Лесли Силко - Ceremonija

Iš anglų kalbos vertė

Violeta Tauragienė

Ši knyga

skiriama

mano senolėms

Jessie Goddard Leslie

bei

Lillie Stagner Marmon

ir mano sūnums

Robertui Williamui Chapmanui

bei

Cazimirui Silko

Dėkoju Rosewater fondui ties Kečikano upokšniu Aliaskoje už svetingai suteiktą menininko rezidenciją. Dėkoju Nacionaliniam menų paramos fondui už 1974 metais gautą rašytojo stipendiją.

Johnui ir Mei-Mei,

Myliu jus ir dėkoju už moralinę paramą visus tuos metus.

CEREMONIJA

Ts’its’tsi’nako, Moteris-Mintis,

sėdi savo kambaryje

ir viskas, apie ką ji mąsto,

atsiranda.

Ji mąstė apie savo seseris.

Nau’ts’ity’i ir I’tcts’ity’i,

Ir jos drauge sukūrė Visatą,

šį pasaulį

ir keturis pasaulius apačioje.

Moteris-Mintis, voras,

daiktus įvardijo ir,

taip įvardyti,

jie atsirado.

Dabar ji sėdi savo kambaryje

ir mąsto pasakojimą,

aš jums pasakosiu tą pasakojimą,

kurį ji mąsto.

Ceremonija

Pasakysiu tau šį bei tą apie tuos pasakojimus,

(tarė jis)

Jie — anaiptol ne vien tik pramoga.

Neapsigauk.

Mes turime tik juos, ar supranti,

vien juos teturime įveikti

ligai, mirčiai.

Jei neturi tų pasakojimų —

Nieko neturi.

Jų mums atneštas blogis — galingas,

bet jis negali

prilygti mūsų pasakojimams.

Todėl jie stengiasi tuos pasakojimus sunaikinti,

kad jie būtų supainioti ar pamiršti.

Kaip tik to jie norėtų,

Kaip tik tuomet jie džiaugtųsi.

Nes tuomet mes būtume beginkliai.

Jis pasitrynė pilvą.

Aš juos laikau čionai

(pasakė jis).

Eikš, uždėk čia savo ranką,

jauti, kaip jisai juda.

Jame — mūsų tautos

gyvybė.

O šito pasakojimo pilve

ritualai ir ceremonija

dar auga.

Ką Ji Pasakė:

Vienintelis vaistas,

kurį žinau, —

gera ceremonija,

štai ką jinai pasakė.

Saulėteki!

Tą naktį Tajo miegojo prastai. Vartėsi senoje geležinėje lovoje, o surangytos spyruoklės nesiliovė girgždėjusios net tuomet, kai jis vėlei gulėdavo nejudėdamas, traukdamas iš juodos nakties drėgnus sapnus, o garsūs balsai vis ridendavo jį pirmyn atgal it kokią potvynio pagautą nuolaužą. Šiąnakt pirmiausia pasigirdo dainavimas: girgždant tai geležinei lovai kažin koks vyras vinguriavo gerai pažįstamos meilės dainos melodiją, nuolat ispaniškai kartodamas du žodžius „Y volverė“ 1 . Kartais iš pradžių pasigirsdavo japono balsas, piktas, skardus, nustumdavo tolyn tą dainą, tada Tajo sapne pajusdavo kažkokią permainą, sakytum popietės vėjelis pakeitė kryptį, vis mažiau pūtė iš pietų, vis traukė vakarų link, ir tuomet tie balsai virsdavo Lagūnos pueblo gyventojų balsais: Tajo išgirsdavo, kaip jį šaukia dėdė Džozajas, kaip Džozajas jam atneša vaistų nuo karščio, kai kažkada labai seniai jis gulėjo sirgdamas. Tačiau Džozajui dar nespėjus prisiartinti, tie karštligės balsai nuplaukdavo, nusūkuriuodavo šalin ir vėl išnirdavo jam įsakymus šaukiantys japonų kareiviai, tie slopūs, drėgni jų balsai, nuplūduriuojantys į džiunglių šutą; paskui Tajo išgirsdavo moterų balsus: čia priartėjantys, čia nutolstantys, jie įvarydavo jam šėlą, nes jam dingojosi, kad tuose žodžiuose, ištartuose Lagūnos kalba, jis girdi motinos balsą, bet vos jam pasirodydavo, kad jau suprantąs tų žodžių reikšmę, balsai staiga prabildavo jam nesuprantama kalba ir paskęsdavo muzikoje — skardžioje, labai skardžioje muzikoje, sklindančioje iš didžiulio automato: blyksinčios raudonos ir mėlynos jo šviesos dar arčiau pritraukdavo tamsą.

Tą ankstų rytą jis gulėjo nenuleisdamas akių nuo aukštai virš lovos įtaisyto langelio; tamsus pilkumas tolydžio šviesėjo ir galiausiai išaušus ant priešingos sienos metė baltą kvadratą. Tajo stebėjo, kaip šviesos kvadratui šiltėjant ir gelsvėjant, saulei kopiant aukštyn į dangų kambarys darosi vis ryškesnis. Užmigti nebegalėjo jau seniai — nuo to laiko, kai viskas jo gyvenime susirišo draugėn kaip anie kumeliukai, kuriuos juodu su Džozaju ginė į kalnus; tie kumeliukai traukė žąsele: vieno apynasris buvo pririštas prie kito uodegos, o priekinio virvė buvo pririšta prie plačios Džozajo meksikietiško balno gugos. Jie taip ir stovėjo jam akyse — kreminis sartis, šviesiai raudonas bėris ir pilkas keršis: glotnus jų vasarinis kailis žvilgėjo saulėje, kylančioje iš už geltonų stalkalnių, kai jie išsitempė vora paskui Džozajo arklį nelyginant senų laikų vilkstinė. Tajo negalėjo nurimti, kol prisiminimai miešėsi su dabartimi, surizgę it tie spalvoti siūlai iš senolės pintos siuvinių kraitės, kai jis, dar vaikas, ją išsinešė laukan pažaisti, o siūlų ritės išbyrėjo jam iš glėbio į vasarines žoles ir išsiraičiojo į visas puses: jis skubėjo jas rinkti, kol jo neaptiko tetulė. Jis jautė juos savo kaukolėje — tų traukiamų siūliukų įtampą, taip visada būna su susipynusiais daiktais, su draugėn surištais daiktais, o kai mėgino juos išskirti ir vėlei suvyti į rites, jie kliuvo, dar labiau mazgėsi. Tad Tajo gavo paprakaituoti tomis naktimis, kai mintys buvo susipynusios, paprakaituoti galvodamas apie ką nors neatraizgyta ar sumazgyta su praeitimi — apie kažką, kas egzistavo pats savaime, stovėjo atokiai, kaip elnias. Ir jeigu jam pavykdavo tą elnio įvaizdį mintyse išsaugoti pakankamai ilgai, pilvas pradėdavo mažiau virpėti ir leisdavo jam valandėlę numigti. Šitai veikdavo tol, kol elnias likdavo vienas, kol Tajo pavykdavo išsaugoti tą pilką patiną ant neatpažintos kalvos; bet, vos tik jis atleisdavo gniaužtus, elnias kaipmat nurūkdavo tolyn ir tapdavo elniu, kurį sumedžiojo juodu su Rokiu. Tuomet prisiminimas išsivyniodavo į tą paskutinę dieną, kai jie drauge sėdėjo ir tepė alyva savo šautuvus kažin kokios bevardės Ramiojo vandenyno salos džiunglėse. Tepdami paskutinę iš Rokio kuprinės ištrauktą alyvą jie šnekučiavosi apie Rokio sumedžiotą elnią, o greta sėdintis kapralas purtė galvą ir vis kartojo susapnavęs, kad šiandien japai juos sudoros.

Drėgnas oras pavirto prakaitu, žliaugiančiu kapralo veidu, kai tas kartojo jiems savo sapną. Tai buvo pirmas kartas, kai Tajo suvokė, kad ano vyro odos spalva ne ką tesiskiria nuo jo odos spalvos. Oda. Jis nuolatos regėjo lavonų odą grioviuose abipus ilgo purvino kelio — ištemptą, blizgančią odą ant išpurtusių rankų; net baltaodžiai vyrai negyvi būdavo tamsesni. Kai jie būdavo ištinę ir apsėsti musių, nejusdavai jokio skirtumo. Tajo tai ir buvo blogiausia: net tuomet, kai buvo gyvi, jie jam atrodė pernelyg gerai pažįstami. Kai seržantas įsakė jiems nudėti visus japonų kareivius, priešais olą išrikiuotus su užkeltomis už galvų rankomis, Tajo negalėjo paspausti gaiduko. Karštligė virpino jį, prakaitas gėlė akis, matė jis irgi neaiškiai; tą akimirką išvydo ten stovint Džozają: dėdės veidas buvo tamsiai įdegęs saulėje, akys šnairavo, tarsi jis būtų rengęsis nusišypsoti Tajo. Tajo stovėjo, surakintas šleikštulio, kai kiti šaudė į kareivius, regėjo dėdę pargriūvant ir žinojo, kad tai — Džozajas; netgi kai Rokis ėmė purtyti jį už pečių ir liepė liautis verkus, ten gulėjo vis dar Džozajas. Kažkas per jėgą įgrūdo į jam burną vaistų, Rokis jį stumtelėjo prie lavonų ir liepė žiūrėti, žiūrėti nepaisant kraujo, jau pajuodavusio it džiunglių purvas, ant kurio mirguliavo tik ryškiai raudoni taškeliai. Rokis privertė jį pažvelgti į lavoną ir tikino: „Tajo, juk tai japas. Tai japo uniforma!“ O paskui tą lavoną apvertė batu ir pasakė: „Pažvelk, Tajo, pažvelk jam į veidą“, kaip tik tuomet Tajo ir ėmė klykti, nes tai buvo ne japas, tai buvo Džozajas: jo akys buvo įkritusios, o žvilgantis, juodas jų blizgesys buvo aptrauktas mirties šydu.