Лесли Силко - Ceremonija

Geriausiai juos pamatydavai vos išaušus, nes saulei patekėjus jie slėpdavosi arba miegodavo senos skardos, kartono ar lentgalių pašiūrėse. Tos pašiūrės buvo išsibarsčiusios palei upės krantus. Kai kurios jų kėpsojo plačiame arroyo , kurį paliko per Galapą plūsdami vandens srautai, dar kitos glaudėsi upės krantus apaugusiose eglūnų bei gluosnių giraitėse. Du tris kartus metuose paupyje apsilankydavo policija ir socialinės tarnybos, suimdavo tuos vyrus bei moteris už valkatavimą, girtavimą viešose vietose, o vaikus nugabendavo į nakvynės namus. Šiaip ar taip, jie glaudėsi šiaurinėje miesto dalyje, Mažojoje Afrikoje, kur gyveno juodaodžiai, meksikiečiai ir indėnai, vieninteliai baltieji čia buvo slavai krautuvių savininkai. Tvarkdariai ten apsilankydavo per Galapo indėnų festivalį, prieš į miestą atvykstant turistams. Vilkdami žmones į policijos automobilius jie postringaudavo apie sanitarines sąlygas ir saugumą. Liepą ir rugpjūtį staigiai užeinančios liūtys esą galėjo užtvindyti arroyo ir nusinešti tas pašiūres.

Jie gimė Galape. Jie buvo šviesiaplaukiai, šviesiaakiai, tankiais kaltūnais, storomis lūpomis — vaikai, kuriuos jų motinos gėdijosi siųsti namo, kad juos augintų jų šeimos. Kurie nenumirė, augo prie upės ir matydavo, kaip saulei nusileidus jų motinos išeidavo. Jie išmoko įsiklausyti į tamsą, į žingsnius bei garsų juoką, į balsus ir pilstomo vyno kliuksėjimą, jie išmoko pajusti, kada jų motinos grįžta su vyru. Išmoko atsistoti atokiau ir patykoti: gal ji numes jiems maisto, kad jie nueitų šalin pavalgyti ir pro skylutes surūdijusioje skardoje nebespoksotų į vyriškį, kuris, sagstydamasis kelnes, laisto ant savęs vyną.

Jie patys susirasdavo, kur permiegoti, nes tie atėję vyrai išbūdavo iki aušros. Dar neišmokę vaikščioti, jie jau išmokdavo išvengti kumščių, spyrių.

Pabudusi vidurdienį ji pašaukdavo vaiką, kad tas atneštų vandens. Plastmasinis kibirėlis nuo taukų jau buvo kone tuščias, vanduo atrodė surūdijęs. Jis luktelėjo, kol ji atšliaužė prie angos. Stebėjo, kaip geriant jos gerklė čia kilo, čia leidosi, pamėgino užmesti akį vidun, patikrinti, ar ji atnešė maisto, bet saulė jau buvo pakilusi aukštai, ir pašiūrės vidų gaubė šešėlis. Kai kibiras ištuštėjo, motina jį numetė ir vėlei nušliaužė vidun. „Mam!“ — šūktelėjo jai vaikas, nes buvo alkanas ir iš ryto nerado nieko valgomo. Moteriškė rausvais plaukais, toji, kuri jį pamaitindavo, pradingo. Jos pašiūrė jau buvo nuversta ir po gabalėlį išnešiota kitų arroyo gyventojų. Vaikas apšmižinėjo visas šiukšliadėžes gatvelėse už tų namų, bet vyresni vaikai jau buvo jas apieškoję. Jis nusisuko nuo pašiūrės, pakėlė akis į tiltu važiuojančius automobilius. Kartą buvo užšliaužęs ant to tilto, atsistojo, pažvelgė žemyn į pašiūrę, tada apsidairė ir pažvelgė į gatvę, ten, kur ji kirto geležinkelio bėgius, jis matė netgi miesto centrą. Kai dar buvo visai mažas, ji buvo ten jį nusivedusi. Prisiminė skaisčią saulę, karštį, visus automobilių ir gaminamo maisto kvapus, triukšmą ir žmones. Prisiminė pastato vidų, tamsą, vėsą ir muziką. Gulėjo kniūbsčias, įrėmęs smakrą į medines grindis, žvelgė į kojas, batus po stalais, į grindimis judančias kojas, vienos judėdavo lėtai, kitos klupdavo. Apieškojęs grindis rado plastikinį baro šiaudelį, paskui žaidė su susirinktų nuorūkų krūvele. Kai rasdavo prie stalo apačios prilipusį kramtomosios gumos gniutulėlį, įsikišdavo jį į burną ir stengdavosi palaikyti, bet visados prarydavo. Kada pirmąsyk suprato, kad apsivems, jeigu užvalgys cigarečių, neprisiminė. Žaisdavo po stalais kiauras valandas, tylus, laukiantis, kad kas numes maišelį nuo bulvių traškučių ar pakramtytą gumą. Sužinojo apie monetas ir jų ieškodavo, o radęs įsikišdavo į burną. Anksčiau juodu gyveno kitur, ten, kur buvo daug maisto. Jis svajojo apie tą būtą vietą, apie raudoną antklodę, kuri buvo šilta, judėjo ritmiškai, tarsi kvėpavimas.

Jis priprato prie to, kad ji iš baro išeidavo su vyrais, kam nors padavusi dolerį, kad nupirktų berniukui maisto, kol jos nebus. Pavalgęs jis po stalais užmigdavo ir laukdavo jos grįžtant. Kai ji negrįžo pirmą kartą, jį rado grindų šlavėjas. Jis neverkė, kai tas vyriškis jį pabudino, neverkė, kai atėjo policininkai ir stengėsi išgauti jo vardą. Spaudė delne paskutinę duonos kriaukšlelę ir gūžėsi kampe; kai jie jo siektelėjo, užsimerkė. Daug laiko praėjo, kol ji atėjo jo pasiimti. Kvepėjo taip maloniai, kai nešėsi jį ant rankų ir švelniai kalbėjo. Bet paskutinį kartą jis prisiminė baltas sienas ir eiles vaikiškų lovelių. Stovėdamas lovelėje, įrėmęs smakrą į viršutinį jos skersinį, jis ilgai verkė. Kandžiojo tą skersinį taip, kad nusilupo dažas, ir verkė verkė, bet galiausiai susidomėjo tuo, kaip nuo metalo lupasi dažas ir limpa jam prie dantų.

Kai ji atėjo jo pasiimti, kvepėjo jau nebe taip. Kvepėjo kaip to lovelių pilno kambario grindys, o ilgi jos plaukai buvo nukirpti. Bet ji sugrįžo jo pasiimti ir tvirtai spaudė prie savęs.

Po to jie apsigyveno arroyo. Toji moteris rausvais plaukais padėjo jiems iš sąvartyno paupiu atvilkti lakštus senos išsiklaipiusios stogo skardos iki tos vietos, kur riogsojo kitos pašiūrės: jos buvo matomos nuo tilto. Jie įrėmė skardą į trupų pilką arroyo kraštą. Motina iš upės vagos išrideno didžiules plytas ir užspaudė jomis tą skardą, kad nenuvirstų. Tuomet jau buvo šalta ir, saulei nusileidus, jie iš dėžių atplaišų, pasirinktų gatvelėse, ir žilvičių bei eglūnų šakų, nusilaužtų prie upės, susikurdavo laužiukus. Žilvičiai ir eglūnai jau buvo beveik pliki, išskyrus šakas virš galvos, kurių žmogaus ranka nepasiekė. Kartą vyriškis atsinešė kirvį nulūžusią rankena, ir girtuokliai, gyvenę tame arroyo , juokdamiesi ir leisdami per rankas butelį, kai perduodavo vienas kitam kirvį, eglūnus ir žilvičius iškirto. Paliko tik tuos medžius, kuriais žmonės naudojosi. Ten tvyrojo stiprus dilgus kvapas. Jis išmoko apeiti mėšlą, o žiemą, kai šis sušaldavo, juo žaisdavo — mėtydavo žilvičio rykštele. Su tais kitais vaikais nežaisdavo, pabėgdavo nuo jų, kai tik jie prisiartindavo. Jie buvo vaikai moters, gyvenusios po tiltu, tarp žemų skardos sienų, saugančių nuo vakarų vėjo. Tą žiemą jis išgirdo keistą verksmą, kuris sklido iš po tilto, ir pamatė, kad tie vaikai, sustoję prie žemų pašiūrės sienų, kažką stebi. Kitą dieną buvo ramu, ir toji moteriškė nuo tilto tolyn į šiaurę, kalnų link, nunešė kruvinų skarmalų ryšelį. Vėliau jis nusekė taku, kuriuo ji ėjo, palei arroyo , rytų link, paskui į šiaurę, kur jis vingiavo į blyškias geltonas kalvas. Tą vietą, kur ji tuos skarmalus pakasė į geltoną smėlį, rado prie arroyo krašto. Smėlis ant kauburėlio, iškasto jos rankomis, dar buvo drėgnas. Jis apėjo tą kauburėlį, nenuleisdamas akių nuo kyšančio mėlyno išblukusio skuduro, virpančio vėjyje. Ten, kur tamsavo rausvai ruda dėmė, skuduras buvo sukietėjęs. Jis pasišalino ir niekada daugiau ten nėjo, o vėlai vakare, motinai išėjus, verkė, nes susapnavo tą blyškiai gelsvo smėlio kauburėlį.

Jį smaugė drėgnas geltonas smėlis, pirma užkimšo šnerves, paskui užpylė akis, kai jis mėgino jam priešintis ir stengėsi neužsimerkti, kad matytų. Smėlis ribėjo, sūkuriavo jo sapne, apsupo galvą, tasai geltonas smėlis ir šešėliai sunkėsi jam į burną, kol kūnas pagaliau jo prisipildė ir nurimo. Nubudo jis verkdamas lėkštoje įduboje prie molingo kranto, kur motina buvo išmetusi seną antklodę.

Jis miegodavo vienas, kol motina bendraudavo su vyrais, — baltaodžiais, kurių sprandai ir skruostai būdavo ryškiai įraudę nuo vasarinės saulės, su meksikiečiais iš geležinkelio tarnybos: šie gyveno prekiniuose vagonuose ir ateidavo pasiieškoti moterų, laukiančių prie tilto, — tokių, kurios žemyn nulips už pusbutelį vyno. Juodaodžiai irgi ateidavo nuo geležinkelio, stovėdavo ant tilto ir žiūrėdavo į juos. Jis nežinojo, ar jie žiūrėdavo į jį, ar tik į motiną ir moteris, išsirikiavusias prie jos, kurios šypsodavosi šaukdamos: „Ei, branguti“ tiems vyrams, stovintiems ant tilto. Baltaodžiai mašinose pravažiuodavo pro šalį nesidairydami. Bet vieną vėlią popietę užgriuvo kažkokie baltieji ir šaukė tol, kol moterys išėjo iš pašiūrių, tada jie ėmė keikti jas ir svaidė tuščius butelius, stengdamiesi jas užgauti. Ta rausvaplaukė moteriškė sviedė butelius atgal ir atsikirto jų pačių keiksmais. Išdygo policininkai. Išvilko žmones iš pašiūrių, išvartė skardos lakštus, kartoną. Surakino antrankiais sulysusius vyriškius ištinusiais veidais ir spardydami stūmė juos kabarotis aukštyn trupančiais molingais arroyo krantais. Moteris privertė stovėti ratu, kol patys gaudė vaikus, kurie, vos pamatę artinantis policininkus, iškriko į visas puses. Vyrai ir moterys, nuo girtumo nebepastovintys ant kojų, buvo išvilkti lauk, kiekvienas dviejų policininkų. Vaikas pasislėpė eglūnuose, sunkiai kvėpavo, širdis jam daužėsi, ant basos kojos užuodė šūdą. Saulei kylant aukštyn į dangų karštis leidosi vis žemiau, ir jis stebėjo juos, kniūbsčias gulėdamas tarp sausų eglūno lapelių, sukėlusių jam niežulį, paskui atsargiai krustelėjo, norėdamas pasikasyti ranką ir sprandą. Stebėjo, kaip jie nugriovė paskutinę pašiūrę, paskui į krūvą sumetė rąstus, skarmalus, striukes ir apšlakstė juos žibalu. Į giedrą mėlyną dangų, įkaitusį, negairinamą vėjo, pašėlusiai kilo tiršti juodi dūmai. Jautė, kaip jam per blauzdas, padus zvimbia ir ropoja musės, ir bijojo, kad tie naršantys vyrai išgirs jį ir suras. Tačiau tos dar išlikusių eglūnų bei žilvičių giraitės dvokas buvo pakankamai stiprus, kad juos nubaidytų.