Лесли Силко - Ceremonija

Kažkas sudejavo, Tajo pasigręžė pažiūrėti kas. Užuodė vėmalus. Harlis jau buvo visas apsivėmęs. Tajo nuleido žemyn langą ir iškišo pro jį galvą, kaip daro garvežio mašinistai; šviežio oro gūsiai uždavė jam veidą, jis akimis sekė abipus pikapo šliaužiančias baltas greitkelio linijas.

Prie Mesitos išvažiavo iš greitkelio, tiestelėjo ranką ir, suėmęs už rankos, papurtė Lirojų. Tas tik burbtelėjo ir nustūmė Tajo ranką. Tajo išjungė variklį ir nužvelgė kaimą. Namų žiburiai buvo it tolimos žvaigždės — išsibarstę ir blankūs. Jis paliko raktus prietaisų skyde ir uždarė langą, jei kartais naktį imtų pūsti vėjas. Vienas jų nusilengvino, ir guminis kilimėlis po Lirojaus kojomis sušlapo, o uždarius langus Tajo užplūdo šlapimo dvokas. Darydamas duris pajuto pykinant, ir kažkas jo viduriuose atsileido. Išvėmė viską, ką buvo su jais išgėręs, ir, šleikštuliui praėjus, vis dar klūpojo ant kelio prie mašinos, laikydamas liulantį pilvą, stengdamasis išvemti viską — visą praeitį, visą savo gyvenimą.

Skalpo ceremonija leido suteikti galimybę japonų sieloms ramiai ilsėtis žaliose, drėgnose džiunglėse ir patenkino milžinę, kuri mito kariūnų svajonėmis. Tačiau dabar, anot Betonio, čia atsirado dar kai ko: tai buvo viskas, ką jie matė, — miestai, aukšti pastatai, triukšmas ir šviesos, jų ginklų bei mechanizmų galia. Visam tam atsiradus, jie jau buvo nebe tie patys: jie pamatė, ką baltieji padarė su pavogta žeme. Vėl kartojosi baltųjų kriauklių karolių vėrinio istorija, nuo kapo pavogtų baltųjų kriauklių karolių, rastų vyriškio, ėjusio tuo taku. Tą gražų baltą vėrinį jis nešė ant lazdos galo, nes įtarė, iš kur jie atsirado, paskui paliko juos kaboti ant pinijos šakos. Nors jų ir nepalietė, jie visą laiką jam vaidenosi, jis tik ir tegalvojo, tik ir tesvajojo apie tą baltą kriauklių karolių vėrinį, kabantį ant to medžio. Negalėjo nei valgyti, nei dirbti. Visai prarado ryšį su gyvenimu, kurį gyveno prieš atrasdamas tą vėrinį, žmogus, kuriuo jis buvo prieš tą dieną, pasiklydo kažkur tame kely, kur jis išvydo jį pirmą kartą. Kiekvieną mielą dieną jie turėjo žiūrėti į tą žemę, plytinčią nuo horizonto iki horizonto, ir kiekvieną mielą dieną jie jautė tą praradimą; tai buvo nepalaidoti mirusieji, ir praradimo gedulas truko amžinai. Todėl tą netektį jie stengėsi nuskandinti svaigaluose, skausmą nutildyti karo istorijomis apie savo drąsą, kurią parodė gindami savo jau prarastą žemę.

Tajo vežėčių keliu ėjo į Lagūną, ėjo iš atminties, laikydamasis senų vėžių. Buvo vėsu, ir jis užuodė drėgmę, kuri sunkėsi lauk drauge su žvaigždėmis. Senasis Betonis tai tikriausiai paaiškintų šitaip (nors Tajo nebuvo tikras): buvo pereigos, kurias įvykdyti reikėjo, kad vėl pavirstum visuma, kad taptum ta tauta, kurią prisimins mūsų Motina: pereigos, kaip tas švelnus berniuko, einančio per lokių šalį, šaukimas atgalios.

Šiaurėje

prie Raudonojo lapo kalno

buvo ck’o’yo’ų burtininkas

visų vadinamas Kaup’a’ta arba Lošėju.

Jis buvo aukštas,

gražaus veido,

tačiau akis ir galvą visados dengė mėlynosios eglės šakomis.

Vilkėjo gražiausiomis baltomis elnenomis,

jo mokasinai buvo tobulai pasiūti.

Ausyse buvo įsegti žydrojo turkio

ir raudonų koralų vėriniai.

Visais atžvilgiais

Lošėjas buvo labai dailus pažiūrėti.

Jo namai buvo aukštai

Zunių kalnų viršūnėse,

ir jis laukė žmonių atklystant

į jo buveinę.

Laikė jiems jau paruoštas

Į krūvą sudėtas lošimo lazdas.

Jis vaikščiodavo, sukinėdavos priešais juos,

puikuodamasis prašmatniais drabužiais ir brangiais karoliais.

Paskui pareikšdavo norįs su jais palošti —

iš jų drabužių bei karolių mainais į savuosius.

Dauguma žmonių vilkėdavo senais drabužiais,

kai eidavo į kalnus pamedžioti,

todėl manydavo neturį ką prarasti.

Šiaip ar taip, jie turėjo galimybę išlošti visus jo puošnius daiktus.

Nedaugelis galėjo atsispirti tokiam pasiūlymui.

Bet žmonės nežinojo.

Jie valgė mėlynuosius kukurūzus,

kuriais jis juos vaišindavo.

Jie nežinojo,

kad jis juos miešė su žmonių krauju.

Užvalgę jų, svečiai

prarasdavo menkiausią šansą.

Taip jis įgydavo jiems galios,

ir jie, pradėję su juo lošti,

nesiliaudavo, kol prarasdavo

viską, ką turėjo.

O kai palikdavo pliki,

ir viskas pereidavo jam,

jis tardavo:

„Žinote ką,

kadangi aš esu toks geras ir dosnus,

suteiksiu jums paskutinį šansą.

Matote tą žaliaminės odos krepšį, kabantį

ant anos šiaurinės sienos?

Jeigu atspėsit, kas yra tame krepšyje,

grąžinsiu jums visus drabužius bei karolius

ir viską, ką čionai turiu -

tas plunksnų antklodes,

visus koralų karoliukų vėrinius,

šituos dailius baltus mokasinus iš elnenos.

Bet jeigu neatspėsite, —

prarasite gyvybę“

Jie būdavo jo galioje,

juk jie prarado viską.

Tai būdavo jų paskutinis šansas.

Todėl dažniausiai atsakydavo „gerai“,

bet niekad neatspėdavo,

ko esama tame krepšyje.

Jis sandėlyje juos pakardavo žemyn galva,

greta kitų aukų.

Išpjaudavo jiems širdis,

o kraują nuleisdavo

į mėlynųjų kukurūzų miltų dėžes.

Štai ką darydavo ck’o’yo’ų Kaup’a’ta, Lošėjas,

tenai,

Zunių kalnuose.

O kartą

jis netgi paėmė nelaisvėn audros debesis.

Išlošė iš jų viską,

tačiau, kadangi jie buvo nenužudomi,

jis tegalėjo

juos užrakinti

keturiuose savo namų kambariuose:

rytinius debesis — rytiniame kambaryje

pietinius debesis — pietiniame kambaryje

vakarinius debesis — vakariniame kambaryje

šiaurinius debesis — šiauriniame kambaryje.

Saulė — jų tėvas.

Jis juos pažadina kas rytą.

Bet vieną rytą jis nuvyko

pirmiausia ant šiaurės vakarų kalno viršūnės,

paskui ant pietvakarių kalno viršūnės,

po to ant pietryčių kalno viršūnės

ir galiausiai ant rytinės šiaurės kalnų viršūnės,

tada suprato, kad jų jau nebėra.

Debesys buvo pradingę trejus metus,

kol Lošėjas juos laikė nelaisvėje.

Žemė džiūvo,

žmonės ir gyvuliai badavo.

Jie buvo jo vaikai,

tad Saulė išvyko jų ieškoti.

Pasiėmė mėlynų žiedadulkių bei geltonų žiedadulkių,

pasiėmė tabako bei koralų karolių

ir išvyko į atvirą šalį, plytinčią po stalkalniais.

Čia, smėlingoje vietovėje, prie mėlynų žiedų vijoklio

jo laukė Moteris-Voras.

„Vaikaiti“, — pašaukė ji.

„Aš girdžiu tavo balsą, — atsiliepė Saulė, —

bet kur tu esi?“

„Čionai, apačioje, prie tavo kojų.“

Jis pažvelgė žemyn ir išvydo skylutę.

„Aš atnešiau tau šio bei to, močiut.“

„Ačiū, vaikaiti,

„Bus proga pasinaudoti“, — atsakė ji.

„Audros debesys dingo.

„Juos užrakino Ck’o’yo Kaup’a’ta, Lošėjas“, —

paaiškino ji jam.

„Kaip man juos susigrąžinti?“

„Tai bus nelengva, vaikaiti,

bet štai,

paimk šitų miltelių.

Papūsk jų ant juodųjų Lošėjo ančių,

saugančių jo namus.

Užklupk jį iš netyčių.

Ir dar:

nevalgyk nieko, ką jis tau pasiūlys.

Nedvejok,

lošk su juo.

Tegu pamano, kad priveikė ir tave.

Paskui jis tau pasiūlys —

gyvybę arba šansą laimėti viską:

net jo gyvybę.