Лесли Силко - Ceremonija

Seržantas pakvietė gydytoją, kažkas atraitojo Tajo rankovę; jam buvo liepta pamiegoti, o kitą dieną visi elgėsi taip, lyg nieko nebuvo nutikę. Jie tai pavadino mūšio sukeltu nuovargiu, pasakė, kad haliucinacijos — dažnas reikalas esant maliarijos karštligei.

Rokis jį protino: juk neįmanoma, kad tas negyvėlis būtų Džozajas, juk Džozajas — senukas Lagūnos pueble, už tūkstančio mylių nuo Filipinų džiunglių ir nuo Japonijos armijos. „Dabar jis tikriausiai kerta medžius ant kokio nors stalkalnio“, — aiškino Rokis. Šypsojosi ir purtė Tajo už pečių: „Atsipeikėk, žinau, kad ilgiesi namų. Bet, Tajo, mes privalome būti čia. Kaip tik šitai mes ir privalome daryti“.

Tajo pritariamai linktelėjo galva, mašinaliai pritvojo ranka kelis vabzdžius ir tebestebeilijo tiesiai priešais save pro dusinančius žalių džiunglių lapus. Vis gromuliavo faktus ir tų dalykų logiką, kaip Rokis jam ją paaiškino; faktai tai, ką jis matė, darė neįmanoma. Tada pajuto virpulį: jis kilo pirštų galiukuose ir nupulsavo į rankas. Tajo virpėjo, nes visi faktai, visos priežastys jau buvo nesvarbu; jis girdėjo Rokio žodžius, gebėjo sekti jo sakomų dalykų logika, tačiau nejuto nieko, tik tinstant pilvą ir gerklėje kylant kažin kokį didžiulį ištinusį liūdesį.

Jis privalėjo būti įsitempęs, nesiliauti judėjęs, kad raumenys, jam už akių susijungiantys draugėn, neatsipalaiduotų ir akys sukučiu nenugarmėtų kaukolės vidun, kur tos scenos jau laukė jo. Skubinai, kol ant sienos priešais dar regėjo tą geltoną saulės spindulių kvadratą, pašoko nuo lovos, užsitraukė džinsus, įsispyrė į nudrengtus rudus batus, kuriuos avėjo dar prieš karą, apsivilko raudonus languotus Vakarų pakrantės stiliaus marškinius, senolės jam padovanotus tądien, kai grįžo namo.

Lauke vis dar buvo vėsu, oras kvepėjo nakties drėgme, truputį lietumi. Plieno šaltumo vandeniu nusimazgojo veidą geležinėje geldoje prie vėjo malūno. Kol šukavosi plaukus, jam palei kojas susirangė ir ėmė murkti geltona raina katė. Paskui nubėgo pirma jo į ožkų žardį ir, kai jis atsiklaupė pamelžti juodos ožkos, įbruko galvą jam po kaire pažastimi, Tajo įpylė katei pieno į seno emaliuoto kavinuko dangtelį, paskui atidarė žardį ir išleido lauk kitas, išalkusias tų švelnių, iš smėlio išsišovusių žalių gubojų ūglių. Žįsti ožkiukas buvo jau beveik per didelis, jis atsiklaupė prie ožkos ir susilenkė, siekdamas spenių, baksnodamas ją galva, kad pienas tekėtų greičiau, pašėlusiai mojavo uodegą, kol ta senutė ožka pašoko ir badydama galva nusviedė jį šalin. Tas nujunkimas truko jau ištisas savaites, bet ožkai, regis, labiau rūpėjo paskabyti žolę nei mokyti jauniklį, ir kai Tajo nuo jų pasitraukė, ožkiukas jau vėl buvo įkibęs į spenius, tik šįkart apdairiau.

Saulė kopė aukštyn ir tame tuščiame ryto danguje atrodė maža. Tajo žinojo privaląs pavalgyti, bet alkio nebejautė. Atsisėdo virtuvėje prie kvadratinio stalelio, žiūrėjo į baltos, ant kavos dangtelio sustorėjimo nutekėjusios žvakės likučius; kažin, kaip ilgai ta žvakė čia stovėjo, pagalvojo, kažin, ar Džozajas uždegė ją paskutinis. Jam atrodė, kad tuoj pravirks, prisiminęs Džozają ir kaip tas čia gyvavo, lietė visus tuos daiktus, sėdėjo ant šitos kėdės. Todėl staigiai nusuko galvą nuo žvakės ir žiūrėjo į suodžius, kuriais buvo apėjęs kavinuko dugnas. Jis negadins malkų, kad pasišildytų vakarykštę kavą, o gal ji buvo užvakarykštė? Čionai jis prarado dienų tėkmės nuovoką.

Vėl grįžo sausrų metai, tokie, kokie buvo užėję jų kraštus po Pirmojo pasaulinio karo ir trečiajame dešimtmetyje, kai jis buvo dar vaikas ir jie vandenį avims turėjo gabentis senu vežimu didžiulėse šulėse. Vėjo malūnas prie avių ganyklos stovėjo be vandens, todėl pilkieji mulai traukė tą vežimą nuo pat šaltinių, žengdami labai lėtai, kad vanduo nesilaistytų per kraštus. Tuomet jis sėdėdavo šalia dėdės ant vežimo pasostės, iškilęs virš pilkųjų mulų liesų pasturgalių. Išpylę avims vandenį juodu eidavo deginti lazduvių ir opuncijų spyglių. Stovėdavo už vežimo ir stebėdavo, kaip karvės, čiaudėdamos nuo rusenančių jų pelenų, įtariai prisiartina prie tų kaktusų. Kantriai palaukdavo, kol apdegęs žalias minkštimas atvės, tada iškišdavo plačius dėmėtus liežuvius ir ėsdavo tas keistas liekanas, nes kalvos tais metais būdavo plikos, užaugti pavykdavo tik kaktusams.

Dabar jau nebėra nei to vežimo, nei šulių. Vienas iš tų pilkųjų mulų Akomoje užėdė nuodingos žolės, kitas apako: jis nesitraukė nuo rančos vėjo malūno ir skabė geltoną laukinių ryžių žolę, augusią pustomame smėlyje. Vis bidzeno tuo siauru keliuku, aklai suko ratus nuo žolės iki vandens latako, ten įkišdavo snukį vandenin, paskui leisdavo jam varvėti — taip nuskalaudavo snukį keturis ar penkis kartus per dieną, kad įsitikintų, jog ten dar esama vandens. Nuo sauso oro mediniai statinių šulai susitraukė ir niekam nebereikalingi rūdžių suėsti žiedai keistuoliškais pavidalais mėtėsi už koralio, primindami akį rėžiantį kajovų žiedų šokio šokėją Galapo šventėje, kai jis, sukdamas kilpas, nuleisdavo tuos žiedus palei pat žemę, paskui ir vėlei išmesdavo oran, ir tie per galvą bei pečius nuslysdavo jam prie nepaliaujančių šokti kojų taip, lyg būtų pasireiškusi magijos galia. Tajo įžengė į vieną tų žiedų, pusiau nugrimzdusį į rausvą pustomą smėlį, kilstelėjo bato galu jo kraštą ir leido vėl nukristi smėlin.

Vėjas pradėjo pūsti nuo vasario pabaigos ir nesiliovė pūtęs balandžiui pasibaigus. Žmonės kalbėjo, kad šitai truko pastaruosius šešerius metus, kol jis buvo išvykęs. Visą tą laiką jie su viltimi stebėjo dangų, laukdami pasirodant lietaus debesų. Jau buvo gegužės pabaiga ir, įžengęs į išvietę, Tajo duris paliko plačiai atviras, žvelgė į tuščias sausas kalvas ir žydrą dangų. Kaip Džozajas prieš daugel metų, jis tyrinėjo dangų virš tolumoje stūksančių Juodųjų kalnų, nes kartais, kai galop lietus prapliupdavo, jis užeidavo iš pietvakarių.

Džiunglėse lietus neturėdavo nei pradžios, nei pabaigos, tiesiog išaugdavo iš dangaus it lapija, kuri nuleisdavo šakas ir išsilenkdavo virš žemės, kartais apsiausdavo tą salą tvirtomis tankmėmis, kartais — mėlyno rūko garbanomis, karančiomis iš pakrantės debesų. Džiunglės iškvėpdavo nesibaigiančią žalumą, sukeldavusią vyrams karštį, ir jie netrukus imdavo varvinti prakaitą lygiai taip, kaip kaučiukmedžių lapai varvindavo musonų atneštą lietų. Ten Tajo ir pradėjo suprasti, ką jam sakė Džozajas. Niekas nėra nei visiškai bloga, nei visiškai gera: viskas — kaip pažiūrėsi. Džiunglių lietus tvyrojo ore spausdamas plaučius, kai jie žygiuodavo, taip permerkdavo jų batus, kad pirštų oda nusilupdavo, o žaizdos pažaliuodavo. Tai buvo ne tas lietus, kurio jis ir Džozajas meldė, tai buvo ne ta žalia lapija, kurios juodu ieškodavo smėlinguose kanjonuose kaip ženklo, pranašaujančio pavasarį. Kai, klampodamas į belaisvių stovyklą ilgu purvinu keliu, Tajo melsdavosi, jis melsdavo sauso oro, sauso kaip šimtmetis, išspaustas iš geltono smėlio, tokio sauso, kad išdžiovintų šlapiuojančias Rokio kojos žaizdas, kad leistų jo sudraskytam kūnui ir įlaužtiems kaulams kvėpuoti, kad nusausintų užplūdusį jo akis prakaitą, — juk būtent tas lietus užtvindė provėžas, suplakė tokį gilų purvą, kad kapralas, laikantis purvinos antklodės, ant kurios gulėjo Rokis, galą, pradėjo slysti, griuvinėti. Tajo neapkentė tos nesibaigiančios liūties, tarytum tasai žalias džiunglių lietus, o ne nužengtos mylios ar japonų granata būtų pribaigę Rokį. Jis būtų kaltinęs tą lietų, net jei japonai būtų pamatę, kaip sverdėjo kapralas, jei jie būtų pamatę, kaip Rokis išseko, ir būtų priėję ir perskėlę jam galvą šautuvo buože, — dėl jo mirties būtų kaltas tasai lietus ir ta visur aplinkui plytinti žaluma.