Лесли Силко - Ceremonija

Tajo tai sapnavo ir vėl: vis skendo ir ridenosi su šlaunis bei kulkšnis apsivijusiomis šviesiai mėlynomis paklodėmis ir su tuo drėgnu lietaus bei jų abiejų prakaito kvapo jauduliu. Norėjo šitaip gulėti amžinai.

Ji kažką šnabždėjo ispaniškai ir švelniai jį lietė, braukdama iš pradžių per nugarą, kaklą, paskui lūpomis brūžuodama ausį ir kaklą. Prisispaudė jam prie krūtinės, pilvo, ir jis susigūžė taip stipriai, kad pajuto, kokios šiltos ir švelnios jos kojos, pilvas. Jos išleidžiami garsai buvo švelnūs, o lauke garsiai trankėsi audra. Jis girdėjo, kaip į stogą barbena lietus ir kaip vėjyje įsitempia senoji tuopa. Negalėjo atplėšti lūpų jai nuo veido, paskui iš lėto prasimerkė: ji šypsojosi. Pajuto, kad ji virpa, ir, prisitraukęs ją arčiau, suprato, kad virpa ir pats. Kažin kas standžiai rangėsi. Ji pradėjo skubriau kvėpuoti ir jis įtaikė į jos ritmą. Tada ji slystelėjo po juo — taip po varteliais pralenda katė. Judėjo po juo, judesių ritmas miešėsi su gegnes purtančio vėjo ir į medžio lapus barbenančio lietaus garsais. Jis jau buvo kažkur paklydęs, labai giliai nugrimzdęs nuo savo kūno ir sąmonės paviršiaus, plaukė tolyn nuo viso prieš šią akimirką gyvento gyvenimo.

Sėdėdama ant lovos, susisupusi į paklodes ji žiūrėjo, kaip jis velkasi drabužius.

— Aš jau seniai tave stebiu, — pasakė. — Mačiau, kokios spalvos tavo akys.

Tajo į ją nežiūrėjo.

— Meksikietiškos akys, — pasakė. — Vaikai mane taip erzindavo.

Lietaus barbenimas į stogą nuslopo, griaustinis nutolo ir traukėsi į rytus. Tajo atšovė sklendę, atvėrė duris, žiūrėjo, kaip iš lietvamzdžio per ilgos verandos kraštą žliaugia lietaus vanduo.

— Aš visada norėjau, kad mano akys būtų tamsios, kaip kitų. Kai žmonės į mane žiūri, prisimena, kas nutiko. Mano motiną. — Jam sugniaužė gerklę. Jis niekada nebuvo su niekuo apie tai kalbėjęs.

Ji lėtai palingavo galva.

— Jie bijo, Tajo. Jaučia, kad kažkas vyksta, mato, kad kažkas vyksta aplink juos, ir tai jiems kelia baimę. Indėnai, meksikiečiai, baltaodžiai — didžioji žmonių dalis bijo pasikeitimų. Jie mano, jei jų vaikų odos spalva, akių spalva — tokia pati kaip jų, vadinasi, niekas nesikeičia. — Ji tyliai nusijuokė. — Jie — kvailiai. Jie smerkia mus, tuos, kurie kitaip atrodome. Taip jiems nereikia galvoti, kas gi nutiko jų pačių viduj.

Ji įdėmiai žvelgė į jį, jam pasidarė nejauku. Žengė į tarpdurį, šnerves užplūdo drėgnos žemės kvapas. Viena ranka jau laikė moskitų tinklelio duris, pasirengęs išeiti.

— Tau nėra būtina suprasti, kas dedasi. Bet prisimink šią dieną. Vėliau ją atpažinsi. Dabar tu — jos dalis. — Ji pakėlė akis į stogą prilaikančias pušines sijas. Pasuko galvą ir jam nusišypsojo. — Ak, Tajo, — ištarė švelniai, ir jis pajuto esąs jai labai brangus.

— Sudie, — atsisveikino. Pastūmė tinklines duris ir išėjo į vėsią drėgmę.

— Sudie, Tajo. Ačiū, kad atnešei raštelį.

Jis paliko Harlį, abiem rankom spaudžiantį „Coors“ butelį, besikalbantį su savimi pačiu. Ir pėsčias nužingsniavo vakarų pusėn. Matė Teiloro kalno viršūnes, aukštai iškilusias virš visko, aukštai virš slėnio. Nuo aukštų jo viršūnių jau nutirpo plonytis sniego sluoksnis ir šventasis kalnas buvo dulkėmis apneštos sausai mėlynos spalvos. Batų padais jis jautė svilinančią žemę, atsimušdamos į grindinį, aplink jį šokčiojo ir vertė svirduliuoti mirgančios karščio bangos, tarsi jis būtų žengęs per stiprų vėją. Tą sunkią karščio paklodę ribino jį lenkiantys pikapai bei automobiliai, bet ir tas judantis oras buvo ne ką vėsesnis.

Senas meksikietis jam atnešė dubenį menudo 6. Juodu buvo vieni toje kavinukėje. Tajo žvilgsnis per siaurą virtuvę nuklydo prie užpakalinių durų — jos buvo atviros, paremtos kėde, kad įeitų vėsaus oro, o karštas išeitų pro priekines, irgi atviras, duris. Ant abiejų tinklinių durų tupėjo musės ir trynėsi kojeles, laukdamos, kada gi pasiseks įskrist vidun. Senukas sėdėjo ant taburetės prie priekinių durų, dešine ranka laikė raudonos gumos musmušį ir jas stebėjo. Retkarčiais pakeldavo akis į žemas tinkuotas lubas, nuo kurių lyg kokios vakarėlio girliandos buvo nukarę koks pustuzinis žvilgančių geltonų lipnių musgaudžių. Visi jie buvo aplipę negyvomis musėmis, viena kita dar dėjo šiokių tokių pastangų išsilaisvinti. Tajo sumokėjo senukui ir išėjo lauk, tinklines duris pastūmęs tik tiek, kad prasmuktų, paskui skubiai jas vėl uždarė, kad neįleistų vidun musių. Saulė jau buvo nuslinkusi už kalnų į pietvakarius nuo „Makarčių“, ir, lydimas ilgų šešėlių, krintančių už nugaros, jis nužingsniavo į barą parsivesti Harlio. Prisiminė tuos laikus, kai buvo dar visai paauglys ir tvatijo muses virtuvėje žilvičio rykšte, nes būdavo smagu tai daryti, — anaiptol ne toks rimtas užsiėmimas, koks jis buvo šitam senam meksikiečiui. Kartą Džozajas įėjo vidun ir paklausė Tajo, ką jis darąs, o Tajo išdidžiai parodė negyvų musių krūvelę ant virtuvės grindų. Džozajas pažiūrėjo į jas ir palingavo galva.

— Bet juk mokytoja mums sakė. Ji sakė, kad jos blogos ir nešioja ligas.

— Na, mokyklos aš nelankiau ir nieko apie tai nežinau, bet, supranti, senų senovėje, neatmenamais laikais, genties motina supyko ant gentainių dėl jų elgesio. Jai buvo nė motais, kas jiems nutiks ir ar jie mirs iš bado. Gyvuliai išgaišo, augalai išnyko ir ilgą laiką neiškrito nė lašo lietaus. Tada juk ne kas kitas, o žalioji musė atskrido pas ją atsiprašyti gentainių vardu. Nuo to laiko gentainiai liko dėkingi musei už tai, ką ji mums padarė.

Tajo paleido iš rankų žilvičio rykštę. Ir įsispitrijo į ją sau po kojomis.

— Kas dabar bus? — paklausė netekęs žado.

— Manau, viskas bus gerai, — nuramino jį Džozajas, bato galu išsklaidęs negyvų musių krūvelę. — Čia nėra nė vienos žaliosios musės — tik jos pusseserės. Žmonės daro klaidų. Musės tai žino. Kaip tik todėl žalioji musė iš pradžių ir pasirodė. Norėjo padėti suklydusiems žmonėms. — Džozajas prisitraukė berniuką arčiau savęs. — Kitąsyk tiesiog prisimink šitą pasakojimą.

Vis dėlto džiunglėse jis negalėjo pakęsti musių, ropinėjusių Rokio lavonu: jos varė jį pasiutin. Jis keikė lipnias jų kojeles ir drėgnas burnas, o kai pavykdavo kokią sugauti, sutraiškydavo tarp delnų.

Harlio tenai jau nebebuvo. Meksikietis barmenas jau buvo išėjęs namo, dabar už prekystalio stovėjo baltaodis baro savininkas ir skuduru šluostė butelius. Tajo stabtelėjo tarpduryje, apsidairė po vidų, nužiūrėjo tuščius staliukus išsukaliotomis skirtingo aukščio kojomis. Kažkas jau buvo iššlavęs grindis: alaus buteliai bei cigarečių nuorūkos gulėjo sustumtos į aukštą krūvą salės viduryje, o greta į kėdės atkaltę atremtos stovėjo šluotos. Tasai sudvisęs baro oras išginė jį lauk — užgesintų cigarečių bei išlaistyto alaus dvokas. Tajo stovėjo lauke veidu į pietus, bet visi jo jausmai krypo į šiaurės rytus jam už nugaros, Kubero pusėn. Jis atsigręžė. Už to baro, geltono smiltainio atodanga driekėsi palei platų arroyo . Jam reikėjo tik eiti juo neiškrypstant iš kelio. Kubero link jis patraukė sutemoms jau nusileidus, kartkartėmis žvilgteldamas į kalną, kurio viršūnes jau gaubė saulėlydis. Buvo šilta. Greitkelyje matė į rytus ir į vakarus judančias priekines bei užpakalines mašinų šviesas, tačiau jautėsi vienišas, sakytum tas pasaulis būtų buvęs jam labai tolimas. Tame gamtos sukurtame žvyrkelyje — jokių mašinų, tylų tyliausia, tik tarp uolų svirpė žiogai ir pro veidą prazvimbdavo vienas kitas vakaro vabzdys; tolumoje lojo šunys. Kubero parduotuvė buvo uždaryta, ant benzino kolonėlių kabojo spynos. Tajo užuodė kažkur vakarienei verdant aitriąsias paprikas. Kelias, vedantis pro parduotuvę, — tuščias, išskyrus vieną seną karvę su palei snukį kabančiu nulaužtu ragu. Jam nereikėjo atsigręžti, kad pamatytų saulėlydį.