Лесли Силко - Ceremonija

Belaisvių stovykloje, už spygliuotos vielos, kuri daugybe sluoksnių juosė kitas spygliuotas vielas, Tajo manė matąs, kaip tas aukštas kareivis kasdien ateina, atsistoja prie sargybinio, saugančio pietinę tvorą, ir ilgai žiūri jo pusėn. Bet tas kareivis buvo pernelyg toli, o karštligė per daug įsismarkavusi, kad Tajo būtų tikras dėl bet ko, ką matė.

— Kaip tavo saulės smūgis? — paklausė Harlis, kai pamatė, kad Tajo jau nubudo. Harlis saujoje laikė laukinių vynuogių, ne ką didesnių už mėlynes, šakeles, ištiesė ranką ir kelias jų padavė Tajo. Jų lapai buvo maži, žali. Tajo pakėlė akis į didžiulę oranžinę smiltainio uolą, ant kurios tos laukinės vynuogės išdygo smėlyje ir išsivijo priekyje palei to luito įtrūkį. Harlis nuskynė dar kelias. Jis godžiai jas valgė, grūsdamas į pilną burną, kramtydamas ir sėklas, nes, šiaip ar taip, sėkla buvo didžioji vynuogės dalis. Bet Tajo jų kramtyti negalėjo. Anksčiau jis mėgo jausti, kaip dantys traiško sėklas, dabar jau — ne. Išgirdęs ką nors traiškant, jis darydavosi ligonis. Atsistojo ir smėlio taku nužingsniavo prie šaltinio. Nenorėjo girdėti, kaip Harlis traiško tas sėklas.

Kanjonas buvo toks, kokį jį Tajo prisiminė visada; kleomės orą užtvindė tiršta, saldžia it laukinis medus kvaptimi, o aplink vaškiškus jukos žiedus sukdamosi zvimbė kamanės. Gausiai priaugusių kanjone tuopų lapai atspindėjo popietės saulės spindulius — lyg kokie šimtai mažyčių mirgančių veidrodėlių. Tajo sumirksėjo ir nusuko akis į šešėlį po uolomis, kur žaliavo paprastųjų auksarykščių krūmeliai ir žydėjo geltonos ramunės. Žmonės kalbėjo, jog net didžiausios sausros laikais niekas neprisiminė tokio meto, kad būtų išdžiūvęs šaltinis.

Apie tą šaltinį papasakojo Džozajas, kai jie laukė statines prisipildant vandens. Sėdėjo ant sėdynės, ištrauktos iš 1923 metų kraislerio, sudužusio prie Parachės, ir per visus tuos metus it kokie velnio nagai pro nublukusį pliušo audinį lindo spyruoklės. Tajo stovėdavo didžiulėje smiltainio oloje ir laikydavo sifono žarną po vandeniu negiliame duburyje, kur šaltinio vanduo teškėjo žemyn nuo olos vakarinės sienos. Vanduo visada būdavo šaltas, šaltas kaip ledas, net vasarą, ir Tajo mėgdavo jį justi kūnu, kai suprakaitavęs nusivilkdavo marškinius: krisdamas žemyn vanduo sukeldavo ledinį rūką, kuris beveik išsisklaidydavo, nespėjęs paliesti Tajo kūno.

— Supranti, — aiškino jam Džozajas, vandeniui iš žarnos garsiai trykštant į tuščią statinę, — yra dalykų, vertingesnių už pinigus. — Smakru parodė į šaltinius, į tą siaurą juos supantį kanjoną. — Mes atsiradome iš čia, supranti. Iš šito smėlio, iš šito akmens, iš šitų medžių, laukinių vynuogių, iš visų tų laukinių gėlių. Šita žemė mums padeda gyvuoti. — Nusivožė kepurę ir marškiniais nusišluostė kaktą. — Per šiuos sausros metus vis girdi žmones skundžiantis dėl dulkių, dėl vėjo, kad šitaip sausa. Bet vėjai, dulkės — irgi gyvenimo dalis, kaip saulė danguje. Negali jų keikti. Kalti tik žmonės, supranti. Viskas per juos. Senoliai sakydavo, kad sausros ištinka tuomet, kai žmonės užsimiršta, kai elgiasi netinkamai.

Tajo atsiklaupė prie duburio krašto ir leido drėgmei įsisunkti į džinsų kelius. Užsimerkė ir pamažėle gėrė tą vandenį. Burna prisipildė gilios žemės širdies uolienos, iš kurios tryško tas vanduo, skonio, ir jis pamanė, — gal vis dėlto tai dar ne galas.

Kartą

Senosios moteriškės K’yo’s

sūnus atvyko iš

Nendrės lapo miesto

šiaurėje.

Jis buvo vardu Pa’caya’nyi

Ir nežinojo, kas buvo jojo tėvas.

Jis paklausė žmonių

„Ar norite išmokti magijos dalykų?“

ir žmonės jam atsakė:

„Taip, ji visada gali praversti.“

Ma’see’wi ir Ou’yu’ye’wi,

broliai dvyniai,

plušėjo prie motinos kukurūzo altoriaus,

tačiau ir jie

susidomėjo ta magija.

„Kokios rūšies šamanas

tu esi,

pasakyk mums?“ — paklausė jie.

„Ck’o’yo šamanas“, —

atsakė tas.

„Šįvakar pamatysime,

ar tu iš tikro apdovanotas magiškomis galiomis“, — tarė jie jam.

Tą vakarą

Pa’caya’nyi

atėjo su savo puma.

Nusirengė,

išsidažė kūną:

raumenų išgaubas,

padus,

delnus,

pakaušį.

Abipus jo galvos

puikavos plunksnos.

Iš kaktuso spyglių

ir protą gebančių atimti

purpurinių gėlių

jis sukūrė altorių.

Uždegė keturis kaktusų deglus

ties kiekvienu kampu.

Pumą privertė atsigulti

apačioje priešais altorių,

tuomet jau buvo pasiruošęs savo magijai.

Sudavė per šiaurinės sienos vidurį,

išėmė gabalą titnago ir vėlei

sudavė per šiaurinės sienos vidurį.

Vanduo ištryško iš tos sienos

ir nuplūdo žemyn,

į pietus.

Jis paklausė: „Na ir kaip?

Ar šitai — magijos galia?“

Sudavė per vakarinės sienos vidurį —

ir iš rytinės sienos išrioglino lokys

„Kaip šitai pavadinsite?“ —

paklausė vėl.

„Taip, iš tikrųjų tai panašu į magiją“, —

tarė Ma’see’wi.

Šitaip viskas ir baigėsi,

o Ma’see’wi, Ou’yu’ye’wi

ir visi tie žmonės liko apjuokti

to Ck’o’yo šamano

Pa’caya’nyi.

Nuo to laiko

jie taip

įniko į tą

Ck’o’yo magiją,

kad apleido motinos kukurūzo altorių.

Manė, jiems nebereikia nerimauti

dėl nieko,

manė, kad toji magija

gali suteikt gyvybę augalams

ir gyvūnams.

Jie nežinojo, kad tai būta tik triuko.

Mūsų motina

Nau’ts’ity’i

labai dėl to

supyko,

dėl to, kaip

jie visi,

net Ma’see’wi ir Ou’yu’ye’wi,

kvailiojo, paklusdami tai

magijai.

„Man jau gana to,

— tarė ji, —

Jei jiems jau taip patinka toji magija

Te jie iš jos gyvena.“

Ir ji pasiėmė

iš jų augalus, žolę.

Ir nė vienam gyvūnui negimė jauniklis.

Ji pasiėmė

su savimi lietaus debesis.

Kai jie patraukė nuo šaltinio, Harlio asiliukas paspartino žingsnį, ir pilkajam mului teko eiti greičiau, kad virvė neįsitemptų. Saulė jau slinko vakarop, Tajo prisimerkė, stengdamasis ties horizontu vakaruose įžiūrėti bent kokį debesėlį. Gailėjosi, kad nebuvo išmokytas daugiau apie dangų ir debesis, apie tai, kaip dvasininkai iššaukia audros debesis, kad šie atneštų lietų. Jis ilgai žiūrėjo į saulę, prie Akomos kelio juodu sustojo, ir jis stebėjo, kaip ji dingsta už kalvų vakaruose.

Harlis nenuleido akių nuo kelio, truputį pasukęs galvą šonu, į kažką įsiklausydamas.

— Rodos, girdžiu mašiną. Taip. Valio, Tajo. — Jo balsas buvo kupinas jaudulio. — Jei jie sustos mūsų paimti, asiliuką ir mulą paliksim čia. Ana tenai, prie vėjo malūno. Vėliau grįšim jų pasiimti.

Harlis jau rišo virvę nuo asiliuko kaklo, kad panaudotų ją kaip pančius. Tajo įžiūrėjo iš Akomos atvažiuojančio automobilio kontūrą: virš jo tvyrojo kelio dulkių skėtis. Harlis atsistojo ant kelkraščio ir ėmė mojuoti rankomis.

— Šiaip jau antradienio vakarai būna ramūs, — pasakė barmenas. Harlis baigė gerti antrą butelį alaus ir juokavo su barmenu, aiškindamas, kaip toli jiems teko nukakti, kad išgertų šalto alaus. Tajo laikė alaus butelį, jausdamas, kaip ant jo pirštų kondensuojasi drėgmė. Baras nepasikeitė: kad ir kokia būtų buvusi tų sienų spalva, jos visada buvo purvinos — toks išsivadėjusio alaus ir cigarečių dūmo purvas; ir kvapas čia nesikeitė — niekada neišsisklaidantis šlapimo ir vėmalų dvokas. Net elektros lemputė virš biliardo stalo švietė blausia supurvinta šviesa. Tajo džiaugėsi pastebėjęs tai dabar, dar nespėjęs išgerti alaus. Jis jau kartą anksčiau buvo matęs tos šviesos spalvą, bet niekada nebuvo tikras dėl to, ar tokia buvo pati šviesa, ar taip ji atrodė dėl jo išgerto alaus. Iš lėto gėrė alų ir laukė, kada pajus jį išplintant viduriuose ir viską sušildant iš vidaus. Baigė gerti butelį, atsilošė kėdėje. Panoro vėl prisiminti Rokio veidą, pamąstyti apie tą metą, kai jie buvo drauge.