elgiamasi kaip su visais kitais kariais: Veiko sala, Ivo Džima. Jie gavo tuos pačius medalius už drąsą, tą pačią vėliavą virš karsto. — Tajo nutilo. Suvokė, kad kiti jau nebesijuokė ir nebesikalbėjo. Jie klausėsi jo ir nebesišypsojo. Jis ištraukė iš Harlio rankos dar vieną butelį alaus, vienu mauku išgėrė jį iki dugno. Harlis šūktelėjo barmenui:

— Ei, Meni, įjunk mums automatinį patefoną!

Bet Tajo užriko:

— Ne! Aš dar nebaigiau pasakoti. Suprantat, tie avigalviai indėnai manė, kad geri laikai niekada nesibaigs. Jie nieku gyvu nenorėjo atsisakyti šalto alaus ir blondinių kušių. Nieku gyvu, trauk juos velniai! Jie irgi buvo „Gražioji Amerika“4, o Amerika buvo laisvų žmonių žemė, kaip mokytojai aiškino mokykloje. Jie vilkėjo uniformas ir niekuo nebesiskyrė nuo kitų. Jie buvo gerbiami. — Tajo jautė, kaip žodžiai, kupini veržlios jėgos, vis greičiau ir greičiau liejos jam iš burnos, rodės, jie tuoj susprogs, ir jis norėjo baigti tam dar nespėjus atsitikti. — Aš — mišrūnas. Prisipažinsiu tai pats pirmas. Tad kalbėsiu ir vienų, ir kitų vardu. Įžengę į Galapo ar Albukerkio gatves, jūs supratote. Nemeluokite. Jūs iš karto supratote. Karas baigėsi, uniformai atėjo galas. Pardavėjas krautuvėje staiga jus aptarnauja paskutinius, verčia palaukti, kol baltaodžiai nusipirks ką norėję. O baltaodė poniutė, paduodama jums grąžą autobusų stotyje, kaip įmanydama vengia paliesti jūsų ranką. Jūs žiūrite, kaip monetos slysta jūsų link prekystaliu, ir tai suvokiate. Po perkūnais! Jūs kvaili šunsnukiai! Jūs suvokiate!

Priėjo barmenas. Toks storas plinkantis meksikietis iš Kubero. Jis sunerimęs žvelgė į juos. Harlis ir Lirojus laikė švelniai suėmę Tajo rankas. Jie kažką pasakė barmenui, ir tas nuėjo. Įsijungė automatinis patefonas ir pasigirdo Henkas Viljamsas. Tajo nutilo. Jis žvilgtelėjo į Imou ir pamatė, kaip tas jo nekenčia. Nes jis jiems viską sugadino. Jie leido savo čekius, kad sugrįžtų į tuos gerus laikus, o šitas nuosproga šviesiaodis benkartas viską sugadino. Štai šitaip mąstė Imou. Jie čionai susirinko susigrąžinti to seno jausmo, jausmo, kad jie — dalis Amerikos, kaip jie jautė per karą. Jie keikė save už tai, kad tą naują jausmą prarado; jie niekada apie tai nekalbėdavo, bet keikė save už tai, lygiai kaip keikė save už tai, kad prarado žemę, kurią iš jų atėmė baltaodžiai. Jiems niekada nebuvo šovę į galvą keikti už tai baltaodžius, jie norėjo, kad šie būtų jų draugai. Jie niekada nesusimąstė, kad ne kas kitas, o baltaodžiai jiems tą jausmą suteikė ir baltaodžiai jį atėmė, kai karas baigėsi.

Būti dalimi Amerikos reiškė gerti ir juoktis drauge su būrio draugais, šokti su blondinėmis, statyti išgerti Klivlande, Ohajo valstijoje, gimusiems bičiuliams. Tajo žino, ką jie ketina daryti. Jie visą laiką pasakoja apie tuos gerus laikus Ouklande arba San Diege, kartoja tas istorijas kaip ilgas indėniškas gydymo giesmes, kaip būgnams ant prekystalio tarškant alaus buteliams. Dar vienas ratas, ir Harlis jau pasakoja savo istoriją — kaip miegojo su dviem blondinėmis. Jie jau pamiršo Tajo pasakojimą. Jie jam paduoda dar vieną butelį alaus. Dabar priešais Tajo — du buteliai. Jie toliau varo savo apie senus gerus laikus. Tajo pravirksta. Jie mano, kad jis tikriausiai verkia dėl to, ką japai padarė Rokiui, nes jau priėjo tą ritualo dalį, kur keikia tuos geltonus šunsnukius japus.

Kažkas patapšnoja Tajo per nugarą. Harlis nori jį paguosti. Jie nežino, kad jis verkia dėl jų. Jie nežino, kad jis nejaučia neapykantos japonams, net japonų kareiviams, kurie niūriais veidais stebėjo, kaip Tajo ir kapralas klumpa nešdami tuos neštuvus.

Tasai mažiukas sustojo, pažvelgė į ant antklodės paguldytą Rokį, paskui pašaukė aukštąjį. Aukštasis buvo panašus į navahų vaikinuką iš Fort Defajanso, kurį Tajo pažinojo iš indėnų mokyklos. Tie japonų kareiviai irgi atrodė pavargę. Buvo panašu, jog ir jie norėjo, kad tas žygis baigtųsi. Aukštasis netgi krestelėjo galva kaip Vilis Bėgėjus, — du staigūs judesiai, beveik per greiti, kad juos pamatytum, — ir pastatė kapralą ant kojų. Tačiau kai Tajo pamėgino paduoti kapralui jo antklodės galą, aukštasis kareivis nustūmė jį šalin, nestipriai, kaip vaiką pastumia jo vyresnysis brolis. Kaip tik tuomet Tajo ir susipainiojo, ir pavadino tą japą kareivį Viliu Begėjumi: „Ar prisimeni jį, Vili, jis mano brolis, geriausias visų laikų futbolininkas Albukerkio indėnų mokykloje.“

Aukštasis kareivis pažvelgė į jį nustebęs. Nustūmė jį iš kelio, į griovį, sklidiną purvino vandens. Apvyniojo Rokį antklode, tarsi tas jau būtų nebegyvas, tada staigiai įdūrė į purviną antklodę šautuvo galą. Tajo to šūvio negirdėjo, nes klykė. Vėliau gailėjosi jo neišgirdęs, nes jis tapo kažkokiu galvoje plūduriuojančiu netikrumu, klaidžiojančiu po jo vaizduotę: taip bet kuris jo išgirstas tuščiaviduris traiškymo garsas, — kai vaikai drėkinimo kanalo griovyje daužydavo moliūgus ar pikapo padanga braukdavo per sausą medį, — bet kuris iš tokių garsų sugrąžindavo jį į tą akimirką. Jis klykė purvo apdrėbta burna ir akimis, klykė, kol kiti jį nuvilko šalin, japonams dar nespėjus nužudyti ir jo. Jis priešinosi jiems, stengėsi atsigulti griovyje greta tos antklodės, jau iš dalies apsemtos purvo. Jis niekad neketino nužengt toliau nei buvo nužengęs Rokis. Jie stengėsi jam padėti. Kapralas, padėjęs nešti Rokį tokį ilgą kelią, jį apkabino ir prilaikė, kad nenugriūtų. „Nurimk, nurimk, viskas gerai. — Neverk. Tavo brolis jau buvo nebegyvas. Girdėjau, kaip jie pasakė tai, tą japonišką žodį, kuris reiškia numirėlį. Jis jau, šiaip ar taip, buvo iškeliavęs į dausas. Niekas nieko nebegalėjo padaryti.“