Лесли Силко - Ceremonija

Tą vakarą aš pasiskolinau Matučio,

to mūsų būrio makaronininko, pavardę.

Toji storulė turėjo automobilį.

Aš atsisėdau vidury ir abiem rankomis

grabaliojau papus

per visą kelią į Ilgąją pakrantę.

O kitą dieną mano bičas

mirė iš noro viską sužinoti.

Jis nesiliovė klausinėjęs visą rytą:

„Na kaip? Na kaip?“

Aš pasakiau jam:

„Na, man pavyko kuo puikiausiai.“

„Su kuria, su kuria?“

„Ne su viena, — paaiškinau — su abiem!“

„Kad tave kur!“ —

pasakė jis, —

abi vienoje lovoje?“

„Taip, sere, šitas va indėnas

baltąją katytę grabaliojo

kiaurą naktį!“

„Po velnių, vade,

nieko sau reputaciją

tu sukūrei Matučiui!“

„Po perkūnais, — tariau, —

Gal kitą kartą nusiųsiu jam sąskaitą!“

Pinkis taip juokėsi, kad net už pilvo susiėmė. Lirojus ir Harlis tapšnojo vienas kitam per nugarą ir kvatojo pasiriaumodami.

— Na, Imou, šita tai jau tikrai gera!

— Ei, papasakok, kaip tas vaikinas tave apskundė.

— Koks vaikinas?

— Kai dulkinai tą mažytę raudonplaukę ir, na, kuo jis ten vardu, tas airis?..

— Taip, jis beldė į duris. Supranti, tas airis beldė į duris ir šaukė: „Ei, Džeronimai5!“

— A-a-a. Taip. Tąsyk... — Imou kakta buvo nusėta prakaito lašeliais. Jis nusivalė juos plaštaka. Nenuleido akių nuo Tajo.

— Nagi, Imou, papasakok tą istoriją.

— Nenoriu. — Jo lūpų kampučiai niūriai susiraukė.

— Ji velniškai juokinga! Tas baltaodis šaukia: „Ei, Džeronimai!“, o baltaodė moteris jį išgirsta ir klausia: „Kas jis?“ Jis atsako: „Girtas airis.“ O ji jam: „Ne, kas tas Džeronimas?“ Tu įsikandęs jos papą, todėl neatsakai. Tada ji klausia: „Jis indėnas, ar ne?“ Ir vėl užrinka: „Tas tipas — indėnas?“ Jis atsako: „Taip, jis vardu Džeronimas.“ Ji ima klykti ir nualpsta.

— Praranda sąmonę.

— Na, nualpsta ar praranda sąmonę, koks skirtumas, — baigė istoriją Lirojus drauge su Pinkiu ir nuėjo atnešti dar alaus. Imou kažkas toje istorijoje nepatiko. Tajo stebėjo jį, nenusuko akių, kai tas atrėmė į jo žvilgsnį. Juodu sėdėjo žiūrėdami vienas į kitą per didelį apskritą stalą. Tajo visa tai priminė pulti pasiruošusias kates: sustingusi poza, išlenktos nugaros, tik uodegos trūkčioja iš pykčio, kol galiausiai viena kuri žengia pirmąjį žingsnį ir jos pradeda raičiotis dulkėse.

— Tau nepatinka mano istorijos, ar ne? Per prastos tau? Manai, kad tu — ne šūdas, kaip ir tavo pusbrolis. Futbolo žvaigždė. Didvyris. — Imou parodė pirštu į priešais Tajo išrikiuotus tuščius butelius. — Vienintelis dalykas, ką sugebi, tai — gerti kaip indėnas, ar ne? Tai gal tu nesi už mus visus geresnis, ką?

Tuomet Tajo prisiminė Rokį ir pajuto pasididžiavimą, kad Imou taip jam pavydi. Alus atlaisvino jo vidinę įtampą. Imou žodžiai jo visiškai nekliudė. Alus glostė paširdžius ir migdė visus jausmus.

Tada Imou vėl paėmė į rankas kapšelį. Pagrabaliojo geltonus raištelius ir jį atrišo. Išbėrė ant stalo žmogaus dantis. Pažvelgė į Tajo ir garsiai nusikvatojo. Išdėliojo tuos dantis ratais bei eilėmis kaip nesuvertus karoliukus; paskui susižėrė į ranką ir ėmė barškinti jais kaip lošimo kauliukais. Tai buvo jo karo suvenyrai — dantys, kuriuos jis išmušė iš japono kareivio lavono. Vakaras slinko pagal tokį ritualą: iškeikus bergždžią sausringą žemę, kurią jiems paliko baltaodžiai, prasidėdavo kalbos apie San Diegą ir miestus, kur baltaodės moterys vis dar laukė jų grįžtant ir vėl suteikiant joms tai, ko baltaodėms moterims niekada nebūdavo gana. Bet galiausiai, apsukę ratą, jie visada sugrįždavo į tą patį tašką.

— Mes buvome geriausi. Jungtinių Valstijų kariuomenė. Išskerdėme visus japus, kuriuos tik radome. Nė vienas iš tų šunsnukių nebuvo vertas paimti į nelaisvę. Mes turėjome visokiausių būdų išgauti iš jų informaciją prieš jiems numirštant. Nupjauti tą, aną. — Imou išsiviepė ir pasilenkė į priekį, spoksodamas į išbertus dantis.

— Priversdavome juos kalbėti greitai, o mirti lėtai. — Jis nusikvatojo. Pinkis ir Harlis irgi juokėsi iš jo pokšto. Priėjo Lirojus, paprašė pridėti pinigų, Tajo nusviedė jam dvidešimties dolerių banknotą. Įtampa jame augo. Reikėjo išgerti dar alaus, kad vidus atsipalaiduotų ir pilvas nesusitrauktų. Jis trūktelėjo dar gurkšnį. Kiekvienas Imou ištartas žodis kaskart jam pilve stipriau užverždavo mazgą.

— Aš turėjau reikalų tik su karininkais. Šitie dantys — japų pulkininko. Ta-aip.

Iš Imou balso Tajo atpažindavo, kai šis kalbėdavo apie žudymą — jis tarsi ūgteldavo sulig kiekviena auka. Tarsi įgaudavo daugiau jėgų sulig kiekvienu nužudytu žmogumi, ir, juo aukštesnis būdavo nužudytojo rangas, tuo aukščiau pakildavo Imou.

— Mes juos visus nusiuntėme į pragarą. Vertėjo numesti bombas ant visų likusiųjų ir juos nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Tajo nuėjo į senuko lauką apžiūrėti melionų, tokių apskritų, su gausybe slidžių drėgnų sėklų. Atsargiai pakėlė koją ir smarkiai trėškė batu per patį meliono vidurį. Melionas pokštelėjo. Pro susprogusią žievę ištryško sėklos ir drėgnas minkštimas — žvilgantys sultimis. Jo dalis Tajo išspardė tarp kukurūzų kotų. Vieną nuraškė nuo virkščios ir laikė rankose. Meliono žievė blizgėjo, glotni, gyslota ir su dėmelėmis, it žalias turkis; Tajo čiuopė meliono pavidalą. Jam patiko jo ovalo simetrija; pakėlė jį aukštai virš galvos ir trenkė į žemę. Įsitikino, kad jų nebeliko. Atsigręžė pažvelgti į ilgą eilę. Ant tų sutraiškytų melionų zujo mažulytės juodos skruzdėlės, ant minkštimo ir žievės atplaišų kojeles trynė musės. Tajo trypė tas skruzdėles batais ir spardė žemes ant sėklų ir ant minkštimo. Stebėjo, kaip aplink tas kapavietes ratais zvimbia musės.

Imou patikdavo tai, kas jam buvo rodoma: didžiuliai mortyrų sviediniai, sumalantys į šipulius tankus ir didžiulius sunkvežimius, metalo skeveldros, pasipilančios sprogus granatai, tai, kaip liepsnosvaidis sulydo šautuvą į beformį gumulą. Jis juos suprasdavo iš karto, žinojo, ko jie nori. Jis — pats geriausias, jie jam tai pasakė; buvo vyrų, kurie nemėgo jausti, kaip virpa jų žudomas žmogus, kiti subloguodavo nuo kraujo kvapo. Bet jis buvo geriausias, jis buvo vienas iš jų. Geriausias. Jungtinių Valstijų kariuomenės karys.

Šįkart alus buvo kažkoks ne toks, jis plėtėsi jo kraujyje, atpalaidavo ir sušildė visus raumenis, tačiau išlaisvino ir dar kažką, kas jame glūdėjo giliau, kažką, kas šiaip jau sulaikydavo pyktį, suspaudęs jį, neleisdavo jam išsiveržti. Tajo jautė, kad tai prasideda. Taip būna, kai dviejų dienų sniegas, susikaupęs ant didžiulės pušies šakų, antrosios dienos rytą, saulei patekėjus ir smelkiantis į jį kristalas po kristalo, imdavo tirpti ant pušies spyglių, kol pūsteldavo pirmas kalnų vėjo gūsis, ir tada visas nugarmėdavo žemyn.

Imou žaidė su dantimis: vaidino, kad juos dedasi sau į burną keistais kampais. Visi juokėsi. Dantys sugėrė šviesą, ir aplink Tajo, patekusio į angliškai ir japoniškai kalbančių balsų pasalą, susitvenkė tamsa. Jo rankos butelį gniaužė vis smarkiau, smarkiau, kol pajuto tą aštrų trakšt. Tada jau buvo per vėlu. Pančiai sutruko. Tas mažas japoniukas Los Andželo stotyje šypsojosi; tamsa užslinko it nakties rūkas“ ir kažkas pasilenkė ties mažu kūneliu.

Sunkiai alsuodamas Tajo pašoko nuo stalo, skruostais jam kaip ašaros tekėjo prakaitas.

— Žudikas! — sušuko jis. — Žudikas!