Лесли Силко - Ceremonija

Džozajas sustabdė sunkvežimį, išlipo lauk; išsitraukė iš užpakalinės kišenės odines darbines pirštines ir jas užsimovė. Tajo atrišo arklius ir atidarė galvijų priekabos duris. Pirmiausia atbulą išvarė didįjį bėrį.

Jie jojo į pietus, o rytuose, nutvieksdama visą dangų, tekėjo saulė, beveik akinanti. Dangus buvo giedras, ir oras vis dar kvepėjo vėsa. Tajo norėjo įsiminti tą rytą, ryškų ir tyrą, kaip tie lapeliai ant mažyčių žalių augalų, išaugusių palei smėlėtą žemės paviršių. Jis buvo vaiskus it padangė po vasaros audros, nuplovusios visas dulkes, o kalvų spalvos bei stalkalnių šešėliai — tokie ryškūs, jog viskas, ką Tajo regėjo, atrodė pasiekiama ranka, sakytum jis galėjo visa tai paliesti, net mažulyčiai kiškiažolių, augančių palei pat smėlį, lapeliai telkėsi žvaigždutėmis.

Tajo žvilgtelėjo į Džozają. Tas pūtė mažytes dūmų sruogas iš plonytės suktinės, irgi atrodė labai patenkintas, tarytum viskas tą rytą jį būtų džiuginę, net ir tai, kad nuklydo jo galvijai. Jis apie kažką mąstė. Tikriausiai apie tuos galvijus. Jie pasišalino nuo vandens malūno, vadinasi, keliavo tol, kol surado vandens. Herfordo karvės vandens neieškotų. Kai vėjo malūnas sulūždavo ar tvenkinys išdžiūdavo, Tajo matydavo jas stovint ir kantriai laukiant sunkvežimio ar vežimo su vandeniu, arba raitelių, kurie nugins jas prie vandens. Jei niekas neateidavo ir neiškrisdavo sniegas ar lietus, jos ten belaukdamos nustipdavo. Bet šitie meksikietiški galvijai — kitokie. Džozajas plačiai išsišiepė, žiūrėdamas į Tajo, ir linktelėjo galva. Tajo nusišypsojo ir linktelėjo atsakan.

Atjoję prie Sedijo žemių tvoros visi nulipo nuo arklių ir kokius dešimt metrų iki tos vietos, kur pėdsakai kryžiavosi, žingsniavo pėsčiomis. Čia galvijai suko ratus, kol prasilaužė pro tvorą. Ant spygliuotos vielos buvo užkibę plaukų kuokštų, o kai kuriose vietose ji buvo nutraukta nuo mieto ir karojo it kokia sena skalbinių virvė.

— Ką gi, manau, ir šito turėjome tikėtis, — pasakė Džozajas, traukdamas plaukus iš vielos ir leisdamas juos pavėjui.

— O kas, jeigu jos keliauja vis tolyn, na, supranti, traukydamos užtvarų vielas, atgal į Meksiką?

— Jos taip elgiasi pirmas dvi ar tris dienas po to, kai jas perkeli, paskui apsiramina. Mes su jomis susidorosime, Tajo.

Tie meksikietiški galvijai aprimo ir jau lėčiau išjudėdavo iš vietos, bet užtvaras vis dar niekino. Kelias dienas jie rupšnojo žolę ir atsigerdavo prie Kanjončito vandens malūno, tik paskui patraukė tolyn. Sekti, kur link jie juda, buvo lengva, nes jie tolydžio traukė į pietus. Gegužės pabaigoje jau buvo nusibastę iki lygumos prie Fernando valdų. Tačiau jei raiteliai mėgindavo prie jų prisiartinti, jie vis dar bėgdavo bėgte, o suvaryti į tvorų sankirtos kampą, nedvejodami puldavo stačia galva pirmyn, nulėkdavo tolyn saugiu atstu, ten pusračiu sustodavo ir spoksodavo į raitelius.

Jie nepasivargino įspausti jiems įdagų, nes turėjo pirkimo pažymėjimą, kuris pripažino jų Meksikos įdagus. Bet kai pamatė, kad jie nesiliauja traukę tolyn, Džozajas sunerimo ir nusprendė juos pažymėti, jei kartais išsigautų iš rezervacijos žemių. Taigi birželio vidury Tajo, Rokis ir Robertas nuvyko padėti Džozajui prie karvių. Užtruko kone visą dieną, kol jas surinko į krūvą, tokios jos buvo pašėlusios. Atvirose lygumose, kur buvo tik kelios girdyklos, — jokios bėdos, anot Roberto: ten jas surasti nebuvo sunku. Tačiau baisiausia būtų, jei jos užkoptų į kalvas, kur sugebėtų pasislėpti tarp tankių kadagių ir pinijų. „Tuomet jau jų iš ten neiškrapštytum, nebent su 3030 šautuvu“, — pasakė Robertas, ir Džozajas pritariamai linktelėjo galva. Kai jie uždarė jas į koralį, jos jau buvo atsivedusios tris veršiukus, ir dar dvi karvės atrodė apsiveršiuosiančios po kelių dienų. Tajo veršiukai priminė naujus batus: ryškiai balti su rudais lopinėliais, žvilga kaip šilkas, dar nepaliesti purvo ir smėlio. Buvo sunku įsivaizduoti, kaip jie užaugs pagal Džozajo teorijas. Buvo tos pačios spalvos kaip ir jų motinos, su tokiomis pačiomis laukiniškomis akimis. Bet Robertas turėjo pripažinti, kad per pečius ir per šlaunis veršiukai atrodė kresni, o tai buvo vardinio Herfordo buliaus, su kuriuo, kaip Ulibaris tikino, karvės buvo sukergtos, požymis. Didžiuliame koralyje jie vis dar laigė kaip antilopės ir mūkė, stengdamiesi išvengti žmonių su virvėmis. Džozajas tvirtino, kad jie užaugs sunkūs, apaugę mėsa kaip herfordai, tačiau atsparūs kaip tos meksikietiškos karvės, gebančios ištverti sunkias žiemas ir daug sausringų metų. Toks tad buvo jo planas.

Kai jie spaudė galvijams įdagus, diena buvo graži. Po pietų dideli purūs debesys, ryte aukštai tvyroję vakarų horizonte, nusmuko žemyn ir tapo tamsiai mėlyni, užėjo staigi liūtis ir nuplovė visas koralio dulkes bei darbo prakaitą. Karvės ant šonų jau turėjo po didelį Meksikos įdagą, tokį didžiulį, jog, anot Džozajo, jis buvo matyti aštuonių šimtų metrų atstu. O Robertas pridūrė: „Šiaip ar taip, ir prisiartinti prie jų gali maždaug tokiu atstu.“ Į dagas nebuvo panašus į amerikietiškus įdagus, kurie paprastai būna inicialai arba raidės, net skaičiai; jis priminė didžiulę peteliškę išskėstais sparnais arba dvi draugėn per vidurį surištas virvės kilpas. Jie joms dar pridėjo tetulės įdagą — 4 su stogeliu viršuj ant kairio karvių ir veršelių peties — ir jas paleido. Karvės nušuoliavo tolyn, kaip visada į pietus, keldamos raudonas dulkes.

Džozajas jos aplankyti nuvyko tądien, kai buvo pristatyti galvijai. Jis tyliai, akis į akį, paprašė Tajo padaryti taip, kad tetulė su senole to nesužinotų. Juodu buvo lauke prie malkų stirtos, abudu laikė po glėbį prakurų, bet jis Tajo šnibždėjo taip, tarsi tetulė būtų už poros žingsnių. Paskui atsitiesė ir pažvelgė Tajo virš galvos į saulę, kuri jau buvo kone nusileidusi, ir prabilo natūraliau:

— Beje, — pridūrė atsainiai, — aš ten einu tik dar kartą jai padėkoti, kad mestelėjo man tokį puikų sandėrį.

Jis persivilko marškinius, apsimovė naujus, dar kietus „Levi’s“ džinsus ir rankšluosčiu, dar drėgnu nuo nusišluostytų rankų bei veido, nusivalė penkiasdešimt dolerių kainavusius batus. Paprašė Tajo, kad atneštų iš tetulės siuvimo krepšio aštrias žirkles ir pasitrumpino plonus ūsus. Tajo nubidzeno jam iš paskos į tą vėsų, blankų vakarą. Džozajas pažvelgė į savo atvaizdą pikapo lange, pasiglotnino ūsus. Prisaikdino Tajo, kad tetulei ir senolei pasakytų, jog darbo reikalais išvažiavęs į Paguatę. Tajo linktelėjo galva, bet manė, kad jos ir taip žino, kur Džozajas važiuoja.

Ji sėdėjo pavėsyje ant iš vytelių supintos kėdės; buvo užsimerkusi, veidas buvo atsipalaidavęs. Jam patiko raukšlelės ant jos rudos odos ties akių ir lūpų kampučiais — nuo per dažno juokimosi, kaip ji aiškino. Ji žinojo, kad jis čia stovi, nes sugirgždėjo laiptai į antrojo aukšto verandą.

— Sėskis, — pakvietė nepramerkdama akių, — pasidžiauk drauge su manimi pavasariu.

Jam patiko, kaip ji kalba. Kažkas buvo ir jos akyse. Pirmą kartą jis tai išvydo, kai ji pasakė:

— Aš jau daugybę kartų tave mačiau ir niekaip negalėdavau pamiršti.

Džozajas neprisiminė, kad būtų matęs ją kada anksčiau, bet kažkas jos rudose kaip riešutas akyse jį vertė patikėti jos žodžiais. Jis atsisėdo greta ant kėdės su tiesia atkalte ir žvelgė į didžiulę tuopą, augančią prie slenksčio: stambios šakos lingavo, ji uždengė dalį dangaus šiaurės rytuose.

Ketvirtąją dieną kažkas

pradėjo zvimbti

tame ąsotyje.

Jie kilstelėjo elneną —