Лесли Силко - Ceremonija

„Kaip ji atrodo?“ — paklausė savo žmonų Desčynis, joms dar nespėjus prabilti. „Kas?“ — klaustelėjo jos, ir dėjosi nesuprantančios, ko jis teiraujasi, — taip apsimesdavo visuomet, kai norėdavo jį supykdyti. Bet šįkart Desčynis šyptelėjo ir atsistojo iš savo įprastinės vietos prie durų.

Nesuteikit man rūpesčių, ponios, — tarė užsivoždamas opšraus kailio kepurę ir tiesdamas ranką prie lazdos, — kitaip aš sumanysiu ją vesti. “

Jis stovėjo ant tako virš upelio ir ją nužiūrinėjo. Klūpodama ties sietuva ji prausėsi. Desčynis nusileido prie medžiotojų, šie dėjosi tvirtiną kamanas ir veržią pavaržas. „Gražios mėsos nešulius gabenatės“, — pasakė rodydamas smakru į ryšulius. „Turime ir dar kai ko, kaip jūs tikriausiai pastebėjote, — atsainiai tarė aukštas vyras. — Ji labai jau brangi, bet lėtina mūsų kelionę. Žinote, kokios jos. Visąlaik verkia, šaukia.“ Desčynis iš tų melų tik nusišiepė. Palingavo galva: „Matau, ką turite. Padėsiu jums už du ar tris mėsos nešulius. Kitaip...“ Jis nutilo ir medžiotojai ėmė šnibždėtis tarpusavyje.

— Jis mokėjo šiek tiek ispaniškai. „Esu per senas, kad varginčiausi dėl tavęs, — pasakė. — Rytoj grąžinsime tave taviškiams. Patikinsim, kad nebuvai paliesta vyro. Galėsi grįžti į savo pirmykštį gyvenimą. Desčynis buvo savimi patenkintas, pamanė, kad jo žodžiai nuskambėjo pakankamai tauriai ir jautriai. Pažvelgė jai į veidą, — jos veidas nepasikeitė. „Mes pasakysime taviškiams, kur tave suradome. Medyje, ar ne? Kalvose, vėlią naktį.“ Ji tik nusikvatojo jam į veidą, šnervės išsiplėtė, žvilgsnyje buvo justi patyčia. „Tu juk žinai atsakymą, senas žmogau, nežaisk su manimi žaidimų. Tu juk žinai, ką žmonės ten man padarys“

„Mes čia to daikto nenorime, — trys seserys pareiškė savo vyrui. — Tu su ja miegi kasnakt. Kokia gėda! Mes stengiamės išmokyti vaikus, kad svetimų daiktų neliestų, bet jie kas dieną mato tave tai darant, senas kriošena“. Tad jis iškėlė ją į žiemos namelį kalnų papėdėje, pietvakariuose, kur virš upės stūksojo geltonos smiltainio kalvos.

— Vidurnaktį jis išgirdo ją vaikštant hogane: kaip ji patylomis nukelia krepšių dangčius ir išvynioja elnenų ryšelius, kaip šiugžda sėklos ir sudžiūvę lapai, kaip čerkšteli išimti iš jo krepšio erelio nagų ir vilko dantų vėriniai. Paskui viskas nuščiuvo.

„Aš girdžiu tave, seni. Miegok“. — „Man šalta, kai tavęs nėra šalia. Grįžk atsigulti“. — „Gerai, jei pasakysi man, kodėl aš naktimis girdžiu tiek daug balsų šitame hogane. Visomis kalbomis, kurių anksčiau nesu girdėjusi“. — „Eikš, atsigulk, aš visas drebu“.

Ji atsigulė šalia jo, antklodę užsitraukė iki burnos ir pamažėle traukėsi prie jo, kol pajuto jo kylančius ir nusileidžiančius šonkaulius. Senojo Desčynio širdis vis dar daužėsi, kai jis išgirdo ją kvėpuojant, jo šlaunimis į pilvą šliaužė jaudulys laukiant to malonumo, kuris įvyks netrukus.

„Regis, tai ir vėl jie“. — „Taip“. — „Darbuojasi pasaulio pabaigai, ar ne?“ — „Manau, kad taip“. — „Kartais aš nežinau, ar toji ceremonija bus tiek galinga, kad juos sustabdytų. Turime pasikliauti dar negimusiais žmonėmis. Tais, kur ateis po šimto metų“, — ji įstengė tik pašnabždėti tuos žodžius, nes jis ją laikė prisiglaudęs. — „Jūs, meksikiečiai, labai nekantrūs, — pasakė glostydamas jai pilvą. — Tai niekada nebuvo lengva. Reikės daug laiko ir daugiau tokių pasakojimų, kaip šis, jiems paguldyti“.

Ji skubriai užsiropštė ant jo. „Esama dar kažko, kam nutikti reikia daug laiko, — pasakė tyliai. — Kurio galo aš varginuosi gulėti su tavim, seni?“

— Senatvė padarė jį bebaimį. Senas dainas, tikėjimus jis įtempdavo it kalnų ąžuolo lanką. Prieš jai atvykstant jis stebėdavo dangų, planetas ir žvaigždynus, kurie suko ratu ir keitė senųjų pasakojimų raštus. Jis matė tą pereigą ir buvo pasiruošęs. Kai kurie iš senųjų giedotojų regėjo ant mėnulio naujus šešėlius, tarp žvaigždžių išskyrė naujas tamsumos zonas. Jie siuntė Desčyniui ligonius, kurių patiems išgydyti nepavyko, — to naujo pasaulyje išsklidusio blogio aukas.

Desčynis samprotavo: kadangi tasai blogis buvo paskleistas viso pasaulio raganystės ir jiems atneštas baltaodžių, prieš jį nukreipta ceremonija privalo būti tokia pati. Atvykusi, ji neilgai jį kvailino. Ji atvyko dėl tų jo ceremonijų, dėl tų giesmių ir pasakojimų, iš kurių jie išaugo.

„Tai vienintelis būdas, — pareiškė jam. — Negalim tenkintis vien ceremonija. Galią turime rinkti iš visur. Net tą, kurios galim įgyti iš baltaodžių.“

— Nors žmonės pastebėjo pakitimus Desčynio ceremonijose, jie liko joms pakantūs dėl jo visuotinai pripažintos galios padėti krikščionybės ar svaigalų užkrėstoms aukoms. Bet kai atvyko ta belaisvė meksikietė, jie įsibaimino, ir tik nedaugelis jų likdavo stebėti, kuo baigiasi jo ceremonijos. Tačiau tuomet Desčynis jau rengės mirti, tad ir nebesivargino pavieniais gydymais.

Jis žvelgdavo į savo aprūkusį kvarco kristalą, o ji stebeilydavo į ugnį, ir juodu abu aptardavo ceremonijos eigą pagal tamsių nakties vėjų kryptį ir pagal molio spalvą sausros nusiaubtuose slėniuose.

„Tądien, kai aš gimiau, žmonės pamatė mano akių spalvą ir išvežė mane iš kaimo. Ispanai miestelyje į mane spoksojo, o katalikų kunigas pasakė: „Tegu ji miršta.“ Jie pasmerkė raganą už tą gimimą ir liepė jai palikti kaimą dar prieš sutemstant. Ji palaukė, kol žmonės pasišalins, tada nuėjo į arroyo prie senos šiukšlių krūvos, kur jie mane paliko. Išsivežė mane į šiaurę, į EI Pasą, o po daugelio metų juokėsi iš to, kaip ilgai laukė manęs tam kaime, kur buvo šitiek bjaurių kvailių. Retkarčiais ją apnikdavo pagieža prisiminus, ką jie padarė jai po to, kai ji tiek metų jiems padėjo. „Kartais aš negaliu nelinguoti galva, — kalbėjo ji, — nes žmonės gavo būtent tai, ko nusipelnė“.

Žmonės paklausė:

„Ar jūs jį radote ?“

„Taip, bet kažką pamiršome.

Tabaką“.

Tačiau tabako nebuvo,

tad Musė ir Kolibris turėjo nuskristi

visą kelią atgal

iki ketvirtojo pasaulio apačioje

paklausti mūsų motinos,

kur jiems gauti tabako.

„Mes vėl sugrįžome“, —

pasakė jie mūsų motinai.

„Gal jums ko reikia?“

„Tabako.“ „Paprašykite vikšro.“

— Radosi vaikas. Ją auginti meksikietė patikėjo Desčynio dukterims. Įseserės išmokė ją bijoti savo motinos. Po daugelio metų ji susilaukė vaiko. Kai buvau nujunkytas, močiutė atėjo manęs pasiimti. Mama ir mano senos tetos nesipriešino, nes visa tai jau buvo sutarta dar prieš Desčynio mirtį.

Betonis nutilo ir į dangų išpūtė dūmų žiedus. Tajo ištiesė kojas priešais save. Jis mąstė apie ceremoniją, kurią su juo atliko šamanas, ir stengėsi įvertinti jos poveikį, savijautą lygino su tais senais pojūčiais, su ta pykinimą skatinančia tuštuma viduriuose, kurią jam sukeldavo Rokio ir Džozajo prisiminimai, bei su visais tais metais, kai turėjo kęsti tetulės žvilgsnius ir sukąstus dantis. Tą ceremoniją jis juto lyg dirželius, karančius nuo žaliaminės šamano kapšelio odos ir mėginančius sulaikyti balsus, sapnus ir veidus džiunglėse, Los Andželo stotyje, tą aprūkusią tvirtų baltų sienų tylą.

— Viena naktis ar devynios naktys nieko nebepagelbės, — pasakė šamanas. — Ceremonija dar nebaigta. — Jis piešė pirštu smėlyje. — Prisimink šitas žvaigždes, — pridūrė. — Aš jas mačiau, aš mačiau lopinėtuosius galvijus; aš mačiau kalną ir mačiau moterį.