Лесли Силко - Ceremonija

Jo spalvų atšvaitai ryškiai nuauksino, paskui užliejo tamsiu raudoniu smiltainio uolas. Jis sėdėjo ant ilgos verandos laiptelių ir ilgai spitrijo į plaušamolio sienas. Nuo daugybės lietingų ir vėjuotų metų tinkas sudūlėjo, atidengė pilkų, stačiakampio pavidalą jau beprarandančių plaušamolio plytų simetriją, dabar įgaunančią minkštesnius stalkalnių ir kalnų kontūrus.

Tajo prisiminė, kaip va šitaip ant tų laiptelių sėdėjo su Rokiu, kol Džozajas nuėjo į Lalo barą nusipirkti šalto alaus, o jiems — saldaus gazuoto vandens. Per karą Lalas išėjo į pensiją. Pardavė alkoholio licenciją ir uždarė barą. Tačiau tas baras pasikeitė labai nežymiai. Sraigtiniai laiptai liko kur buvę, tos ilgos verandos gale. Išskaptuoti iš storų ąžuolo lentų, jie lyg stuburo slanksteliai įvijai sukosi aplink masyvų vidurinį rąstą, prilaikomi storų medinių kaiščių, kad neišnirtų. Rankos, metų metais slenkančios jų turėklais, bei laiptus brūžinančios kojos taip nugludino medį, kad jis tapo glotnus it kaulas ir papilkėjo. Didžioji tuopa jau gyveno paskutines dienas. Storos šakos per vidurį buvo lūžios ir baltos. Viena dar gyva trynėsi į verandos turėklus laiptų viršuj. Tajo uodė vaškingus tamsiai žalius lapus, prisiminė, kaip kopdavo į dideles palei upę augančias tuopas ir raškydavo sunkiai nusvirusias uogų kekes, kurios per vasarą užaugdavo ant moteriškos giminės medžių. Parnešdavo namo glėbius ankščių su žirnio didumo sėklomis, jos atsiverdavo, išleisdamos purios vatos gumulus. Sutrintų lapų kvapas tais laikais taip jaudindavo todėl, kad tuopų uogos buvo amunicija

kaunantis su kitais kaimo berniūkščiais: jie susikišdavo marškinius į džinsus ir vidun prisikimšdavo tiek tuopų uogų, kad išsipūsdavo pilvai. Paskui bėgdavo juokdamiesi, svaidydamiesi saujomis žalių uogų.

Ir šiandien, kaip ir visados, tuopos jam žadino artumo jausmą. Jos visą laiką buvo čia, neatskiriamos nuo žmonių, bet reiškė kur kas daugiau nei vien tik vasaros pavėsį. Prabėgus šimtmečiams, kai tie didžiuliai medžiai galop pasendavo, sudžiūdavo, iš kaimų ateidavo kačinų drožėjai pasirinkti tokių, kuriuos galėdavo supjaustyti į gabalus ir drožti iš jų minkštos medienos mažytes skulptūrėles.

Tajo atsisėdo viršutinėje verandoje, atsikolė į plaušamolio sieną ir užsimerkė. Žiogų, vėjo ir tuopų pasaulyje jis vėl beveik atgijo — jis buvo matomas. Žalios negyvų veidų bangos ir mirštančiųjų riksmai, aidėję galvoje, liko tūnoti po žeme. Negalia pasitraukė šešėlin už nugaros, liko kažkuo, ką jis sau už peties regėjo tik akies kampučiu.

Čia buvo gera. Jis tvirčiau atsirėmė į sieną, pajuto ją visu stuburu. Pakėlė nukritusio tinko gabalą ir juo sau ant plaštakų išvedžiojo baltus ruožus: taip kartais per ceremonijas darydavo šokėjai, tik jie tai darydavo ne tinku, bet šlynu. Dulkių trynimas į rankas buvo toksai raminantis, Tajo kruopščiai įtrynė jas į savo šviesiai rudą odą, tos ryškiai baltos gipso dulkės pasklido dėmėmis, ir Tajo tapo aišku, kodėl šokėjai taip darydavo: šitai juos susiedavo su žeme.

Tada jis aiškiai suvokė kur esąs. Po ano karto daugiau nebuvo su ja susitikęs. Visą vasarą jie buvo labai užsiėmę, o rugsėjo pradžioje juodu su Rokiu užsiverbavo į kariuomenę ir išvyko. Žmonės kalbėjo, kad ji išvyko po Džozajo laidotuvių, o kur nuvyko, — niekas nežinojo, žinojo tik, kad nešina lagaminu išėjo į plentą.

Tinklinės durys buvo atlapos ir apvaliu didžiuliu akmeniu priremtos prie pastato krašto. Pasukęs durų rankenos bumbulą iš briaunoto stiklo, pamanė, kad jos bus užrakintos, tačiau jos atsidarė. Kambarys buvo tuščias. Jo žingsniai viduje aidėjo nelyginant smiltainio oloje kalnuose. Grindys buvo nuklotos plonu rudų dulkių sluoksniu, jų buvo prisikaupę po durimis, tarp sienų ir tarp lango rėmo. Jos debesėliu sukilo jam aplink kojas.

Baltos užuolaidos jau nebebuvo, ir pro durų angą jis pamatė mažą galinį kambarėlį. Viskas, ko tenai būta, — muzikos, skersvėjų, taip duskinusių užuolaidą anądien, buvo pradingę. Tajo pasidairė kokių nors būtų dalykų pėdsakų, tačiau išvydo tik skylę, žiojinčią lubose ten, kur kitados buvo viryklės vamzdis.

Stovėjo, gaubiamas blausios pilkos šviesos, stebėjo, kaip tarp jo ir pliko kambario tirštėja tamsa. Giliai įtraukė oro, mėgindamas užuosti žydinčio vikmedžio kvepalų pėdsaką, tačiau užuodė vien tik šlyną, tokį pat amžiną kaip ir tos uolos, iš kurių jis atsirado. Į Kazą Blanką Tajo grįžo pėsčias, klausydamasis žiogų, lyg žvaigždės išsibarsčiusių aplinkui, svirpimo. Senomis kopėčiomis užkopė į daržinės palėpę už Harlio senelio namo. Naktis buvo šilta, Tajo atsigulė į seną šieną ir išmiegojo visą naktį be sapnų.

Musė pradėjo čiulpti

ten, kur saldu, todėl

Kolibris gavo liepti, kad

ji palauktų:

„Palauk, kol susitiksim mūsų motiną“.

Jie ją surado.

Jie dovanojo jai geltonų ir mėlynų žiedadulkių,

jie dovanojo jai turkio karoliukų,

jie dovanojo jai maldos lazdelių.

„Įtariu, kad kažko norite“, — pasakė ji.

„Taip, mes norim maisto ir audros debesų.“

„Pirmiausia liepkite senajam Grifui iškuopti

jūsų miestą,

tada gal vėl pasiųsiu jums

maisto ir lietaus“

Musė su Kolibriu

išskrido atgalios.

Miestiečiams jie pasakė,

kad Grifas turi iškuopti

miestą.

— Aš jau geriau jaučiuosi, — pasakė Tajo. — Jau kuris laikas. Galiu padėti jums. — Pripylė Robertui puodelį kavos ir nunešė prie stalo; kai statė jį, jam drebėjo rankos. Robertas nieko neatsakė. Iš lėto, tyliai maišė puodelyje cukrų, lyg būtų rengęsis kažką sakyti. Gal tie šešėliai jam už nugaros, akių kampučiuose niekada neišnyks, o naktį — tie sapnai ir tie balsai. Gal niekas negali jam padėti. Robertas pakėlė į jį akis.

— Anądien buvo užsukęs senasis Ku’ooshas. Pasakė senolei, ką kai kurie senoliai mano. Jie mano, kad tau reikia skubios pagalbos.

— Bet man jau seniai nebuvo nieko nutikę, nuo tos istorijos su Imou.

— Žinau, tačiau yra dar ir kitų dalykų.

— Ak. — Tajo suprato. Kitų dalykų buvo. — Bet juk ne aš vienas, Robertai. Kitiems vaikinams irgi nekas. Ta ceremonija jiems nepadėjo.

Robertas neatsakė. Jo veidas buvo ramus. Valandėlę Tajo nesuvokė, pyktį ar liūdesį įžvelgė jo akyse. Lėtai pakilo nuo stalo: juto visiškai išsekus jėgas.

— Aš nueisiu, — pasakė tyliai, — padarysiu, ką būsiu lieptas.

Vėl grįžo senieji pojūčiai. Tajo norėjo ištirpti ore, dar netapęs toks plokščias, kokia atrodė jo paties ranka, plokščias it piešinys smėlyje, kuris nei kalba, nei juda, laukdamas, kol palei pat žemę atsūkuriuos vėjas ir nupūs šalin jo linijas. Tajo girdėjo, ką pasakytų tetulė, regėjo jos griežtą veidą ir kaip ji, išgirdusi, kas buvo kalbama apie jį kaime, sukando žandikaulius. Jis leisis jų nuvedamas — kad ir ko jie norėtų, nes jie buvo teisūs. Jie visad buvo teisūs jo atžvilgiu.

„Ta kelionė mane nuvargino. Bet aš prisimenu, kaip mes važiavome pro Galapą. Mačiau navahus suplyšusiomis senomis striukėmis stovinčius priešais barus. Ten buvo ir zunių, ir hopių, net lagūniečių. Visi sudribę ramstė purvinas barų palei 66-ąjį greitkelį sienas, jų akys buvo įbestos į žemę, lyg jie būtų pamiršę saulę danguje; o gal taip jie svajojo apie vyną, taip jo ieškojo šaligatvio purve. Tokie ir mes, pamaniau pats sau. Kaip tie žmonės, susigūžę priešais barus kaip sustingusios, prie sienų prilipusios musės. “

Jie pastatė savo pikapą prie bendrovės „Trailways“ autobusų stotelės ir nužingsniavo geležinkelio bėgiais. Buvo dar ankstus rytas, ir aplinkui sandėlius bei pastatus driekėsi ilgi šešėliai. Gatvės — tuščios, ir Tajo žinojo, ką jie išvys šeštadienio rytą Galape. Naudotų prekių parduotuvės tarpduryje pamatė pėdas: pro skyles puskojinėse kyšojo pirštai. Kažkas per naktį išsipagiriojo, tačiau liko be batų, nes kažkas kitas juos nutraukė, kad iškeistų į butelį pigaus vyno. Vaikinas buvo įsirėmęs galva į duris; rudas jo veidas buvo ramus, jis garsiai knarkė. Tajo nusišypsojo. Toks tad buvo tas Galapas, įdomus, netgi smagus, jeigu pro jį tik pravažiuoji, kaip baltaodžiai turistai, traukiantys 66-uoju greitkeliu ir trumpam sustojantys paspoksoti į suvenyrus. Bet jeigu tu esi indėnas, atvykai čia atlikti savo reikalų ir dingti, niekad nepasilik tame mieste sutemus. Taip įspėdavo senieji zuniai, hopiai ir navahai, kalbėdami apie Galapą. Visų saugiausia buvo vengti tų netikusių vietų sutemus.