Лесли Силко - Ceremonija

Į rytus nuo Magdalenos nutiestu žvyrkeliu juodu važiavo Sokoro greitkelio link. Tajo buvo įpratęs klausytis taip kalbančio Džozajo, — garsiai mąstančio, kuriančio planus, o paskui paklausiančio, ką jis apie tai manąs.

— Supranti, aš nenoriu padaryti klaidos, kurią padarė kiti vyrukai, pirkdamas tuos baltasnukius Herfordo galvijus. Jeigu sausra truks dar kelerius metus, mums reikia ypatingos galvijų veislės.

Ant grindų prie Džozajo lovos gulėjo krūva knygų, o ant jos — skaitymo akiniai. Kas vakarą, atsigulęs miegoti, jis keletą minučių apie galvijų veisimą paskaitydavo knygose, kurias jam paskolino žemės ūkio reikalų patarėjas. Moksliškas galvijų veisimas — labai sudėtingas dalykas, pasiskųsdavo ir palaukdavo, kol Rokis ir Tajo prie virtuvės stalo atliks namų darbus, tada atslimpindavo iš galinio kambario, pasibalnojęs nosį akiniais ir nešinas knyga.

— Paskaityk čia, — paprašydavo Rokio, — ir pasakyk man, ar tu manai, kad čia taip parašyta, kaip aš manau. — Baigęs skaityti Rokis stumteldavo knygą prie Tajo, nurodydamas pastraipą. Paskui Džozajas paklausdavo: — Na, kaip? — Ir vaikinai paaiškindavo jam ką supratę. — Aš taip ir maniau, — ištardavo Džozajas, — bet tai pasirodė taip kvaila, kad suabejojau gerai supratęs.

Visa bėda buvo ta, kad tas knygas parašė baltaodžiai, kurie negalvoja apie sausras, apie žiemos pūgas ar sudžiūvusius dagius, su kuriais galvijams reikia gyventi. Pamatęs Ulibario galvijus, Tajo prisiminė idealios mėsinės karvės schemą ant vieno galinio tų knygų viršelio, bet šitie galvijai buvo visiška idealios karvės priešingybė. Jie buvo aukšti, ilgomis laibomis kojomis, kaip elniai, jų galvos pailgos, kampuotos, virš akių — stambus kaulas, prilaikantis plačius aštrius ragus, išriestus virš pečių. Jų akys buvo didelės ir nuožmios.

— Manau, mums teks apsieiti be šitų knygų, — pasakė Džozajas. — Turime elgtis savaip. Gal net patys parašysime knygą:

Galvijų veisimas indėnų žemėse arba kaip išvesti galvijus, kurie neėda žolės ir negeria vandens.

Tajo ir Robertas juokėsi drauge su juo, bet Rokis buvo tylus. Paskui pakėlė akis nuo savo knygų.

— Tos knygos parašytos mokslininkų. O jie žino viską, kas žinotina apie mėsinius galvijus. Čionykščių žmonių bėda, — kad jie visada veikia savo nuožiūra, nežinodami, ką daro. — Ir vėl įniko į knygą. Jis nė trupučio nesudvejojo prieš taip prabildamas į tėvą ir į dėdę, nes kalbėjo apie knygas bei mokslo žinias, — dalykus, kuriais išmoko tikėti.

Tajo staiga nuliūdo, nes Rokis sakė teisybę. Ką jie išmano apie karvių veisimą? Jie juk nebuvo mokslininkai. Tetulė klausėsi, bet, regis, nepastebėjo nepagarbaus Rokio elgesio. Ji labai vertino jo gilėjantį išorinio pasaulio, knygų, viso to, kas svarbu ir susiję su valdžia, supratimą. Jis pamažėle darėsi tuo, kuo ji visada norėjo jį tapsiant: žmogumi, ne tik suvokiančiu išorinio pasaulio reikšmę, bet dar ir įsiliejančių į jį. Jai nepatiko visas tas galvijų verslas ir ji džiaugėsi gavusi moksliškai paaiškintą to jausmo priežastį. Tasai galvijų sandėris su Ulibariu prie nieko gero neprives, nes Ulibaris buvo tos kekšės pusbrolis. Tetulė buvo beveik tikra, kad niekas kitas, o ta moteris pasikalbėjo su Džozaju ir jam pripasakojo visokiausių nebūtų dalykų, nesuderinamų su mokslo knygomis, kurias jiems paskolino žemės ūkio reikalų patarėjas iš Indėnų reikalų valdybos. Tačiau tie pinigai buvo jo, ir, jei jis nori šitaip pasielgti su savo dvidešimties metų santaupomis, tegu sau kvailinasi.

— Manau, čia būta kažkokios apgavystės, — vieną vakarą, kai senolė užknarkė savo kėdėje, tarė ji Rokiui ir Tajo. Prieš pasakydama, tetulė žvilgtelėjo į senolę, kad įsitikintų, jog ji iš tikro miega. — Ta nevala meksikietė pasidarbavo, kad Ulibaris galėtų atsikratyti bevertėmis savo karvėmis. Juodu apsuko jį. Apkvailino senį.

Rokis jos negirdėjo, jis skaitė sporto laikraštį. Tačiau Tajo girdėjo, jis visada jos klausydavosi, ir dabar jam surakino pilvą: jis bijojo, kad tetulė gali pasirodyti esanti teisi, Tajo žinojo atvejų, kai ji neklysdavo.

— Viena bėda veja kitą, ir taip visą laiką. — Ji pažvelgė į Tajo, tas nusisuko ir žiūrėjo į senolę. Kai ši miegodavo, jos lūpa truputį atvipdavo ir retkarčiais jis išgirsdavo knarktelint.

— Ką gi, — giliai atsidususi baigė tetulė, — žmonės gaus dar vieną progą pasijuokti.

Rokis tylėjo, tačiau kai vertė puslapį, pažvelgė į ją tokiu žvilgsniu, lyg būtų pavargęs nuo jos balso. Tajo žinojo, kad Rokiui jau nė motais, ką kaimo žmonės apie jį galvoja. Jis jau susiplanavo, kur patrauks po mokyklos, jis jau kalbėjo apie vietas, kuriose gyvens, o rezervacija toli gražu nebuvo viena iš jų.

Tetulė išsitraukė savo juodus bažnytinius batus, kruopščiai nuvalė juos švariu drėgnu skuduru, įkišusi į tą skudurą pirštą apvalė visas raištukų skylutes; įdėmiai apžiūrėjo juos prie stalinės lempos, norėdama įsitikinti, kad ant jų neliko jokios dulkelės ar purvo dėmelės nuo to karto, kai juos nusiavė aną sekmadienį. Kiek siekė Tajo atmintis, tetulė į bažnyčią visada eidavo viena, ir, nors ir sakė jam meldusis, kad jie būtų pakrikštyti, niekada jų nekvietė, net Rokio, eiti kartu. Vėliau Tajo pamanė, kad jai, matyt, patiko elgtis kaip tik taip: eiti į bažnyčią vienai, čia ji galėjo žmonėms pasirodyti esanti pamaldi krikščionė, o ne amorali pagonė, kaip kiti jos šeimos nariai. Kai reikalas buvo susijęs su jos sielos išganymu, ji niekada neleisdavo sau suklysti.

Senolė nubudo. Pasiteiravo tetulės, ką ji daranti. Paskui paklausė to paties Tajo ir Rokio. Tetulė gavo kreiptis į Rokį, nes tas nenugirdo senolės klausimo, ką darąs. Tada senolė atsitiesė kėdėje.

— Bažnyčia, — ištarė, trindamasi akis popierine nosinaite, kurią išsitraukė iš prijuostės kišenės. — Ak, Teima, negi tau iš tikrųjų vėl reikia tenai eiti?

Jie išleido karves po vieną, kruopščiai jas apžiūrėjo. Jos atrodė liesesnės nei prieš savaitę Magdalenoje, bet, kaip sakė Džozajas, juk negali tikėtis, kad Ulibaris šertų svetimą bandą. Tajo plačiai atvėrė didžiulius vartus į koralin vedantį koridorių, o Robertas atidarė sunkvežimio gardo duris. Viena po kitos karvės mikliai nubėgo nuožulnia plokštuma žemyn ir, išvydusios priešais atvirus vartus, nulenkė galvas, sušnarpštė ir lenktyniaudamos puolė į tą angą. Visos bėgo tolyn nesustodamos ir, tik nubėgusios tris ar keturis šimtus metrų, stabtelėjo atsigręžti į didžiulį sunkvežimį ar į koralius. Nepatiklios ir baikščios, susimetė į krūvą ir, kai paskutinė karvė įbėgo į tą mažytę kaimenę, visos valandėlei sustojo, spoksodamos į vėjo malūnus, koralius bei vyrus prie sunkvežimio. Paskui vienodu žingsniu, pritinkančiu ilgai kelionei, patraukė tolyn į pietus. Tajo žiūrėjo, kaip jos dingsta už horizonto, jų dramblio kaulo spalvos kailiai su rudais lopiniais — lyg drugelio sparnai.

— Jos iš tikrųjų gražios, ar ne? — džiaugėsi Džozajas.

Tajo linktelėjo galva. Sunkvežimio vairuotojas trinktelėjo duris ir užvedė dyzelinį variklį. Robertas prisidėjo prie jų.

— Na ir kaip? — paklausė Džozajas.

— Kažin, kaip toli jos nulėks? — šyptelėjo Robertas. — Nuo valstijos mugės arklių lenktynių nesu matęs nieko taip greitai skuodžiant.

Sedijo žemėse jie jas paleido, nes ten dar buvo tinkamos žolės. Džozajas norėjo, kad nuo pat pradžių joms būtų gerai — juk vėliau jos atsives veršiukų. Bet po savaitės, kai jie nuvyko patikrinti, kaip karvėms sekasi prie vandens malūno, kur buvo jas paleidę, ten jų nerado. Šiaip jau galvijai būtų pasilikę prie vandens, nebent būtų paliję ar atsiradę kitų vandeningų vietų.