Лесли Силко - Ceremonija

— Kitą naktį nakvosime tenai, — pasakė Betonis, rodydamas į akmeninį hoganą, pastatytą kiek atokiau nuo uolos krašto.

Tajo liko stovėti prie arklių ir žiūrėjo į jų nujotą kelią. Plynaukštės ir kanjonai po juo driekėsi lyg vienas į kitą įkrintantys debesys už horizonto. Pasaulis apačioje buvo tolimas, mažas, užgožtas tokio mėlyno ir neaprėpiamo dangaus, kad debesys jame pasiklydo. Toli pietuose stūksojo mėlynai pasimiglojusios zunių krašto kalnų keteros. Tajo perbraukė delnu per pakaušį, pajuto saulės spindulius. Kalnų vėjas buvo vėsus; jis kvepėjo upokšniais, pasislėpusiais labai giliai po samanotais juodais akmenimis. Tajo nematė nė ženklo to, kas buvo nebevaldomai išdriekta ant žemės paviršiaus: greitkeliai, miestai, net tvoros išnyko. Čia buvo aukščiausias žemės taškas: Tajo tai juto. Jis neturėjo nieko bendra su išmatavimais ar aukščiu. Tai buvo ypatinga vieta. Tajo šypsojosi. Jautėsi stiprus. Turėjo paliesti savo paties ranką, kad prisimintų, kokie dabar metai: atpažino storus rumbuotus randus nuo sudužusio stiklo šukių.

Jo uošvė kažką įtarė.

Kartą iš ryto ji užuodė kojoto srutas.

Pasakė dukrai.

Pamanė, kad tai kojoto darbas.

Ji suprato žentą pradingus.

Nežinia, ką kojotas jam padarė.

Jie keturiese patraukė vyro pėdsakais ieškoti jo.

Nusekė iki ten, kur šis buvo aptikęs elnio pėdsakus.

Surado vietą, kur elnias buvo sužeistas strėlės,

kur vyras ėmė jį vytis.

Paskui surado vietą, kur jį aptiko kojotas.

Nebuvo jokių abejonių, kad čia kojoto pėdsakai.

Aplink tas smėlyje gulėjusio žmogaus žymes.

Žmogaus pėdsakai suko

kalno link,

kur vyrui, regis, teko šliaužti.

Jie nusekė jais ligi kietojo ąžuolo,

kur vyras pernakvojo.

Nuo ten jis nušliaužė toliau

ir pernakvojo po nykštukiniu ąžuolu.

Tada jo pėdsakai nuvedė prie pinijos,

paskui — po kadagiu, kur jis nakvojo trečią naktį.

Pėdsakai vedė vis tolyn,

galiausiai vis dėlto jie jį pavijo,

miegantį po laukinės rožės krūmu.

„Kas tau nutiko? Ar esi tas,

kuris išėjo prieš keturias dienas, vaikaiti?“

Bet tas tik unkštelėjo kaip kojotas.

„Tu išėjai prieš keturias dienas,

ar tu — tas pats žmogus, vaikaiti?“

Vyriškis pamėgino atsakyti,

bet pasigirdo tik kojoto stūgsmas,

ir uodega švytavo pirmyn atgal

suraukšlėdama smėlį.

Jis kentė troškulį ir alkį,

buvo beveik per silpnas, kad pakeltų galvą,

vis dėlto linktelėjo „taip“ galva.

„Aišku, tai jis,

bet ką mes galim padaryti, kad jį išgelbėtume?“

Nubėgo į šventas vietas,

paklausė, kas gali būti padaryta.

„Ant Tamsiojo kalno viršūnės

paklauskit keturių Lokio genties senolių.

Jie — jūsų vienintelė viltis,

jie turi galios grąžinti protą.

Ne vieną kartą

tai buvo padaryta. “

Didžioji musė atskrido jiems paaiškinti.

Lokio genties senoliai sakėsi ateisią.

Jie paliepė:

„Priruoškit kietojo ąžuolo,

nykštukinio ąžuolo,

pinijų medžio,

kadagių ir laukinės rožės šakelių.

Išlenkite lankus,

jų viduje pririškite žolių ryšelių.

Surinkit keturis ryšelius,

suriškite juos juka,

melsvąją eglę sumaišykit su sudegintų piktžolių anglim,

storabambiais rūgčiais, ganykline žole bei uolų šalavijais.

Surinkit keturis ryšelius.“

Vaivorykštės buvo sukryžiuotos.

Jomis jis kitados keliavo.

Tų vyrų tikslas buvo

jam tai sugrąžinti.

Žiedadulkių berniuką jie nupiešė pačiam

baltųjų kukurūzų piešinio viduryje.

Jo akys buvo mėlynosios žiedadulkės,

jo lūpos buvo mėlynosios žiedadulkės,

jo kaklas — irgi.

Mėlynųjų žiedadulkių žiupsnelių buvo

ir ant jo sąnarių.

Tajo sėdėjo baltųjų kukurūzų smėlio piešinio viduryje. Piešinyje jam už pečių kryžiavosi vaivorykštės. Betonio padėjėjas

nukasė truputį smėlio, išduobė griovelius, įkišo į juos lankų apačias, kad jie laikytųsi stati atstu vienas nuo kito, kietojo ąžuolo — arčiausiai jo, laukinės rožės lankas — priešais duris. Senukas nupiešė tamsias kalnų virtines prie toliausio lanko, kitą, artesnį, nupiešė mėlynai, artėdamas prie Tajo atsiklaupė ir nupiešė geltonus kalnus, o priešais jį — baltą kalnų grandinę.

Padėjėjas triūsė šešėlyje už tamsios kalnų virtinės; jis darbavosi su juodu smėliu, vieną prie kito piešė lokio pėdsakus. Į dešinę nuo lokio pėdų senukas mėlynai, paskui geltonai ir galiausiai baltai nupiešė letenų pėdsakus. Piešti baigė abu kartu — didžiule vaivorykšte, išlinkusia aukštai virš tos kalnų virtinės. Betonis padavė jam palaikyti krepšį su maldos lazdelėmis.

en-e-e-ya-a-a-a-a!

en-e-e-ya-a-a-a-a!

en-e-e-ya-a-a-a-a!

en-e-e-ya-a-a-a-a!

Po pavojingas vietas tu keliavai,

pavojuje tu keliavai,

į pavojingą vietą tu keliavai,

pavojuje e-hey-ya-ah-na!

Tu keliavai tenai,

kur sūkuringa tamsa pradėjo savo kelionę

palei uolų kraštus,

palei švelnaus vėjo buveines,

palei žydrų debesų kraštą,

palei tyrų vandenų kraštą.

Sūkuringa tamsa atslinko iš Šiaurės,

Sūkuringa tamsa nuslinko į Rytus

Ji slinko palei Pietus,

Ji atslinko į Vakarus.

Sūkuringa tamsa nuslinko įvijai žemyn

ir išniro Viduryje.

Iš tamsos žengė Betonio padėjėjas; jis riaumojo kaip lokys. Pakėlė aukštyn galvą taip, tarsi ji jam būtų per sunki, pauostė orą. Atsitiesė ir nuėjo prie Tajo; tiestelėjo ranką paimti maldos lazdelių ir, spausdamas jas prie širdies, aiškiai tarė žodžius. Tada į priekį žengė senis ir akimoju rėžtelėjo Tajo per pakaušį. Tai buvo netikėta, bet tamsus titnagas buvo aštrus, įpjova — negili. Tada abudu ištiesė jam rankas, pakėlė jį už pečių, įstatė jo kojas į lokio pėdsakus ir, sakydamas maldą, Betonis pervedė jį per visus penkis lankus.

eh-hey-yah-ah-na!

eh-hey-yah-ah-na!

eh-hey-yah-ah-na!

eh-hey-yah-ah-na!

eh-hey-yah-ah-na!

Tajo jautė, kaip jam iš galvos sunkiasi kraujas, jautė plaukuose susitvenkiant upeliukus. Jie iš lėto tekėjo žemyn per galvą, ant veido ir ant kaklo, kai, eidamas pro kiekvieną lanką, Tajo susilenkdavo.

eh-hey-yah-ah-na!

eh-hey-yah-ah-na!

eh-hey-yah-ah-na!

eh-hey-yah-ah-na!

Ant Tamsaus kalno,

gimusio iš kalno,

praėjęs palei kalną,

aš atvesiu tave pro savo lanką,

aš parvesiu tave atgal.

Eidamas mano pėdsakais

keliauk namo,

eidamas mano pėdsakais

grįžk namo, laimingai

grįžk į savo namus,

grįžk į ilgą gyvenimą ir laimę vėl,

grįžk į ilgą gyvenimą ir laimę.

eh-hey-yah-ah-na!

eh-hey-yah-ah-na!

eh-hey-yah-ah-na!

eh-hey-yah-ah-na!

Ant tamsaus kalno,

gimusio iš kalno,

jo ranka slenka palei kalną.

Aš palikau užpakaly žaibo zigzagą,

Aš palikau užpakaly žaibo tiesę.

Aš turiu rasą,

iš mano kūno išspindo saulės spindulys.

Gimiau iš kalno,

palieku laukinių gėlių taką.

Iš manęs iškrinta lietaus lašas.

Aš keliauju namo,

grįžtu ten, kur man skirta būti,

grįžtu namo, į laimę,

grįžtu į ilgą gyvenimą.

Kai jis peržengė paskutinį lanką,

tai dar nebuvo pabaiga.

Jie apsuko jį pagal saulės tekėjimą,

ir jis pasveiko,

jis atsistojo.

Vaivorykštės jį sugrąžino

į namus, bet tuo viskas nesibaigė.