Лесли Силко - Ceremonija

Tajo nurijo seilę ir įkvėpė oro.

— Tetule, — prabilo jis švelniai, — kaip ji atrodė prieš man gimstant?

Ji kyštelėjo ranką už užuolaidėlių podėlyje, pradėjo stumdyti lentynose stiklainius su abrikosų bei persikų uogienėmis, ir Tajo suprato, kad ji jau baigė su juo kalbėti. Jis uždarė podėlio duris, nuėjo į galinį kambarį ir atsisėdo ant lovos. Ilgai sėdėjo ir vis galvojo apie motiną. Kitados čia stovėjo jos nuotrauka, naktimis jis nusinešdavo tą skardos rėmelį į lovą ir pašnabždomis su juo kalbėdavosi. Bet vieną vakarą virtuvėje buvo svečių, ir tetulė ištraukė jį jam iš rankų. Jis pravirko, ir Džozajas atėjo jo paguosti, paklausė, ko jis verkiąs, bet lygiai taip, kaip Tajo gėdijosi pasakyti Džozajui apie jųdviejų su tetule sutarimą, negalėjo pasakyti ir apie nuotrauką: per daug mylėjo Džozają, kad pripažintų tą gėdą. Tad tiktai smarkiai prigludo veidu prie jo flanelės marškinių ir uodė medžio dūmus, avies vilną bei prakaitą. Vėliau jis tą nuotrauką net pamiršo, išskyrus tuos kartus, kai mėgindavo prisiminti, kaip ji atrodė. Tada jam kildavo noras paprašyti tetulės, kad grąžintų tą nuotrauką pasistatyti ant Džozajo komodos. Bet niekaip nepajėgdavo prisiversti to padaryti. Tądien podėlyje, kai paklausė, kaip motina atrodė prieš jam gimstant, jau buvo beveik užsimenąs apie tą nuotrauką.

Tai ten išvyko mūsų motina.

Kaip mums ten nusileisti?

Kolibris nužvelgė visus tuos

perkarusius žmones.

Ir jam pagailo jų.

Jis tarė:

„Jums reikia pranašo,

Klausykit, aš jums patarsiu,

ką daryti:

Atneškite grąžų molio ąsotį

su ištapytomis papūgomis ir didelėmis

gėlėmis.

Sumaišykit juodos kalnų žemės su

truputėliu kukurūzų miltų

ir šlakeliu vandens.

Uždenkite ąsotį

nauja elnena

ir sukalbėkite prie to ąsočio štai šitai,

ir švelniai sugiedokite štai šitai

prie to ąsočio:

Po keturių dienų

tu atgysi

Po keturių dienų

tu atgysi

Po keturių dienų

tu atgysi

Po keturių dienų

tu atgysi.“

Karininkas verbuotojas įdėmiai nužvelgė rusvą Tajo odą ir miško riešuto spalvos akis.

— Argi jūs broliai, vaikinai?

Rokis ramiai linktelėjo galva.

— Na, jeigu taip sakote, — neprieštaravo karininkas. Jau buvo pradėję temti, ir jis norėjo grįžti į Albukerkį.

Tajo padėjo savo parašą po Rokio parašu. Pasijuto tarsi įgijęs sparnus, patenkintas, kad bus drauge su Rokiu, kad, tarnaudami kariuomenėje, jie keliaus po pasaulį, drauge, kaip broliai. Rokis, irgi šypsodamasis, patapšnojo jam per nugarą.

— Viskas rūks kaip iš pypkės, Tajo. Pamatysime pasaulio. Įvairių vietų ir įvairių žmonių. Pažvelk į tą vyruką karininką. Jis net savo valdišką mašiną turi.

Bet, išvydęs namus ir Džozajo pikapą kieme, Tajo staiga prisiminė. Visada galiojo susitarimas, kad Rokis, ir niekas kitas, bus tas, kuris paliks namus, įstos į universitetą ar į karo tarnybą. Tačiau kažkas juk turi likti namie ir padėti tvarkytis darže bei ganykloje su avimis. Jis buvo pažadėjęs Džozajui padėti dorotis su Meksikos galvijais. Tajo sustojo. Rokis paklausė jo, kas nutiko.

— Aš negaliu išvykti, — paaiškino, — aš pažadėjau Džozajui likti namie ir padėti tvarkytis.

— Juodu su Robertu susitvarkys.

— Ne, — atsakė Tajo, jausdamas, kaip tuštuma, apėmusi jo vidurius, išplito į krūtinę, jam ausyse aidėjo širdies dūžiai. — Ne.

Palikęs jį, Rokis nuėjo tolyn, Tajo stovėjo ir žiūrėjo, kaip leidžiasi sutemos. Tas tuštumos jausmas jam buvo pažįstamas. Prisiminė jį dar iš tų naktų po motinos laidotuvių, kai spausdavo sau prie pilvo, arčiau širdies lovos apklotus, apkabindavo antklodes, kad jos užpildytų tą tuščią netekties erdvę, tą gailestavimą dalykų, kurių negalima pakeisti.

— Išleisk jį, — įkalbinėjo Džozajas, — juk neišlaikysi jo čia amžinai.

Prikaistuvio dangtis, kurį tetulė laikė, barkštelėjo į viryklės viršų.

— Rokis — visai kitas reikalas, — kartojo ji, — o šitas turi likti namie.

— Išleisk jį, — pritarė senolė. — Jie vienas kitą prižiūrės ir vienas kitą parveš namo.

Rokis mirkė savo tortilją į aštrų pupelių troškinį ir nesiliaudamas kramtė, jam buvo nė motais, ką jie kalba. Jis jau galvojo apie ateinančius metus, apie naujas vietas ir žmones, laukiančius jo ateityje, kurios jis siekė nuo tada, kai pirmą sykį pasakymu „vieną gražią dieną“ įtikėjo taip, kaip juo tiki baltaodžiai.

— Aš parvešiu jį sveiką namo, — švelniai pasakė Tajo tetulei jų išvykimo išvakarėse. — Jūs nesirūpinkit.

Ji pakėlė akis nuo Biblijos ir Tajo regėjo, jog yra pasiruošusi tam, kad kažkas atsitiks; tačiau žinojo, jog ji visada vylėsi, visada tikėjosi, kad tai atsitiks ne Rokiui, o jam.

Penkių šimtų dolerių sandėryje su Ulibariu buvo numatyta, kad jis atvarys jiems galvijus. Tajo padėjo Džozajui nuo likusios bandos atskirti geriausius. Džozajas pasiskolino stambų Ulibario sartį, tą, kuris, anot Ulibario, buvo Valstijos mugėje čempionu tapusio karves nuo bandos atskiriančio arklio brolis. Kiekvienąsyk, kai Džozajas kurią nors karvę atskirdavo nuo bandos, Tajo plačiai atverdavo vartus ir žengdavo atgal, leisdamas jai įbėgti į diendaržį. Taip Džozajas atskyrė dvidešimt karvių, pasirinko jaunesnes ir stipresnes. Jie stengėsi išvengti Ulibario kėslų iškrėsti ką nors nedora, pavyzdžiui, apkeisti sveiką karvę luoša arba atsiųsti kokią nors varvančiomis akimis, todėl, prieš išeidami, iš lėto apėjo diendaržį, kad įsidėmėtų kiekvieną gyvulį, — ilgų lenktų ragų pavidalą, rudų dėmių išsidėstymą ant dramblio kaulo spalvos kailio, jų dydį ir svorį. Galiausiai Džozajas persilenkė per pikapo langą ir Ulibariui pasakė: „Nenumarink jų badu.“

Visą kelią namo iš Magdalenos Džozajas pešiojo ūsiukus, nulinkusius žemyn ties lūpų kampučiais, niekaip nesiderinusius su jo burna, nes jis nuolat šypsodavosi. Džozajas pažvelgė į Tajo ir plačiai išsišiepė.

— Aš vis mąstau apie tuos galvijus, Tajo. Supranti, kartais dedasi keisti dalykai. Dabar, dėl tos ilgai trunkančios sausros, galvijų kainos krito. Visi bijo juos pirkti. Bet mums tai gera proga. Kitaip, ko gero, niekada nebūtume ėmęsi galvijų verslo.

Pro užpakalinį automobilio stiklą įspindo saulė, Tajo nuleido savo langą, iškišo ranką ir jautė, kaip ją plaka vėjas. Kai Džozajas kalbėdavo apie galvijų verslą, jį užplūsdavo išdidumas. Jis buvo pasiryžęs sunkiai dirbti drauge su dėde. Jie visa tai jau aptarė. Po mėnesio jis baigia mokyklą ir tuomet dirbs drauge su Džozaju ir Robertu. Jie veis karves, ypatingas karves, ne tas paliegėles, glebias Herfordo karves, kurios nunykdavo ir pastipdavo, per sausrą prisiėdusios dagių bei apdegintų kaktusų. Galvijai, kuriuos jiems pardavė Ulibaris, buvo kaip tik tai, apie ką jie galvojo. Jie buvo daugelio dykumos galvijų kartų palikuonys, gimę ant sauso smėlio tarp nuskurusių meskitų, kur vandens ieškodavo taip, kaip jo ieškodavo dykumų antilopės.

— Galvijai — visai tas pats, kas ir bet koks kitas gyvas daiktas. Jei per ilgai laikai juos atskyręs nuo žemės, jei laikai juos tvartuose ir koraliuose, jie kažką praranda. Jų skrandžiai pripranta ėsti tik avižas ir sudžiovintas liucernas. Kai vėlei juos paleidi laisvėn, jie tekini pakrinka į visas puses. Jie išsigąsta, nes žemė jiems — neįprastas dalykas, ir jaučiasi sutrikę. Jie nesiliauja baiminęsi net tuomet, kai atrodo ramūs ir jau nebebėga. Įbauginti gyvūnai numiršta lengvai.