Лесли Силко - Ceremonija

„Ji ant mūsų supyko, —

kalbėjo žmonės. —

Gal dėl tos

Ck’o’yo magijos,

kuria kvailai užsikrėtėme.

Geriau pasiųskime ką nors

prašyti, kad ji mums atleistų.“

Jie pastebėjo, kad kolibris

buvo įmitęs ir blizgėjo,

maisto jam netrūko.

Paklausė jo, kaip čia yra,

kad jis taip puikiai atrodo.

Jis atsakė,

kad apačioj,

Trimis pasauliais žemiau,

Viskas

žaliuoja,

auga visi augalai,

žydi gėlės.

„Aš nusileidžiu ten ir

palesu.“

„Tau iš tikrųjų pasisekė, žmogau. Iš tikrųjų pasisekė. Galėjai sėsti į kalėjimą. Bet tave tik vėl nusiuntė į ligoninę. Jeigu tai būčiau buvęs aš, tikriausiai tebesėdėčiau kalėjime.“ Harlio žodžiai darėsi padriki ir jis pabrėžtinai ištardavo vien tik jų pradžią, nurydamas galūnes, galiausiai jie jau skambėjo visai kaip nebe angliški. Jis išgėrė dar vieną butelį alaus, tada jau pats sau Lagūnos tarme svaičiojo niekus.

Imou pabarškino Bull Durham kapšelį. Permetė jį iš vienos rankos į kitą, dar gurkštelėjo viskio. Prieš prabylant jam per gerklę reikėjo perleisti du tris gurkšnius viskio; kai jau buvo pasirengęs kalbėti, išsitraukė tą medžiaginį kapšiuką.

— Žinote ką, — prabilo nukąsdamas žodžius, — mes, indėnai, nusipelnome geriau nei šitas prakeiktas perdžiūvęs kraštas. Vėjas kasdieną nusineša jo dalelę vieną.

Jis nusijuokė iš netyčia išėjusio rimo. Kiti vaikinai irgi juokėsi, nes Imou, kai pasigerdavo, subjaurėdavo.

— Mums reikia to, ką gavo jie. Aš pasiimu San Diegą. — Jis nusikvatojo, visi kiti irgi labai garsiai kvatojosi. Paskui mestelėjo kapšelį aukštyn ir vėl pagavo, neabejodamas, kad yra kas į jį žiūri. Jis nematė kampe sėdinčio Tajo, atsilošusio kėdėje ir užsimerkusio. Nežinojo, jog Tajo sutraukė visus raumenis, kad negirdėtų jų balsų, nežinojo, kad, visas išpiltas prakaito, Tajo stengiasi pergalėti šleikštulį, kuris sukilo jame, kai išgirdo barškant tą kapšelį.

— Mes kariavome jų karą jiems.

— Taip, iš tikrųjų.

— Taip, kariavome.

— Bet jie gavo viską . O mes — nė šūdo ant pagaliuko, argi ne taip? Ką?

Visi garsiai sušuko: „Negavome, po velnių“, ir ėmė dar greičiau maukti alų, Imou pakėlė aukštyn butelį, nebesivargindamas įsipilti viskio į stiklinaitę.

— Jie atėmė mūsų žemę, jie atėmė viską! Užtat dabar mes prikišime nagus prie baltaodžių moterų! — Jie pakėlė alų į jo sveikatą. Harlis ir Lirojus vaipėsi ir tapšnojo vienas kitą per nugarą. Harlis pažvelgė į Tajo, kuris skaitė alaus butelio etiketę. („COORS“ ALUS, pagamintas iš gryno Uolinių kalnų šaltinio vandens. Adolph Coors, Co., Goldenas, Kolorado valstija.) Tajo spitrijo į kaskadomis besileidžiančio šaltinio paveiksliuką ant butelio. Nežinojo kur nors esant tokio didumo šaltinio. Ar Kolorado valstijoje būna sausrų? Gal Imou klydo: gal baltaodžiai turi ne viską. Tik indėnai turi sausras. Baigė gerti alų; Harlis stebėjo jį ir padavė jam kitą butelį. Jis jau nebegirdėjo barškant kapšelio, bet matė Imou su juo žaidžiant. Jį kankino troškulys. Giliai apačioje, kažkur už vidurių, prie pat širdies. Jis gėrė alų, tarsi šis būtų tas kaskadomis virstantis šaltas it ledas šaltinis kalnų kanjone, pavaizduotas alaus etiketėje. Vis nepaliovė gėręs, o Harlis nepaliovė stumdęs jam per stalą butelių. Visų dėmesys nuo Imou nukrypo į Tajo.

— Nagi, tik pažiūrėkite į jį!

— Nenuostabu, kad jis tyli. Kiek jau išmaukė? — Harlis suskaičiavo tuščius butelius. Kažką pasakė, bet Tajo nenugirdo ką: jų balsai jam skambėjo neaiškiai ir kažin kur labai toli.

Jis atsistojo ir tarp kėdžių bei staliukų nukilpojo į tualetą salės gale. Tolimiausiame ilgo tunelio, skiriančio jį nuo pasaulio, gale stūksojo geltonos dėmėtos sienos. Tajo ištiesė ranką per visą tą tunelį, stengdamasis eiti tiesiai, prisilaikydamas už sienų. Pažvelgė žemyn į šlapimo srautą: jis buvo ne geltonas, o tyras kaip vanduo. Tada jam pasidingojo — jeigu žmogus gali prišaukti sausrą, vadinasi, gali ir sugrąžinti vandenį, iš savo pilvo, iš savo kūno. Įtempė pilvo raumenis ir išstūmė jį lauk.

Palenkė žemyn unitazo rankenėlę, bet ji vandens nenuleido; unitazo dangtis buvo atremtas į sieną, o ant grindų telkšojo purvinas vanduo. Jis sunkėsi jam pro batus. Tas pojūtis užplūdo Tajo staiga, gąsdinamai: jis negali išsigauti iš tos patalpos, bijo, kad tuoj įkris į tą dvokiantį purviną vandenį ir kad jam teks per jį šliaužti, kaip kitados, džiunglių debesims pilant ant žemės purviną vandenį, tvoskiantį subrandinta mirtimi. Jis nėrė durų link; keturpėsčias sudribo tamsoje už tualeto. Sapnai nebelaukė nakties, jie lankydavo jį bet kuriuo paros metu.

Grįžęs prie stalo, Tajo pamatė, kad Imou akiniai kreivai stirkso ant išpurtusio veido. Imou nenuleido nuo jo akių, kai jis per salę žengė prie stalo.

— O štai ir jis. Jis iš tikrųjų manosi esąs pavyzdingas. Nes iš dalies yra baltaodis. Argi ne taip, mišrūne?

Tajo sustojo priešais juos. Matė, kaip visų jų veidai susitelkė aplink riebią, prakaituotą Imou galvą; pagalvojo apie šunis, susigrūdusius prie kažko negyvo. Neišskyrė Harlio, Lirojaus ar Pinkio, matė tik surūgusį Imou veidą. Šitaip stovėjo priešais juos ilgai, kol akys pasimiglojo. Kažkas palietė jam ranką.

— Eikš, Tajo, atsisėsk prie mūsų, — ištarė Lirojus. Prikišo lūpas Tajo prie ausies.

— Imou nieko neturėjo omeny. Jis pasigėrė, ir tiek.

Tajo atsisėdo. Jis žinojo, kad Imou tai pasakė sąmoningai; Imou jo nekentė nuo tada, kai jie kartu lankė pradžios mokyklą, ir vienintelė tos neapykantos priežastis buvo — kad Tajo turėjo baltaodžių kraujo. Bet dabar Tajo jau buvo prie to pripratęs. Nuo tada, kai save prisiminė, žinojo, kad tetulė gėdijosi to, ką padarė jo motina, ir kad ji gėdijosi jo. Prisiminė, kaip baltaodžiai, kurie tiesė kelią per Lagūną, rodydavo į jį pirštais. Jie baksnodavo vienas kitą alkūnėmis ir vienas kitam merkdavo. Jis niekada to nepamiršo ir galiausiai, po daugelio metų, suprato, ką reiškė kalbos apie baltaodžius vyrus ir indėnes moteris — gėdą indėnių, kurios su jais sueidavo. O per karą jis sužinojo apie baltaodes moteris ir indėnus vyrus.

Mudu nuėjom į tą barą Ketvirtojoje aveniu, supranti,

aš ir O’Šėjus, tas beprotis airis.

Išmaukėme kelis stiklus, tada aš pamačiau

tas dvi baltąsias moteris,

sėdinčias vienas.

Viena buvo storoka,

tamsiais plaukais.

O jau antroji, žmogau, —

didžiuliais papais,

su tikrais šviesiais plaukais.

Aš ir sakau jam:

„Ei, biče, aš noriu tos,

ana tenai.“

Jis man atsakė: „Eik ir paimk jas, vade.“

Tasai vaikinas buvo mano geriausias sugėrovas.

Ir jis stebėjo,

kaip man pavyks su kiekviena iš jų.

„Šią naktį aš — italas.“

„O, makaronininkas!“ Jis nusikvatojo

ir sušuko taip garsiai,

kad tos abi merginos į mus sužiuro.

Aš šyptelėjau

joms abiem, na supranti, kad jos abidvi

pamanytų, jog aš joms — draugas.

Bet „ypatingu žvilgsniu“ pažvelgiau

į baltaplaukę. Kad ji žinotų, supranti.

Štai šitaip ketinau pradėti.

Tada nužingsniavau prie baro ir

pasakiau barmenui, kad užsakau

dar du stiklus to, ką ana tos ponios

geria, ir nuėjau prie jų.

Jos priėmė

stiklus, storulė

pakvietė mane prisisėsti.

Aš atsisėdau prie blondinės

ir pasakiau joms savo pavardę.