Лесли Силко - Ceremonija

didžiulė žalia musė

su geltonais čiuptuvais galvoje

išskrido iš ąsočio.

„Musė skris su manim“, —

tarė kolibris.

„Mes pamatysim,

ko ji nori.“

Jie nuskrido į ketvirtąjį pasaulį

apačioje.

Tenai

dienos šviesa buvo kitokia,

viskas žydėjo,

augo,

viskas buvo labai gražu.

Karštis ir tai, kad Lalas visad slapta pardavinėjo alų lagūniečiams ir akomiečiams, kartą atvedė jį čionai, kai ji sėdėjo verandos šešėlyje baro kieme. Ji prabilo pirmoji: paklausė, ar jis neturįs suktinių popieriaus. Džozajas nustebo, kad meksikietė kreipėsi į jį, ir, nepažvelgęs jai į veidą, padavė.

Įdūrė akis į Bull Durham kapšelį jos skreite ir stebėjo, kaip, neprametusi nė žiupsnelio tabako, ji susuko suktinę. Staiga pajuto, kad ji stebi jį, ir kažką sumurmėjo apie karštą dieną, paskui, nešinas popieriniu krepšiu, prikrautu šalto alaus, pasišalino. Bet visą likusią popietės dalį ir visą vakarą jį vargino jausmas, kad kažką Lalo bare pamiršo ar pametė. Po vakarienės nuėjo patikrinti, ar jo darbinės pirštinės tebeguli ant pikapo sėdynės. Kyštelėjo ranką į kišenę ir suskaičiavo pinigus, norėdamas įsitikinti, kad Lalas teisingai atidavė jam grąžą. Prastai tą naktį ir miegojo: net sapnuodamas jautė kažką tenai palikęs. Tad kitą dieną vėl nuvažiavo į Kuberą. Tik pravažiavęs pro Kubero parduotuvę ir susivokęs, kad žvalgosi, ar ji sėdi verandoje, pajuto, jog širdis daužosi kaip berniuko, bet buvo jau per vėlu. Tuomet suprato, ką palikęs.

Ji pažvelgė į jį ir šyptelėjo, tarsi būtų jo laukusi. Pakilo nuo kėdės, kai jis priėjo prie laiptų, mostelėjo ranka į ryškią saulę ir giedrą dangų: „Čia per karšta“, — pasakė žengdama ilgos verandos gale stūksančių laiptų link. Jis nieko neatsakė, tik sraigtiniais laiptais nusekė jai iš paskos.

— Yra dalykų, kuriuos prisimenu prastai, — pasakė ji. — Vietovių pavadinimus, žmonių vardus, netgi jų veidus. Tokiuose miestuose kaip EI Pasas ir Sokoras buvo pilna pro šalį pravažiuojančių žmonių, tokių kaip aš. Aš šokau. Tik tai ir buvo svarbu.

Ji atsistojo nuo lovos ir dingo už moskitų tinklelio durų. Džozajas išgirdo ją užsukant „Viktrolą“: kambarį užliejo adatos braižomi flamenko garsai. Iš pakišto po lova lagamino ji išsitraukė batelius. Jie buvo rūpestingai suvynioti į baltą suktinių popierių: žvilganti juoda oda ir aukštos kvadratinės pakulnės. Kilstelėjo mėlyno šilko suknelę aukštėliau ant plačių šlaunų ir, kai išlenkė nugarą ir krestelėjo galvą, abiem rankom suėmė audinio kraštus. Iš pradžių Džozajas suvokė tik skubriai į grindis plakančius batų kulniukus ir klausė savęs, ar Lalas ir popietiniai baro lankytojai apačioje juos girdi. Bet, muzikai pagreitėjus, jau nebekreipė dėmesio į tai, kad ji drebina kambarį, nes virpčiojantis jos kūno sūkurys ir muzikos pulsavimas įtraukė jį savin, o „Viktrolai“ nuščiuvus, pasijuto sunkiai alsuojąs ir išpiltas prakaito.

Ji vėlei atsisėdo ant lovos greta jo, nuvalė batelius tos mėlynos suknelės palanka, tada vėl suvyniojo juos ir pakišo po lova.

— Jie mane praminė Nakties gulbe, — pasakė. — Prisimenu kiekvieną vakarą, kai šokau.

Jeigu nebūtų buvusi tokia jauna, būtų suvokusi, kad jis — niekas, kad ta jėga, kurią ji jautė, visad joje glūdėjo, augo, brovėsi lauk, ir tik jos proveržis sutapo su to naujo meilužio atsiradimu. Bet ji buvo jauna, anksčiau dar niekada taip stipriai nebuvo pajutusi šokio galios ir geidė ją išsaugoti; ji geidė jos su baisiu nuožmumu, kurį pamanė esant aistra tam vyrui. Dėl jo neabejojo nė trupučio: jam niekada nebūdavo jos gana. Jis gulėdavo greta jos po antklode, o akys degdavo karščiu net tuomet, kai jau būdavo suglebęs ir nepajėgdavo iš jos paimti nieko. Kol galėjo, ji nepaleido jo, ieškodama ribos, to jausmo proveržio galo. Geidė tol tyrinėti tas artimas šiltas erdves, kol ras jų pabaigą, nes tuomet dar nesuprato, kad horizontas — tik iliuzija ir kad tos lygumos driekiasi į begalybę, tad iki paskutinio vakaro ji taip ir neaptiko jokios ribos.

Ji jau žinojo, jam dar nespėjus apie tai prabilti. Jo akys vis dar karštligiškai degė, kai kalbėjo, pirštai virpėjo it miegančio šuns kojos — tuomet jis geidė jos labiau nei buvo geidęs kada nors. Kaip tik už tai ji jam niekada ir nedovanos. Ji būtų susitaikiusi, jeigu būtų jai pasakęs, kad jo jau nebejaudrina jos šviesiai rudas pilvas. Ji būtų tai pajutusi ir pati būtų liepusi jam dingti. Tačiau jis buvo ją bepaliekąs todėl, kad jos sukeltas geismas išlaisvino jame kažką slypėjusį, kažką, turėjusį sparnus, gebėjusį skraidyti, išsilenkti Bažnyčios, miesto, motinos, žmonos traukos. Todėl jis ir norėjo tai nužudyti: nusukti sprandą, panardinti jį į plunksnas, sutraiškyti sparnų kaulus.

— Kekše! Ragana! Tu tik pažvelk, kaip mane privertei pasielgti su šeima ir su žmona.

— Pasitenkinimas užimdavo tau kvapą, — atsakė ji jam tvirtu balsu, — bet melas visuomet tau bus mielesnis. Tu jį kartosi savo žmonai, tu jį kartosi per išpažintį. Tu pats savo sielą prakeiki kur kas labiau, nei aš tai būčiau sugebėjusi.

Jis griebė ją už pečių, jo pravira burna išsikreipė, kvėpavimas buvo karštas ir skubrus, tačiau virpėjo jo kūnas, o ne jos. Paskui jo rankos suglebo ir pačios nuslinko nuo jos pečių.

— Mes išvarysime tave iš miesto, — pareiškė jis. — Žmonės mane išgirs. Aš ne bet kas šiame mieste.

Tą vakarą, kai jinai šoko, jis jau buvo lavonas, gyvas lavonas, čiulpiantis iš gyvųjų gyvastį, geidžiantis tos gyvasties ir sykiu jos nekenčiantis tą akimirką, kai ją čiulpė. Ekstazė, kurios jis sėmėsi iš jos, nušvietė nebegyvus jo kūno audinius ir kontūru apibrėžė jo dvasios tuštumą. Ji šoko, sukaliojo savo kūną, griežtais ir ūmiais judesiais išryškindavo klubus bei šlaunis: čia pasilenkdavo, viksėjo visu kūnu, staigiai pakrypdavo, apsukdavo ratus ir sūkuriuodavo, kol galiausiai, sijoną išskleidusi kaip skraistę, virsdavo buliumi ir jo budeliu sykiu.

Vyrai, sėdintys prie staliukų šokių aikštelės pakraštyje, traukėsi, o kiti kliuvo už kėdžių ir, panikos, kuri jiems daužės į krūtines kaip jos kulniukai į grindis, apnikti, praliedavo pro šalį alų. Barmenas pamiršo šluostę stiklinėje, kurią valė. Bet niekas nenuleido akių nuo jos — susiglaudę, virpėdami atokiausioje baro kertėje, jie ją stebėjo, ir kai galiausiai gitaristas, padėjęs savo instrumentą ant grindų, susiėmė galvą rankomis, ji nepaliovė šokusi.

— Minutės ir valandos išnyko. Jaučiau tik pokyčius: šokių aikštelės lentos ėmė linkti ir blizgėti. Medžio girgždėjimas virto dejone, verksmu; nebejutau pusiausvyros, sakytum, grindys būtų tapusios nebeplokščios. Ir staiga pajutau, kad kažkas man po kojomis sulūžo, šokio batelių pakulnės įsmigo į kažką tamsų, sutraiškytą, paskui pusiausvyra ir grindų lygumas atsistatė. — Ji įsmeigė akis į Džozają ir ištraukė iš suknelės rankovės kyšantį mėlyną siūlą.

— Į barą klykdama įžengė jo žmona. Pro duris, kurias ji paliko atlapotas, paskui ją įsėlino drėgnas sniego pūgos šaltis. Atmintis — keistas daiktas. Nebeprisimenu jos veido nei vardo, tačiau prisimenu pėdas. Nuo namų iki baro ji atbėgo basa, pėdos buvo šviežiai apsnigtos, atrodė mažos, blyškios ant tų tamsių išalyvuotų grindų. Kol ji man svaidė kaltinimus, žiūrėjau, kaip tarp jos pirštų tirpsta sniegas ir telkiasi mažytėmis balutėmis.

Ji nutilo ir susisuko dar vieną ploną suktinę.

— Tą patį vakarą, vėlai, atsitiko nelaimė, prie kurios prisidėjo jo arkliai, — prabilo vėl, prisidegdama suktinę, giliai įtraukdama dūmą ir iš lėto linguodama galva. — Ją pažadino jo riksmas. Ji kaip stovėjo — su naktiniais marškiniais, basa — išlėkė į sniegą ir rado jį koralyje. Jį sutrypė jo paties arkliai. Štai ir viskas. — Šviesiai rudos jos akys blizgėjo, ji šypsojosi Džozajui. — Kas klausosi žmonų pasakojamų istorijų? — Suspaudė jam ranką. — Bet visa tai buvo labai seniai; aš netgi neprisimenu, prieš kiek metų tai atsitiko Las Krusese. — Ji kliūstelėjo jam dar alaus į storą molinį puodelį su aplinkui išpieštomis geltonomis gėlėmis. — Dabar aš — močiutė. Mano duktė Los Andžele augina dvi gražias dukreles. Ir kai aš šoku dabar, šoku joms.