Лесли Силко - Ceremonija

Eidamas paskui kapralą, irgi laikydamas tą neštuvus atstojančią antklodę, Tajo beveik be perstogės jam kalbėjo, tikino, kad jie jau nebetoli, tereikią nusileisti nuo tos kalvos. Sukūrė pasakojimą visiems, pasakojimą, turėjusį suteikti jiems jėgų. Žodžiai liejosi jam iš burnos, lyg būtų materialūs, tarytum akmenukai ir akmuo, prilaikantys kapralą, kad šis nenugriūtų, kad jo keliai nelinktų, kad rankos nepaleistų antklodės krašto.

O lietus šniokštė vis garsiau, pliekė lapus, gurgėjo provėžose, tiško jam ant galvos, triukšmas, kurį jis kėlė, aidu atsiliepdavo Tajo kaukolėje. It šliaužiančios džiunglių musių kojos pliaupė žemyn jo veidu, kaklu. Tajo norėjo paleisti antklodę ir nusišluostyti tą lietų delnu, paleisti tik akimirkai. Bet kol kapralo kojos dar nesulinko, kol jis judėjo priekin, jie privalėjo eiti nesustodami. Staiga iš kažin kur tame lietaus sukeltame triukšme Tajo išgirdo tai artėjant — kaip staigų vasaros liūčių sukeltą potvynį, jo gaudesys buvo dar silpnas, tolimas, toks siauru kanjonu besiveržiantis potvynio vanduo. Užuodė jį putojantį, užsistovėjusį, pritvinkusį puvėsių, kuriuos jis nešė per visus kaimus, įsiurbdamas savin jų srutas, atmatas, maitas. Tajo mėgino jį sulaikyti, bet vėjas, pučiantis nuo žalių pakrantės kalnų, suplakė tą lietų į pilkas jį akinančias bangas. Kapralas pargriuvo, paleidęs antklodės galus, Tajo pajuto, kaip jo koją liestelėjo Rokio pėda. Jis susmuko ant kelių, mėgindamas vėl sugriebti antklodės galus, ir vis kartojo: „Prakeikimas, prakeikimas“: tie žodžiai liejosi iš paskutinės šiltos kertelės jo krūtinėje ir aidu atsimušdavo galvoje. Jis keikė lietų, kol tie žodžiai virto giesme, giedojo tą giesmę, šliauždamas per purvą prie kapralo, padėdamas jam atsistoti, kol japonai juos pamatė. Norėjo, kad tie žodžiai išgiedrintų dangų, ir šis pablykštų nuo vasarinės saulės, tvieskiančios virš plačių, tuščių horizontų. Tie žodžiai kaupėsi jame ir teikė jam jėgų. Jis trūktelėjo kapralą už rankos, paklupdė jį ir visąlaik girdėjo savo balsą meldžiant lietuje.

Buvo vasara

ir Iktoa’ak’o’ya, Nendrių moteris,

visąlaik maudėsi.

Ji kiaurą dieną

tūnojo upėje

teškendama žemyn

vasaros lietų.

O jos sesuo,

Kukurūzų moteris,

kiaurą dieną plušėjo

kukurūzų lauke,

prakaituodama saulėje,

žaizdotomis rankomis.

Kukurūzų moteris triūsdama pavargo,

ji supyko,

ji ėmė barti

seserį,

kad toji maudos kiaurą dieną.

Iktoa’ak’o’ya, Nendrių moteris,

pasišalino,

grįžo

tenai, kur buvo,

apačioje.

Ir lietus liovės lijęs.

Viskas išdžiūvo,

visa augalija,

kukurūzai,

pupelės,

visa sudžiūvo

ir ėmė skriet tolyn,

nešama vėjo.

Žmonės ir gyvuliai

ištroško.

Jie patyrė badą.

Taigi jis meldė, kad lietus liautųsi, ir štai dabar sausra nepalieka jų jau šešeri metai; žolė pagelto ir nebeaugo. Kur tik pažvelgdavo, Tajo visur matė savo maldos padarinius — iš pilkojo mulo teliko oda ir kaulai, o ožka su ožkiuku kas dieną gaudavo keliauti vis toliau, kad rastų paėsti kokios žolės ar perdžiūvusių krūmokšnių. Vakarais, atrajodami prie pašiūrės, jie jo laukdavo, o mulas stovėdavo prie vartų, spoksodamas marmurinėmis aklomis akimis. Tajo numetė jiems glėbelį dulkino šieno ir pabarstė jį susmulkintais kukurūzais. Ožka nustūmė ožkiuką nuo kukurūzų. Mulas prunkštė ir glaustėsi prie įlinkusių vartų; pasėmęs iš kavos skardinės, Tajo prie virpančių mulo lūpų prikišo saujelę grūdų. Kai šie baigėsi, mulas laižė Tajo ranką, mėgaudamasis likusiu ant jos druskos skoniu; jo liežuvis buvo šiurkštus ir drėgnas, bet sykiu šiltas ir aiškiai apčiuopiamas pirštais. Tajo žiūrėjo į tuos ilgus baltus plaukus, kurie lyg antenos augo iš lūpų, ir jam vėlei sugniaužė gerklę, jis verkė dėl jų visų ir dėl to, ką padarė.

Ilgai jis buvo baltas dūmas. Suprato tai tik jau išėjęs iš ligoninės, nes baltas dūmas savęs nesuvokia. Jis tiesiog ištirpdavo baltame jų paklodžių ir sienų pasaulyje, jį įsiurbdavo žodžiai gydytojų, mėginusių kalbėtis su tuo nematomu, išdrikusiu dūmu. Jis matydavo pilkų plieno stalų apybraižas, apybraižas to maisto, kurį jie grūdo jam į burną, ši irgi buvo tik apybraiža, kaip ir visos kitos apybraižos, kurias jis regėdavo. Jie matė jo apybraižą, tačiau nesuvokė, kad jis tuščiaviduris. Jis vaikščiodavo grindimis, tvoskiančiomis senu vašku bei dezinfekcijos priemonėmis, stebėdamas savo kojų apybraižas; kai vaikščiodavo, dienos ir metų laikai išnykdavo prieblandoje, susitelkusioje ties jo akių kampučiais, prieblandoje, kurią jis pats pastebėdavo tik staigiai pasukęs galvą į vieną pusę, kad išvystų prie lango stiklo prigludusius žalius lapus. Jis gyveno pilkame žiemos rūke ant tolimo elnių kalno, kur medžiotojai jau amžinai pasiklydę ir kur ribas žymi jų pačių kaulai.

Tajo stovėjo, išėjęs iš geležinkelio stoties Los Andžele, ir juto saulės spindulius, matė palmes su gelstančiais šakų pakraščiais, sudžiūvę pilki jų lapai draikėsi aiženomis ant žemės; tą akimirką jo kūnas vėl atgavo tankį, pasaulis vėlei tapo matomas, ir jis suprato, kodėl jis čia, prisiminė Rokį ir pravirko. Raudonos ispaniškos čerpės ant stoties stogo pasimiglojo, bet Tajo nepajudėjo iš vietos ir nesišluostė ašarų, nes jau labai seniai buvo verkęs dėl kokio nors žmogaus. Tas dūmas buvo tirštas, jis nepraleido praeities vizijų bei prisiminimų, ir Tajo plūduriavo to dūmo spalvose, kuriose nebuvo jokio skausmo, tik be galo blyški šiaurinės sienos prie jo lovos pilkuma. Jų vaistai per plonas rankas ištekino jo atmintį, aptraukė ją už akių užslinkusiu tamsiu debesiu. Buvo neįmanoma verkti ant to tolimo, rūkuose skendinčio kalno. Jei jie nebūtų jo aprengę ir nuvedę į mašiną, jis tebeplūduriuotų čia palei šiaurinę sieną, nematomas pilkoje migloje.

Naujasis daktaras jį paklausė, ar kada nors jis buvo matomas, ir Tajo švelniai su juo kalbėjo, pasakė jam nuoširdžiai atsiprašąs, bet juk niekam neduota teisės kalbėti su nematomu žmogumi. Tačiau naujasis daktaras buvo atkaklus: ateidavo kasdien, ir jo klausimai tirpdė rūko ribas, o balsas sulig kiekvienu atėjimu būdavo vis garsesnis. Saulė tą miglą tirpdė, ir vieną dieną Tajo išgirdo kažkokį balsą daktarui atsakant. Tas balsas aiškino: „Jis negali su jumis kalbėti. Jis nematomas. Jo žodžius ištaria nematomas liežuvis, jie begarsiai. “

Įsikišo ranką į burną ir palietė liežuvį: jis buvo sausas, negyvas, it kokio mažo graužiko skerdena.

— Juk čia lengva likti nematomam, ar ne, Tajo?

— Buvo lengva, kol jūs atėjote. Viskas buvo balta, dūmo, rūko spalvos.

— Aš jus išleidžiu namo, Tajo; rytoj jūs sėsite į traukinį.

— Jis negali išvykti. Jis visą laiką verkia. Kartais verkdamas vemia.

— Kodėl jis verkia, Tajo?

— Jis verkia, nes jie negyvi ir viskas miršta.

Dabar jis daktarą jau matė aiškiai, jo plaštakos buvo tankiai apaugusios tamsiais plaukais, kai jis jas tiestelėjo jo link.

— Nesivaržyk, Tajo, išsiverk.

Jis panoro, tačiau užspringo žodžiais ir užsikosėjo pramaišiui su ašaromis, kurių sūrumą pajuto liežuviu, ant daktaro užrikti. Tada užuodė dezinfekuojamąją priemonę, šlapimą, vėmalus ir sublogavo. Pakėlė galvą nuo praustuvo kambario kampe, įsikibo į jo abu kraštus ir pažvelgė į daktarą.

— Prakeiktas daktare, — ištarė švelniai, — pažiūrėkite, ką jūs padarėte.

Ant lagamino, kurį jis nešėsi, rankenėlės kabojo pririšta kartono etiketė, Tajo ją užčiuopė pirštų galiukais. Ant jos buvo užrašyta jo pavardė ir registro numeris. Jis jau seniai pamiršo turįs pavardę.