Лесли Силко - Ceremonija

— Ei! — šūktelėjo Harlis. — Į ką žiūri?

— Į žiogus.

Mergina sukikeno.

Harlis palingavo galva ir padavė jam vyno butelį:

— Še. Geriau išgerk. Prastai jautiesi, aš nesuklydau, Lirojau, ar ne? Spoksoti į žiogus, kai galima žiūrėti į Helen Džyn, nieko sau! — Jis vėl nusikvatojo.

Butelis buvo lipnus. Beveik tuščias. Tajo žvelgė į pro šalį lekiančias griovio žoles. Po mėnesio žiogai jau bus negyvi: senatvė ir rudens vėjas sustingdys juos į kaulo baltumą, drauge su sausais lapais griovyje sūkuriuos vien tik tušti jų lukštai.

— Ei! Tau patinka mano pikapas?

Tajo linktelėjo galva.

— Iš kur jį gavai?

— Dar nesumokėjau! Sumokėsiu pirmąją kito mėnesio dieną!

— Jei jie sugaudys jį! — nusijuokė Harlis.

— Taip! Pirmiausia jiems teks mane sugaudyti!

Harlis ant sėdynės šokinėjo iš juoko.

— Jie mums jį skolingi — mes iškeitėme jį į dalį žemės, kurią jie pavogė iš mūsų!

Helen Džyn nesišypsojo, tik tarstelėjo:

— Jus vėl apmovė! Tas kledaras nevertas nė pusės akro!

Tuomet nusijuokė ir Tajo, nes tai buvo teisybė. Jis užuodė dūmus, su garsu besiveržiančius iš pagedusio duslintuvo, ir jau ketino pajuokauti apie tai, kaip baltieji parduoda sukežusius pikapus indėnams, kad tie jais važinėtų, kol uždus, bet tai visai nebuvo juokinga. Tai jau tikrai.

Jie jau artėjo prie Lagūnos, jau kirto kelio tiltą prie Naujosios Lagūnos; pūškuodamas į kalvą, Lirojus perjungė antrą pavarą.

— Ačiū, kad pavežėt, — padėkojo Tajo. — Galite išleisti mane čia bet kur. — Ir padavė vyno butelį Helen Džyn. Ji įsistatė jį sau tarp šlaunų ir vėl ištraukė kamštį.

— Ramiau, ramiau! — sudraudė ji Lirojų. — Vieną, vyručiai, jau ant manęs išlaistėte. — Ji buvo arba apačė, arba jutė. Veidas kampuotas, ir kažkuo iš nosies ir akių priminė vanagą.

Lirojus sumažino greitį ir ties dešiniuoju kelkraščiu sustojo.

— Ei! Palauk! Juk jis eina drauge su mumis. Ar ne, Tajo? Ką, biče? — Harlis laikė Tajo už žasto, pasilenkė prie pat, kvėpdamas jam į veidą vyno garus. Jo veidas blizgėjo nuo prakaito. Jie — jo labai seni draugai, dabar vieninteliai likę. Tajo sudvejojo, ir Harlis tai pamatė. Pradėjo šūkauti ir plekšnoti jam per nugarą; Lirojus paspaudė akseleratorių ir įjungė pirmą pavarą. Užpakaliniai ratai įsuko į buferį smėlio bei akmenėlių, pikapas čiuožtelėjo ir vėl išvažiavo į asfaltą. Lirojus skubiai įjungė antrą pavarą ir paleido mašiną visu greičiu per tiltą, paskui į kalvą pro Vilio Krygerio garažą. Helen Džyn spiegė ir juokėsi, nes Lirojus vairavo taip, kad jie nuolat vienas į kitą atsitrenkdavo; Harlis laikė apkabinęs jai kaklą, šūkčiojo karo šūksnius ir kvatojo. Senas pikapas pasiutusiai kratėsi; vairo niekas nelaikė, mašinos priekis nuolatos kirsdavo baltą liniją, įvažiuodavo į priešpriešinę juostą, ir automobiliui, judančiam iš priekio, kiekvienąsyk reikėdavo priartėti, kad Lirojus suimtų vairą ir vėl pasuktų į dešinę. Baltieji, parduodantys indėnams laužus, Tajo priminė tą 1860 metų kariuomenės kapitoną, kuris apačams padovanojo vilnonių antklodžių: visa šūsnis tų antklodžių buvo apkrėsta raupais. Bet jis vis tiek kvatojo, tas kratymasis purtė iš jo juoką — taip iš senos pagalvės kratomos plunksnos, kol jis visai suglebo, ir jo akyse pasirodė ašaros. ‘

— Mes tave pagydysim! Žinom, kaip tai padaryti, juk taip? — Harlis šokčiojo ant sėdynės, o visas pikapas sverdėjo ant savo išsidėvėjusių spyruoklių. Helen Džyn suklykė, ir vyno butelis, kurį ji laikė rankose, ištiško ant jų visų. Tajo sučiupo jį ir išmaukė, kas jame dar buvo likę.

— Išgerk! Išgerk! Bus tik į naudą! Pasijusi geriau! Nuvežkite šitą vyruką į šalto „Coors“ ligoninę! Paskubėkite!

Lirojus iki dugno paspaudė greičio pedalą, ir spidometro rodyklė ėmė suktis ratu, kol pradėjo švytuoti ties 110 mylių. Nuo įtampos motoras suvaitojo, o temperatūros rodyklė pašoko iki šimto laipsnių. Tajo užuodė karštą alyvą ir gumą, bet Lirojus taip lėkė, kol pralėkė Mesitą.

Kiek toliau greitkelis nėrė žemyn per arroyo , ir Lirojus tai matė. Bet greičio nesulėtino, senas pikapas pašoko ir sunkiai klestelėjo kitoje įdubos pusėje. Visi galvomis atsitrenkė į kabinos stogą, ir Harlis pareiškė, esą tai buvo kur kas geriau nei važiavimas per Lagūnos karnavalą. Tajo užplūdo įvairiausi pojūčiai: mašinos vibravimas ir šokčiojimas ant kelio, kietai prie jo prigludę kūnai, kvepalų, prakaito ir vyno tvaikas bei tą prakaitą vėsinantys šviežio oro gūsiai. Viskas jiems kėlė juoką, kol galiausiai jie juokėsi jau iš savo pačių klegesio ir kvatojimo. Jam nereikėjo nieko prisiminti, jam nereikėjo nieko justi, tik šitai, ir jis norėjo, kad tas pikapas nesiliautų lėkęs, kad jie šitaip važiuotų amžinai.

Lirojus pastatė pikapą po guobomis prie Y baro. Visur aplinkui mėtėsi vyno butelių šukės ir padangų suplotos alaus skardinės. Lirojus pasuko raktą, bet paliko įjungtą greičių dėžę, tad, kai nuo sankabos nukėlė koją, pikapas staigiai truktelėjo į priekį. Tuo tarpu Harlis padėjo Helen Džyn išlipti, ir tas netikėtas truktelėjimas šastelėjo ją prie jo. Abu juokdamiesi pargriuvo. Jos odinės rankinės su rožių ornamentu turinys išsibarstė ant žemės. Ji pakėlė piniginę, o visi kiti puolė keturiomis rinkti žalvarinių lūpdažių tūtelių, veidrodėlio ir pudrinės. Harlis čiupo jai iš rankos veidrodėlį ir vaikštinėjo krypuodamas aplink guobas kaip koks „pedas“ — eidamas trūkčiojo nugaros raumenis.

— Ei, Harli! — šūktelėjo Tajo. — Mūsų nebeapgausi! Mes žinom, kad tu vienas iš jų! Kur tavo lūpdažis ir nagų lakas?

Harlis atbidzeno smulkiais žingsneliais ir įmetė veidrodėlį į Helen Džyn rankinę. Ji sau po nosimi kikeno, žirgliojo ir tvirtai statė ant žemės pėdas, lyg būtų abejojusi, kad žemė ją išlaikys. Jie peržengė per navahą, pavėsyje miegantį ant medinių laiptų. Automatinis patefonas grojo meksikietišką polką ir Harlis pats vienas ėmė šokti. Viduje buvo keli meksikiečiai geležinkelininkai: prie kampinio staliuko jie gėrė alų, o trys navahai, sudribę ant taburečių, sėdėjo prie baro. Meksikiečiai matė, kad Helen Džyn girta, ir jau pradėjo regzti mintį jos atžvilgiu.

Tų vyrų žvilgsniai į ją privertė Tajo sugniaužti kumščius. Jau buvo praėjęs ir smagumas, ir juokas. Nugarą sukaustė, jis įsitempęs klestelėjo į kėdę, kurią jam pastūmė Lirojus. Harlis pasodino Helen Džyn tarp savęs ir Tajo, toliau nuo Lirojaus. Jam verčiau reikėjo baimintis kampe sėdinčių meksikiečių, o ne Lirojaus. Bet jis vėl atsistojo, užsakė visiems alaus ir grūdo monetas į automatą, spausdamas visus Henko Viljamso dainų mygtukus.

Helen Džyn koketiškai šypsojosi vienam iš meksikiečių. Tajo stengėsi toje blausioje šviesoje įžiūrėti kuriam, bet zvimbesys galvoje neleido to padaryti. Jis gurkštelėjo dar alaus, norėdamas nuplauti tą buką skausmą, paskui nusprendė esąs per daug pavargęs, kad rūpintųsi tuo, ką ji daro.

— Vis tiek nieko neišeitų, — garsiai papostringavo Harlis, — tarpas tarp mano alaus pripampusio pilvo ir jos didžiulio pilvo būtų per didelis! — Jis nusikvatojo ir pažvelgė į Helen Džyn, norėdamas patikrinti, ar jai patiko jo samprotavimai. Helen Džyn skubiai nusuko akis nuo aukšto meksikiečio ilgomis žandenomis. Nudelbė jas į stalą ir šypsojosi pati sau.

Meksikiečiai atsistojo; aukštasis iš lėto užsivožė kepurę ir gundomai smauktelėjo ją ant šono. Nenuleido akių nuo Helen Džyn, jam buvo nė motais, ar indėnai tai mato. Linktelėjo galva, ir ji nusišypsojo. Užsivertęs butelį Harlis siurbė paskutinius alaus lašus. Buvo pernelyg girtas ir pernelyg patenkintas, kad pastebėtų, kas čia dedasi. Lirojaus marškinių skvernas kyšojo išsipešęs iš džinsų, ir, atsakydamas į Harlio klausimą, jis vos beapvertė liežuvį.