Kai šešėliai nuslinko, o uolos įšilo, iš plyšelių bei nišų uoloje virš sietuvos, iš savo miegaviečių, išlindo varlės. Jos buvo prie upelio augančių samanų spalvos, o jų nugaros — nutaškuotos drėgno smėlio spalvos dėmėmis. Mirksėdamos didžiulėmis akimis pamažėle nuslinko į saulėkaitą. Tajo stebėjo, kaip viena paskui kitą jos įneria į sietuvą, pliumpteli tyliai, gracingai. Perplaukia į saulės nutviekstą kraštą ir ten kiurkso, spoksodamos į Tajo, vis grybšteldamos vieną kitą mažytį vabzdį, kurių aibės knibždėjo šešėlyje bei tvenkinį apaugusioje žolėje. Tajo nusišypsojo. Jos buvo lietaus vaikai. Tajo daug kartų matė, kaip tai nutinka po audros. Išdžiūvusiuose tvenkiniuose bei sausame arroyo smėlyje, lietui dar nesiliovus, jos netikėtai išnirdavo iš žemės, joms prie nugarų dar būdavo prilipę drėgno smėlio. Džozajas sakė, kad jos gali daug metų kiurksoti, užsikasusios sausame smėlyje, laukdamos, kada ir vėl užeis lietus.
Virš sietuvos pažiro sklandyti laumžirgiai. Visokių mėlio atspalvių — purios dangaus žydrynės, tamsios, kone juodomis vaivorykštėmis mirguliuojančios nakties mėlynės, ir kalnų mėlio. Ir apie laumžirgius yra daug pasakojimų. Tajo apsidairė. Kur tik pažvelgsi, regėjo iš pasakojimų sukurtą pasaulį, iš tų senų senovės, neatmenamų laikų pasakojimų, kaip juos vadino senolė. Tai buvo gyvas pasaulis, nuolatos kintantis, judantis, ir, jei žinojai, kur žiūrėti, galėdavai jį pamatyti, kartais beveik nepastebimą, kaip kad žvaigždžių judėjimas danguj.
Kumelė snaudė po medžiu. Kairė užpakalinė sulenkta jos koja rėmėsi priekine kanopos dalimi — taip arkliai daro, kai gauna ilgai stovėti vienoje vietoje. Tajo iš lėto jojo pro sudžiūvusius saulėgrąžų stiebų guotus, likusius iš geresnių laikų, ir kaip tik tuomet išvydo ryškiai žalią kolibrį, mirgantį virš sauso smėlio; jis kilo vis aukštyn, aukštyn, kol iš jo liko tik ryškus taškelis. Paskui išvis pradingo. Bet jis kažką paliko Tajo viduje: jeigu kolibris dar neišskrido iš šito krašto, vadinasi, kažkur vis dar yra gėlių, ir gyvenimas nesustojo.
Kitą dieną Tajo stebėjo, kaip niaukstosi vakarinis horizontas, o dar kitą rytą dangus jau buvo užgultas žemų tamsių lietaus debesų. Į pikapo galą juodu sukrovė kauptukus bei kastuvus ir patraukė į laukus. Kol laukė, išravėjo iš ankštinių pipirų piktžoles ir kastuvais užbėrė žemių ant įdubų kukurūzų gretose, kur grėsė, kad vanduo beregint pradings. Kai liovėsi dirbę ir sėdo užkąsti duonos su tamalėmis, kurias tetulė buvo jiems suvyniojusi, tolumoje išgirdo duslų griaustinio dundesį, atsklindantį nuo Tse-pi’na’os, nuo Teiloro kalno pusės. Vėjas pakilo nuo vakarų, jis kvepėjo vėsa, kaip drėgnas molis. Kaip tik tada Tajo ir išvydo lietų. Sūkuriuodamas iš audros debesų jis audė pilkus voratinklius ir raizgė juos aplink kalno papėdes. Juodu nuėjo prie kitų žmonių, kurių laukai plytėjo prie pagrindinio griovio, — niekas negrįžo dirbti po pietų. Visi slampinėjo, šypsodamiesi, pokštaudami, ir laukė, nenuleisdami akių nuo virš galvos susitelkusių debesų. Kai pirmi dideli lietaus lašai garsiai ištiško ant kukurūzų lapų, Džozajas pamojo Tajo, kad drauge su juo eitų į pikapą. Lietus plakė kabinos stogą, dusliai, tolygiai. Džozajas kažką užrašė į mažą spirale surištą bloknotėlį, kurį nešiojosi marškinių kišenėje, tada išplėšė mėlynai suliniuotą lapelį ir rūpestingai jį sulankstė.
— Gal galėtum nuvežti jai šitą raštelį? Buvau žadėjęs atvažiuoti šiandien po pietų ir nuvežti ją į Grantsą, bet dabar, lietui užėjus, nebeturėsiu kada.
Tajo linktelėjo galva. Girdėjo, kaip daužosi širdis, pašėlusiai kvėpavo, kažkas virpėjo jo viduriuose.
Ji visą vasarą nenuleido nuo jo akių, stebeilydavo kiekvienąsyk, kai jis su Džozaju atvykdavo į Kuberą. Sėdėdavo supamajame vytelių krėsle virš baro įrengtos verandos laiptų šešėlyje ir žiūrėdavo žemyn į jį. Nenuleisdavo nuo jo akių, kol Džozajas viduje pirkdavo alaus pakuotę. Tajo stengėsi išvengti jos žvilgsnio, tačiau ji buvo kantri moteris. Žiūrėjo į jį atkakliai, iš lėto supdamasi krėsle, laukdama, kada jis žvilgtels į ją iš pasalų. Šypsojosi jam, kol Džozajas kopė laiptais. Paskui šyptelėjo Džozajui ir pasakė: „Turi gražų sūnėną, Chosėo“, atsistojo ir nusekė paskui jį vidun.
Tajo rankos slydinėjo ant mašinos vairo, jam atrodė, kad kiekvienas kelio posūkis lėtina kelionę ir kad jis niekada neprivažiuos tos vietos. Saulė jau buvo pasislėpusi už debesų, ir Tajo nebesuvokė, kokios spalvos ta žemė. Artėdamas prie tikslo išsigando, kad jos ten neras. Perjungė antrą pavarą, kai važiavo per tiltelį iš metalinių vamzdžių, saugantį, kad gyvuliai neįsibrautų į kapines. Priartėjo jau pakankamai, kad pajustų baimę, tad visąlaik mintyse kartojo tik vežąs raštelį, ir, šiaip ar taip, jos gali ten nebūti. Į priekinį automobilio stiklą tolydžio tėkšdavosi lietaus lašai, lyg būtų stačia galva puolantys skraidantys vabzdžiai. Jam užėjo noras pasukti mašiną atgal. Pakėlė koją nuo akseleratoriaus pedalo ir apsidairė, kur galėtų apsisukti, bet kelias buvo siauras ir grioviai jo abiejose pusėse buvo patižę nuo nuotakų. Priešais save išvydo didžiulę tuopą.
Lietus barbeno į surūdijusį skardos stogą, iš lietvamzdžio plūdo vanduo ir taškė verandos turėklus. Tajo lėtai kopė įvijais laiptais, uosdamas drėgną plaušamolio tinką, klausydamasis, kaip lietus teška į vaškingus žalius greta verandos augančios tuopos lapus. Iš senos brūkšinčios „Viktrolos“ sklido gitaros ir trimitų garsai, kažkoks vyriškis dainavo liūdną ispanišką dainą: „ Y volvere “ buvo vieninteliai jos žodžiai, kuriuos Tajo suprato. Sustojo prie moskitų tinklelio durų ir, žiūrėdamas į Džozajo raštelį, pabeldė. Raštelį laikė atsargiai, nes delnai buvo suprakaitavę, ir jis nenorėjo sutepti to, kas buvo parašyta. Laukdamas nusivalė rankas į „Levi’s“ džinsus. Niekas prie durų nepriėjo, bet muzika grojo garsiai. Tajo dar kartą pabeldė į tinklines duris, šįkart taip smarkiai, kad jos atsimušė į staktą. Sunkiai kvėpuodamas laukė ir juto, kaip it lietus jo šonkauliais žliaugia prakaitas. Nusprendė pakišti raštelį po tinklinėmis durimis: ji ras jį. Jau lenkėsi to padaryti, kai ji atėjo. Užuodė ją anksčiau negu pamatė: tie kvepalai jam priminė nuo medžių svyrančių dramblio kaulo spalvos vikmedžio žiedų kvapą pavasarį. Išsprūdęs pro tinklelį, jos kvapas tvyrojo ant audros sukeltų oro gūsių. Kambario gale durų angą dengė ilga balta užuolaida, jai einant, ji išsigaubė. Tajo žvelgė į ją pro pasmukusį moskitų tinklelį, kurio viduryje buvo įspraustas purus vatos gumulas musėms atbaidyti. Pamatė jos pėdas, atviras mėlyno atlaso šlepetes bei lakuotus nagus. Kimono buvo iš mėlyno atlaso, standžiai prigludęs, išryškinantis jos šlaunis ir pilvą. Tajo skubiai atsitiesė ir pajuto, kaip jam įkaito veidas. Padavė jai raštelį. Ji nusišypsojo, bet į raštelį nepažvelgė. Žiūrėjo į jį.
— Užeik, — pakvietė. Mostelėjo į mėlyną krėslą, tamsios medinės jo kojos buvo išskaptuotos kaip erelio letenos. Kambarys kvepėjo šlynu, kuriuo vietiniai baltindavo sienas. Jame buvo vėsu. Užuolaida jo gale kilstelėjo nuo oro gūsio, plūstelėjusio pro langą ar už jo esančias duris. Muzika irgi sklido iš už užuolaidos, tos dainos buvo švelnios, lėtos, bet be balsų. Lauke it milžiniški akmenys, atskilę nuo aukštų uolų ir virstantys į siaurus kanjonus, trankėsi perkūnas. Kartais kambarys suvirpėdavo ir subarškėdavo langų stiklai. Kol ji skaitė raštelį, Tajo nenuleido nuo jos akių, spėliodamas, ką gi ji slepianti už tos užuolaidos. Jautė kažką ten esant, ko negalėjo paaiškinti, kažką iš jos gyvenimo. Kambarys tvinkčiojo kažkokiu jausmu, jausmu, kuris drauge su muzika bei vėjeliu plūdo nuo tos užuolaidos, jausmu, nuspalvintu tomis jo sienas apkraštavusiomis tapytomis mėlynomis gėlėmis. Tajo juto tą jausmą esant visur, netgi tose mėlynose lovą aptempusiose paklodėse. Kažkur, kitame kambaryje, girdėjo iš lėto, aiškiai tiksint laikrodį, sakytum tame garse būtų pasiklydę metai, amžiai. Lietus kaskart garsiau daužėsi į skardos stogą, paskui ji pakėlė akis nuo raštelio, nužvelgė moskitų tinklelį ir tuopą kieme, lietaus čaižomus jos lapus. Kimono truputį prasiskleidė ties jos kaklu ir Tajo pamatė šviesiai rudą jos odą. Ilgi tamsiai rudi plaukai buvo kiek senamadiškai ilgomis garbanomis sukelti aukštyn. Tada ji nepasirodė jam nei sena, nei jauna, buvo kaip tas lietus ir vėjas, amžius išvis neturėjo su ja jokio ryšio. Ji pasitraukė nuo lovos krašto ir sučiupo moskitų tinklelio duris. Uždarė jas ir užstūmė velkę. Muzika nuščiuvo, buvo girdėti tik audra.
Читать дальше