Лесли Силко - Ceremonija

Vyriškis bilietų kasoje jam pasakė, kad traukinys išvyks po dvidešimt penkių minučių iš ketvirto perono, pirštu parodė dideles duris į peronus, patikino jį galint ten palaukti. Tajo jautė silpnumą, ir juo ilgiau ėjo, juo labiau kojos juto, kad jis ir vėl gali tapti nematomas; tada nuvirs jo viršutinė kūno dalis, ir, galvai susilyginus su žeme, jis vėlei pasiklys dūmuose, rūke. Išėjęs pro duris, Tajo įkvėpė oro: šis tvoskė traukiniais, dyzelio alyva ir kreozotu išteptais žuoliais po plieno bėgiais. Tajo atsikolė į stoties sieną: jį visą išpylė prakaitas, garsai vėl tapo apybraižomis, tokie neaiškūs, tušti jo ausyse, jis pajuto, kad tuojau pat, čia pat taps nematomas. Buvo jau per vėlu prašyti pagalbos, ir jis laukė, kada numirs taip, kaip numiršta dūmas, pagriebtas skersvėjų, išdrykstantis plonomis sruogomis ir tirpstantis tolei, kol iš jo nieko nebelieka. Paskutinė jo mintis buvo: kokie dosnūs jie tapo, pasiųsdami jį vieną į Los Andželo stotį, galiausiai leisdami jam numirti.

Tajo gulėjo ant cemento, įsiklausydamas į jį supančius balsus, balsus, kurie skambėjo arba švelniai, arba labai toli. Jie kalbėjo su juo angliškai, ir, kai jis nieko jiems neatsakė, kilo ginčas, ir Tajo aiškiai išgirdo japoniškus žodžius. Nebežinojo, kur esąs, gal ir vėl džiunglėse; šalto prakaito banga persmelkė jį drebuliu — tarsi šešėlis to angelo, apie kurį jam buvo pasakojusi tetulė. Jis stengėsi išsigauti į paviršių, tikėjosi gausiąs per veidą šautuvo buože, kai atsimerksiąs. Tai buvo kur kas baisiau, nei jis kada įsivaizdavo: visus tuos mėnesius plūduriuoti baltuose dūmuose tik tam, kad vėl pabustų belaisvių stovykloje. Tačiau jis nenorėjo būti nematomas mirties akimirką, todėl dar kartą pamėgino išsilaisvinti.

Japonės laikė už rankų mažus vaikus, aplink jas buvo pristatyta ryšulių ir lagaminų. Viena, stovėjusi prieš jį, paklausė:

— Jums negera?

Tajo pamėgino jai atsakyti, bet iš burnos išsprūdo tik krenkštimas, atrūgos. Jis pažiūrėjo į moteriškę ir pasistengė sutelkti dėmesį ties kitais veidais.

— Mes iškvietėme pagalbą, — aiškino ji, atsargiai virš jo lenkdamasi, gėlėto jos sijono kraštelis lingavo žemiau kelių. Artinosi baltaodis vyriškis, vilkintis geležinkelininko uniforma. Jis pažvelgė į Tajo, paskui į moteris su vaikais.

— Kas jam nutiko?

Jos pakraipė galvas, o toji moteriškė paaiškino:

— Mes pamatėme, kaip jis pargriuvo, kai lipome iš traukinio.

Ir pasitraukė prie būrelio. Pasilenkė, pakėlė savo krepšius, po vieną į kiekvieną ranką, paskui dar kartą žvilgtelėjo į Tajo. Tajo pasikėlė ant vienos rankos ir žiūrėjo, kaip moterys nueina, pajuto oro srovę, sukeltą švysčiojančių jų sijonų, kojų ir krepšių. Kažkoks berniukas, atsigręžęs, bet nepaleisdamas motinos rankos, ėjo persikreipęs, spoksodamas į Tajo. Jis vožėjo per didele kareiviška kepure ir, kai pamatė, kad Tajo į jį žiūri, nusišypsojo, paskui dingo už plačių stoties durų.

Geležinkelininkas padėjo Tajo atsistoti, paskui pažvelgė į jo lagamino etiketę.

— Gal paskambinti į veteranų ligoninę?

Tajo papurtė galvą, jis vėl pradėjo visu kūnu drebėti.

— Tie žmonės, — tarė jis rodydamas ta kryptimi, kur nuėjo moterys ir vaikai, — maniau, kad juos uždarė.

— O, tai buvo prieš kelerius metus. Iš karto po Perl Harboro. Bet dabar mes vėl juos visus išleidome. Išsiuntėme namo. Regis, ligoninėje negalėjote sekti visų naujienų.

— Ne, — jo paties balsas jam pasirodė labai silpnas.

— Jums jau geriau?

Tajo pritariamai linktelėjo galva ir žvelgė tolyn į bėgius. Geležinkelininkas mestelėjo akį į savo auksinį kišeninį laikrodį ir nužingsniavo.

Tajo gerkle kilo kamuolys, jis pasilenkė prie plytų sienos ir išsivėmė į didžiulę šiukšlių dėžę. Galvą užplūdo jo paties vėmalų ir pūvančių atliekų kvapas, ir jis žiaukčiojo, kol tuščią pilvą tampė siaubingi traukuliai. Vis dar regėjo į jį atgręžtą besišypsantį berniuko veidą, tad pamėgino išvemti iš galvos tą vaizdą, nes tai juk buvo besišypsantis Rokio veidas iš labai senų laikų, kai jie abu dar buvo vaikai. Vemti nebeturėjo ko, o tas mažas veidelis neišnyko, tad Tajo pravirko, kad pasaulis suiro, kad tūkstančiai mylių, aukštos vandenyno bangos ir žalios džiunglės nebegebėjo sulaikyti žmonių jiems nuskirtoje vietoje. Metai ir mėnesiai nusilpo, žmonės galėjo juos stumdyti ir vaikščioti pirmyn atgal laiku. O gal taip buvo visąlaik, tik jis tai pirmąsyk pamatė.

Jis sėdėjo ant lovos, atsirėmęs į nubaltintą sieną, ir stebeilijo į mažulyčius kristaliukus gipso tinke, kurie blizgėjo pro langą plūstant saulės spinduliams. Dabar, kai ožkos jau buvo paleistos, o geltonoji katė gavo pieno, Tajo atsipalaidavo. Saulei pakilus kiek aukščiau ir palikus dangų rytuose, šviesos kvadratas ant sienos padidėjo ir išsklido, o ryškus ankstyvo ryto geltonis dingo. Tie mažulyčiai kristaliukai pamažėle dingo, kaip kad prieš aušrą dingsta žvaigždės.

Tajo žinojo, kad stos akimirka, kai saulės spinduliai ant sienos užgrius jo mintis, tarsi blyškūs pilki voratinkliai, kurie kimba jame į viską, — tuomet jo viduriai pradės mėšlungiškai trūkčioti ir jam teks prilaikyti save abiem rankom, kad suturėtų tą viduje kylantį drebulį. Jis pasiskubino dar prieš tai išeiti iš kambario.

Vėjas žaidė su menkais karšto oro gūsiais, virpinančiais guobos lapus kieme. Taip darė apšilimą prieš popietę: praėjus kelioms valandoms dangus virš slėnio apsitrauks raudonomis dulkėmis, o vėjas palei žemę sukels rausvo smėlio bangas ir jas paleis lenktynių per išdžiūvusią raudono molio lygumą. Dangų apsiautė žydra ūkana, ir jis atrodė esąs labai toli, labai netikras, bet dar prisiminė laikus, kai juodu su Rokiu kopdavo į virš slėnio stūksantį Kaulo stalkalnį, į pietvakarius nuo Stalkalniuko, ir jis pajusdavo, kad dangus — čia pat ir kad gali jį paliesti. Tuomet manė, kad galėjimas paliesti dangų priklauso nuo vietos, kurioje stovi, ir nuo to, kaip tądien išsidėstę debesys. Tikėjo, kad būna naktų, kai, patekėjus pilnačiai, tokiai didžiulei, kad ji užimdavo visą dangaus skliauto kampą, žmogus, stovintis ant aukštos to stalkalnio smiltainio uolos, ranka gali pasiekti mėnulį. Tada nuotoliai ir dienos egzistavo patys savaime; visi jie turėjo kokią nors istoriją. Jie nebuvo užtvaros. Jeigu žmogus norėdavo patekti į mėnulį, tam atsirasdavo koks nors būdas; viskas priklausė nuo to, ar žinai, kuria kryptimi eiti — kurį kelią pasirinkti ir ką turi daryti, kad ten patektum; viskas priklausė nuo to, ar žinai pasakojimą, kaip kiti ten nuvyko prieš tave. Tais pasakojimais jis kliovėsi labai ilgai, kol mokytojai indėnų mokykloje išmokė jį netikėti tomis „nesąmonėmis“. Tačiau jie klydo. Džozajas juk buvo tenai, džiunglėse, jis juk buvo atkakęs. Tajo stebėjo, kaip jis vaduojasi mirtimi, ir nieko nepadarė, kad jį išgelbėtų.

Tajo sėdėjo pavėsyje po guoba, kai ant juodo asiliuko įjojo Harlis. Asiliukas atkakliai krypo į dešinę, mėgindamas apsisukti ir pasileisti priešingon pusėn, o Harlis kiek įmanydamas tempė kamanų virves į kairę; taigi asiliuko galva buvo pasukta į šiaurę, tačiau jo kojos ir kūnas judėjo įstrižai ir traukė į rytus. Harlis turėdavo jį sustabdyti kas kelis šimtus metrų, kad pakoreguotų jųdviejų judėjimo kryptį. Vanojo asiliuko pasturgalį juodu arklio ašutų rimbu, kokius mėgdavo pinti seni meksikiečiai, o dulkės, pakilusios nuo asiliuko kailio, sukosi aplink jį debesiu. Jis pamatė Tajo ir pamėgino nuvaryti asiliuką prie medžio, bet tas nepaisė krypties, kuria Harlis kreipė jo galvą, žengė įkypai prie vandens latako ir ten sustojo. Stovėjo užrietęs galvą, su išdidžiu žvilgsniu akyse ir nepradėjo gerti, kol Harlis nutipeno po medžiu.