Лесли Силко - Ceremonija

— Žmonės manęs paklausia, kodėl gyvenu čionai, — prabilo taisyklinga anglų kalba. — Ir aš jiems atsakau, kad noriu sekti žmonių gyvenimą. „Kodėl kaip tik čia?“ — teiraujasi jie. — „Nes kaip tik čia Galapas laiko indėnus iki festivalio. O tada jie nori parodyti mus turistams. — Jis žvilgtelėjo žemyn į išdžiūvusią upės vagą, vingiuojančią per šiaurinį Galapą. — Ten, — parodė smakru į tiltą, — jie miega, gatvelėse tarp barų. — Pasisuko ir parodė į miesto sąvartyną į rytus nuo Festivalio aikštės bei rodeo aikštelių. — Jie laiko mus šiauriau geležinkelio, prie upės ir savo sąvartyno. Kur nė vienas iš jų gyventi nenori. — Senukas nusikvatojo. — Jie nesuvokia. Mums tos kalvos pažįstamos ir jose mes gerai jaučiamės“ Žodžius „gerai jaučiamės“ senukas ištarė kažkaip ypatingai. Jie reiškė kažką kita — ne gerą savijautą dideliuose namuose ar valgant įvairų maistą, ir netgi ne švarias gatves, o gerą savijautą dėl to, kad toji žemė — tavo vieta pasaulyje ir kad tos kalvos teikia tau ramybę. Tačiau tą ypatingą reikšmę, kurią senukas suteikė tiems anglų kalbos žodžiams, išdegino saulės blyksnis ant stiklo šukių bei skardinių, akinantys veidrodėlių bei sukežusių automobilių chromo atspindžiai apačioje, tame sąvartyne. Tajo pajuto, kaip tas senasis šleikštulys kyla jo viduriais aukštyn, drauge su kažin kokiu neaiškiu jausmu, jog jis žino kažką, ko nesugeba prisiminti. Saulė karštėjo, ir jis prisiminė muses, zvimbusias žolėje aplink veidus žmonių, miegančių prie arroyo. Vėl atsigręžė į Betonį. Nepajėgė suprasti, kaip šamanas gali žiūrėti į tai kiekvieną dieną.

— Žinote, kitados, kai mano prosenelis dar buvo jaunas, visos šitos kalvos buvo apgyvendintos navahų. — Jis nurodė kalvas ir kalnų keteras į pietus nuo geležinkelio, kur sau namus buvo pasistatę baltieji. Linktelėjo į upės išgraužtą arroyo. — Jie turėjo nedidelius ūkius palei upę. Kai atvyko geležinkelio tiesėjai ir baltieji pradėjo statytis namus, navahai turėjo išsikraustyti.

Staiga senukas nusikvatojo. Pliaukštelėjo rankomis sau per šlaunis. Nors tas juokas buvo natūralus, Tajo pajuto, kaip nugara nuėjo pagaugais. Šitas Betonis kalbėjo visiškai ne taip, kaip Tajo įsivaizdavo kalbėsiant šamaną. Jis elgėsi visai ne kaip šamanas.

— Man juokinga, kai žmonės stebisi, kad aš gyvenu šito purvino miesto pašonėje, — vėl prabilo šamanas. — Bet suprantat, juk šitas hoganas čia atsirado daug anksčiau. Jis buvo pastatytas, kai baltųjų čia nebuvo nė kvapo. Ne šamanas, o šitas miestas čia ne vietoje. — Jis vėl nusikvatojo, ir Tajo skubriai žvilgtelėjo į Robertą, norėdamas suvokti, ką tas galvoja apie senį, bet Roberto veidas buvo ramus, be jokio įtarumo ar panikos šlakelio. Kai senasis Betonis nutilo, Robertas žengė prie Tajo ir švelniai palietė jam petį.

— Aš jau eisiu, — pasakė tyliai.

Tajo stebėjo, kaip jis žengia taku tolyn nuo senuko namo, ir tarp pirštų pajuto šaltą prakaitą. Širdis jam daužėsi ir jis galvojo vien apie tai, kad, pasileidęs bėgte, Robertą dar pavytų.

— Dumk, — paragino senasis Betonis, — gali bėgti. Šitaip šalia manęs pasijunta dauguma navahų. Tu būsi ne pirmas pabėgęs.

Tajo pasisuko, akimis ieškodamas Roberto, bet jo jau nebesimatė. Tada pažvelgė į išdžiūvusią geltoną žolę prie senuko kojų. Saulės karštis išsunkė jėgas, jam nebebuvo kur eiti, nebent tik grįžti į ligoninę Los Andžele. Tokio, koks jis dabar, Lagūnoje nereikėjo niekam.

Visą tą laiką jis jautė senuką turint kažką pažįstamą. Atsisuko, norėdamas suprasti, kas tai galėtų būti. Nužvelgė jo drabužius: palaikiai mokasinai su nusklembtais elnenos padais, ant odos — tamsios purvo bei riebalų dėmės; pilkos vilnonės kelnės, visiškai nudėvėtos ir ties keliais išsiduobusios, pro darbinių mėlynos medvilnės marškinių rankoves kyšojo alkūnės rudais lopais. Pažiūrėjo į veidą. Skruostikauliai — it vanago sparnai abipus plačios nosies; nukarę tankūs ūsai buvo plieno pilkumo. Tada Tajo pažvelgė jam į akis. Jos buvo miško riešuto spalvos, kaip ir jo paties. Šamanas linktelėjo galva.

— Mano senelė buvo nuostabi meksikietė žaliomis akimis, — paaiškino.

Kaip ir senukas, eidamas pro žemas duris Tajo pasilenkė. Vėsaus oro srovės iš vidaus uždavė jam veidą ir, akims dar nespėjus apsiprasti su kambario prietema, Tajo užuodė, ko jame esama: gausybę žolių, šaknų kvapčių beveik užgožė kalnų šalavijų aromatas ir kažkas tokio banalaus kaip kario miltelių dvelksmas. Pro džiovintų dykumos arbatžolių aromatą smelkėsi sunkesni kvapai: sūrus senų išdirbtų odų — jos buvo susiūtos į vario lankais suveržtas dėžes, senų laikraščių bei kartono, dulkių, atsiduodančių visais tais metais, kurių joms prireikė, kad sutrūnytų, kvapas.

Senukas parodė ranka į to apskrito kambario galą.

— Vakarinė dalis įstatyta į kalvą, senoviškai. Smėlis ir žemė atstoja stogą, kone pusė šio namo yra po žeme. Jauti tai, ar ne?

Tajo linktelėjo galva. Jo kojos buvo įžengusios į ryškų saulės ratą po skyle sijos viduryje, išgręžta išleisti dūmams. Nors stirtos dėžių ir lagaminų kilo kone iki lubų sijų, savo erdvės patalpa neprarado.

Senasis Betonis parodė į rudą ožkeną ant grindų po dangaus skyle. Tajo atsisėdo, bet nenuleido akių nuo tų kartoninių dėžių, užpildžiusių didžiulę patalpą. Kai kurių jų kraštai neatlaikė spaudimo, sulinko, iš jų kyšojo seni drabužiai, skarmalai; iš kitų lindo sudžiūvusių šaknų „antenos“, rausvos karklų vytelės, senomis medvilnės virvutėmis surištos į tvarkingus ryšelius. Stirtos buvo netiesios, rėmėsi, prilaikydamos viena kitą tik kampais. Iš dėžių be dangčių styrojo parduotuvės krepšių virvelinės rankenos; „Woolworth“ parduotuvės maišeliai iki viršaus buvo prikimšti džiovintų šalavijų ryšelių bei rudų džiovintų kalnų tabako lapų, suvyniotų į sidabriškas neverptos vilnos sruogas.

Tajo matė ir laikraščių paketus jau parudavusiais ir sukietėjusiais kraštais, telefono knygų barikadas — skirtingi metai miešėsi su skirtingų miestų vardais: Sent Luisas, Sietlas, Niujorkas, Ouklandas, — tad pajuto kitokį senojo šamano namų mastą. Širdis jam suplakė smarkiau, ir jis ėmė jausti, kaip atima kojas. Nespėjęs suformuluoti klausimo, jis jau žinojo atsakymą. Pro tirštą melsvai žalią kokakolos butelių stiklą kelią skynėsi šviesa, įspindusi pro duris; Tajo akys sekė tą šviesą, kol jam apsvaigo galva ir ėmė pykinti. Jis norėjo visa, ką išvydo, atmesti kaip senio šlamštą, kaip lūženas, susikaupusias per daugybę metų, tačiau tos dėžės, lagaminai, ryšeliai ir sukrautos stirtos akivaizdžiai gyvavo kaip sudėtinė visumos dalis: visa tai atliepė koncentriškiems patalpos šešėliams.

Senukas nusišypsojo. Jo dantys buvo dideli, balti.

— Nurimk, — tarė jis, — nesistenk pamatyti visko iš karto. — Ir nusijuokė. — Mes tuos daiktus rinkome ilgai — šimtmečius. Ji tai darė dar prieš man gimstant, o jis darbavosi dar prieš jai ateinant. Ir taip toliau grįžtant atgal laiko tėkme. — Senukas šypsodamasis nutilo. — Ir šitos kalbos — nieko gera, ar ne? Per daug, kad nurytum per vieną kartą.

Tajo linktelėjo, tačiau dabar jo akys buvo įbestos į apvalias lubų sijas, kur nuo medinių vagių ir vinių kvadratinėmis galvutėmis karojo kapšeliai ir krepšiai. Kieti susiraukšlėję odiniai kapšeliai ir juodos odos krepšiai, padailinti plaktuku iškaltomis sidabro sagomis, jam buvo suprantami daiktai. Tai buvo šamano reikmenys, dedami greta ištapytų moliūgų tarškynių bei elnio kanopų tarškalų, naudojamų per ceremoniją. Bet šitas senis turėjo daug daugiau; po vaistažolių krepšeliais ir žaliaminės odos ritinėliais ant sienų Tajo matė storus senų kalendorių klodus: metų seka buvo supainiota, sakytum seniausi kalendoriai iškrito ar buvo išimti iš krūvos apačios, paskui uždėti ant paskiausiųjų viršaus. Kai kurie rodė sausį taip, tarytum vėlesni mėnesiai nebuvo nei atversti, nei išplėšti.