Лесли Силко - Ceremonija

Tajo lazdele vartė angliukus, stebėjo, kaip jie praranda pavidalą ir virtę baltais pelenais subyra.

— Kartais aš savęs klausiu, — prabilo jis, — nes mano motina išeidavo su baltaodžiais. — Ir nutilo, nebepajėgdamas išspausti nė vieno žodžio. Jo gimimas išdavė motiną ir užtraukė gėdą šeimai ir genčiai.

Senukas Betonis pritūpė ant kulnų ir pažvelgė į tolį.

— Viskas ne taip jau paprasta, — pasakė jis. — Visų baltųjų negali užbraukti, lygiai kaip ir negali pasitikėti visais indėnais. — Parodė ranka į kavinuką, stovintį prie angliukų krašto ant smėlio, paskui į mėsą:

— Geriau užvalgyk, — pridūrė.

Tajo nugraužė mėsą nuo avies kaulo ir numetė jį iš už hogano atslinkusiam geltonam šuniui įkritusiais šonais. Paskui šunį atėjo kokių penkiolikos šešiolikos metų berniukas su glėbiu malkų. Atsiklaupė prie ugnies su prakurais. Betonis į jį kreipėsi navahų kalba ir linktelėjo galva Tajo pusėn.

— Čia mano pagalbininkas, — paaiškino jis Tajo. — Jis vardu Šušas. Tai reiškia lokį.

Buvo tamsu, bet laužo šviesoje Tajo tame berniuke įžiūrėjo kažin ką keista, kažin kas tolima švietė jo akyse, lyg jis stovėtų vienas ant tolimo kalno viršūnės, o laužas, hoganas ir miesto žiburiai apačioje po jais neegzistuotų.

Jis buvo mažas berniukas,

mokęsis manytis

pats vienas.

Jo šeima traukė vežimu

į kalnus prie

Išgraužtos uolos.

Buvo ruduo,

jie rinko pinijų sėklas.

Regis, jis tiesiog nuklydo į šalį,

eidamas į tankmę

paskui brolius ir seseris.

Jo teta manė, kad jis prie motinos,

o toji manė, kad jis prie jos sesers.

Kai kitą dieną jie nusekė jo pėdsakais,

šie vedė į kanjoną,

į vietą, priklausančią

lokiams. Jie nužengė

gylyn, kiek tik įstengė,

iki tos vietos,

kur joks žmogus

nebegalėjo įžengti,

ir jo mažyčių kojų pėdsakai

buvo sumišę su lokio pėdsakais.

Tad jie paprašė to šamano,

kad jis ateitų. Nes jis žinojo, kaip

pakviesti vaiką, kad tas sugrįžtų.

Laiko buvo nedaug.

Šamanas bėgo, o

padėjėjai skuodė jam iš paskos.

Visi jie buvo pasirišę meškažolių

ant riešų, ant kulkšnių

ir aplink kaklą.

Šamanas garsiai kriūkė, kapstė prieš save žemę,

nenuleido akių nuo angos į lokio olą.

Vis kriūkė ir tyliai urzgė.

Netrukus lauk išlindo maži lokiukai,

kadangi jis kartojo motinos lokės garsus.

Šamanas dar pakriūkė, paurzgė,

tada išėjo vaikas.

Bet vaikščiojo jau taip, kaip vaikščiojo jo seserys, —

jis jau ropojo pažeme.

Jie negalėjo paprasčiausiai jo sučiupti,

Jie negalėjo paprasčiausiai jo atsiimti,

nes taip jis būtų amžiams likęs tarp vienų ir kitų

ir tikriausiai būtų miręs.

Jie gavo šaukti jį, —

žingsnis po žingsnio šamanas

vaiką sugrąžino.

Taigi, labai labai seniai

jie jį susigrąžino,

bet jis jau nebebuvo visai toks pats

po to,

jis buvo nebe toks kaip kiti vaikai.

Tajo atsistojo ir pradėjo nejaukiai vaikštinėti aplink laužą; berniukas paėmė kelis šonkaulius ir vėl pradingo už hogano. Senukas ant laužo užmetė šakų.

— Nebijok jo. Yra žmonių, kurie elgiasi taip, tarytum viskas, kas nutinka, pavaldų raganavimui, bet iš tikrųjų raganavimas manipuliuoja tik nedaugeliu dalykų. — Ir mostelėjo ta kryptimi, kuria nuėjo berniukas. — Nelaimių nutinka, ir čia mes ne ką tegalime padėti. Bet neskubėk dalykų vadinti gerais arba blogais. Esama pusiausvyros, darnos, kuri tolydžio kinta, kurią tolydžio reikia išlaikyti. Su lokiais viskas vyksta be galo taikiai; sakoma, jog kaip tik todėl žmonės retai kada iš jų pargrįžta. Tai pereigos klausimas, supranti, su kitimu, tapsmu turi elgtis labai budriai ir rūpestingai. Taip, lyg tai būtų daigai, laukuose virstantys augalais.

PASTABA APIE LOKIO TAUTĄ IR RAGANIUS

Nepainiokite tų, kurie eina pas lokius, su raganiais. Žmonės, kurie gyvena su lokiais, lokio kailio nedėvi. Jie vaikšto nuogi ir nesuvokia, kad skiriasi nuo savo giminaičių lokių. Raganiai įšliaužia į negyvų žvėrių kailius, tačiau nieko negali, tik žaisti su daiktais ir kūnais. Gyvi žvėrys kraupiai bijo raganių. Jie tvoskia mirtimi. Todėl raganiai ir negali prie jų prieiti. Todėl žmonės prie savo hoganų ir laiko šunis. Sūnys staugia iš baimės, kai raganiai žvėrys slampinėja aplinkui.

Vėjo gūsis įplieskė ugnį. Tajo stebėjo, kaip iš pabalusių anglių iššliaužė raudona liepsna; pakėlė kadagio šakelę ir įmetė į laužą. Sakelė užsiliepsnojo. Jis trynė sakus tarp pirštų ir žvelgė žemyn į Galapą.

— Aš nepapasakojau jums apie Imou, — prabilo. — Nepasakiau, kas nutiko Rokiui. — Ir parodė į šviesas apačioje. — Kažkuo tos šviesos ana tenai, žemai, tie automobiliai, tos neono iškabos man primena juos abu.

— Taip, — atsakė senukas, — mano močiutė nenorėjo palikti šitos kalvos. Ji sakė, kad nuo čia matyti visas pasaulis.

— Rokis norėjo palikti rezervatą, norėjo tapti kažkuo išskirtiniu. Kur nors mieste.

— Tenai apačioje yra tokių. Kaip tavo brolis. Tenai apačioje yra tokių.

— Bet jam tai nepavyko. Aš privalėjau jam padėti, kad jis pargrįžtų. Namiškiai daug iš jo tikėjosi. Jie juo didžiavosi.

Buvau jiems daug skolingas. Po viso to, kas nutiko. Buvau už tai skolingas. — Jis pažvelgė į senuką, bet tas buvo įdūręs akis į švysčiojimą apačioje, žvilgsniu lydėjo priekines automobilių šviesas, judančias iš vakarų, kol jos pavirsdavo rytuose pradingstančiomis užpakalinėmis šviesomis. Rodės, kad nesiklauso.

— Šitam dalykui ribų nėra, — pareiškė Betonis. — Išlaisvintas, jis pasklido visur — nuo kalnų ir lygumų į miestelius bei miestus, upės ir vandenynai jo nesustabdė. — Vėjas nepaliovė šėlęs ir beveik nustelbė senuko balsą.

— Imou žaidžia su tais dantimis — žmogaus dantimis — ir sako, kad indėnai, palyginti su baltaisiais, neturi nieko. Jis kalba apie jų miestus, jų automobilius ir maistą, kurį jie valgo. Sako, kad žemė nieko neverta, ir kad mes turim siekti to, ką turi baltieji, siekti ir pasiimti tai iš jų. — Tajo užsikosėjo, pamėgino atsikratyti to, kas jam surakino gerklę. — Na, aš nemoku to išsakyti, bet man viskas regis štai šitaip. Tereikia apsidairyti. Todėl ir klausiu savęs, — aiškino toliau, jausdamas, kaip tas gniutulas gerklėje spaudžia ašaras, — ką gera indėnų ceremonijos gali nuveikti prieš tą jų karų, jų bombų, jų melų sukeltą ligą?

Senukas palingavo galva.

— Čia ir yra raganystės vingrybė, — paaiškino. — Jie nori mus įtikinti, kad visas blogis slypi baltaodžiuose. Tada mes nesiskverbsime gilyn, siekdami suvokti, kas dedas iš tikrųjų. Jie nori, kad mes atsiskirtume nuo baltaodžių ir liktume bejėgiai neišmanėliai, žvelgiantys į savo pačių susinaikinimą. Bet baltaodžiai — tik įrankis, kuriuo raganystė manipuliuoja, o aš sakau tau, kad mes galime turėti reikalų su baltaodžiais, su jų mašinomis, su jų tikėjimais. Galime, nes baltaodžius sukūrėme mes patys; indėnų raganystė iš esmės ir sukūrė baltaodžius.

Senų senovėje,

iš pat pradžių,

šiame pasaulyje nebuvo baltaodžių,

nebuvo nieko europietiško.

Ir šis pasaulis ir toliau galėjo taip gyvuoti,

jei ne vienas dalykas:

raganystė.

Šis pasaulis buvo jau pilnas,

Net ir be baltaodžių.

Čia buvo visko,

neišskiriant nė raganystės.

Tada tai ir nutiko.

Tie raganiai suėjo krūvon.