Лесли Силко - Ceremonija

Helen Džyn tiestelėjo ranką žemyn pasiimti rankinės. Padvejojo ir pažvelgė į Tajo. Sukikeno ir tarė: „Man reikia nueiti pasisioti“. Jis pritariamai linktelėjo galva ir iki dugno išgėrė alų. Harlis ir Lirojus net nepastebėjo, kad ji išėjo.

Šįryt ji jau apie tai galvojo, kai jie važiavo iš Galapo. Kažkas jai sukėlė tuos prisiminimus; gal tie žmonės bare, kurie kalbėjo apie po dviejų savaičių prasidėsiantį Galapo festivalį. Ji iš Tovako išvyko kaip tik tokiu metu, rugpjūtį. Išvyko iš rezervacijos visam laikui, ieškoti darbo. Ligi šiolei apie tai nepagalvojo. O gal tos mintys kilo todėl, kad ji buvo su šitais indėnais iš rezervacijos, gėrė su jais, o Galape šoko su visų kitų rezervacijų indėnais. Gal kuris nors net buvo užsiminęs apie Tovaką.

Ji pasiėmė susitaupytus pinigus, — kuriuos ponia iš misijos jai sumokėjo už maisto taisymą, — ir sustojo prie Emos namų atsisveikinti. Bet ant durų kabojo užrakinta spyna, o tai reiškė, kad Ema išvykusi visai dienai. Gal į Kortežą. Tad ji išvyko, nepasimačiusi su sesutėmis, bet ketino kiekvieną savaitgalį autobusu parvažiuoti jų aplankyti ir atvežti joms pinigų pragyvenimui.

Apskritai tie Lagūnos vyrukai buvo prasčiausi iš visų jos sutiktų, ypač tas, kurį jie paėmė nuo greitkelio, jis elgėsi labai keistai. Pernelyg jau ramus ir nelabai draugiškas. Ji norėjo juos palikti. Nors jie ir nebuvo tokie bjaurūs kaip tiedu iš Oklahomos, kurie ją vieną popietę primušė mašinoje, pastatę ją už „EI Fidelio“. Sakėsi esą pomai. Minėjo Normandiją. Omahos pakrantę. Jie ją prikūlė, laikė vienas po kito paeiliui ir kūlė. Saukė ant jos, nes abu jos geidė, buvo neišskiriami draugai, nesiskyrė per visą karą, o ji atseit norėjusi juos išskirti. Šitie lagūniečiai jos neprikuls, tik dėl to ramiojo ji nebuvo tikra. Bet Harlis ir Lirojus — normalūs vyrukai. Ji tiesiog nenorėjo važinėtis mašina po užkampius su tais vaikinais iš rezervacijos, net jeigu jie ir buvo karo veteranai.

Tas jausmas ją tiesiog užvaldė nuo pat ryto. Ji galvojo apie artėjantį festivalį. Ji nebuvo pasiuntusi nė vieno laiško Emai nei mergaitėms. Ketino pasiųsti, tuos laiškus buvo netgi parašiusi, — rašė juos vakarais, ant rausvo Stefanijos laiškų popieriaus prie mažo stalelio virtuvėje, kuriuo visos merginos dalijosi. Bet laikė juos neužklijuotuose vokuose, laukdama, kada atsiras pora dolerių jiems išsiųsti.

Reikalai taip ir nesusitvarkė. Kambario draugės buvo malonios, bet privalėjo surasti pinigų kambario nuomai, o jai reikėjo pirktis savo maisto dalį. Kartą visą šeštadienį merginos praleido viena kitai darydamos pusmetinius ir pešiodamos antakius, o paskui pieštuku brėždamos virš akies plonyti lanką. Pirmadienį ji pasiskolino mėlyną Ilainės suknelę ir nužingsniavo į Kimo kino teatrą samdytis į darbą, kurį jie skelbė lange. Vyriškis paprašė jos palaukti vestibiulyje. Ten tvoskė atšalusiais spragėsiais ir cigarečių nuorūkomis. Ji pernelyg drovėjosi vyriškio paklausti, koks tas darbas, ar pasakyti, kad moka spausdinti mašinėle. Žiūrėjo į duris, ant kurių buvo užrašyta PAŠALINIAMS ĮEITI DRAUDŽIAMA bei RAŠTINĖ, ir mėgino įsivaizduoti, kaip atrodo rašomieji stalai ir kokios ant jų stovi rašomosios mašinėlės. Vyriškis jai nenusišypsojo ir nepažvelgė į akis. „Galite pradėti šiandien, — pasakė, — bet tikriausiai norėsite persirengti.“ Ji stovėjo priešais jį, bijodama paklausti, kuo gi netinka jos drabužiai. Vyriškis nusigręžė ir pamojo jai sekti įkandin. Koridoriaus gale atidarė duris, ir ji pamatė grindų kibirą ir šepetį. „Ak! — tarstelėjo. Sutrikusi ji visada šypsodavosi. — Kiek jūs mokate?“ — „Septyniasdešimt penkis centus už valandą“, — atsakė vyriškis ir nuėjo.

Su tais Lagūnos vyrukais buvo smagu. Be to, jie negailėdami švaistė pinigus. Ji nežinojo, ar dar bus jų likę, kai ji paprašys jų truputį jai pagelbėti. Kambario kaimynėms jau nusibodo ją gelbėti. Jos manė, kad ji dirba sekretore, ir nuolat klausdavo, ką gi ji daranti su savo pinigais. Ji meluodavo, aiškindavo turėjusi juos pasiųsti Emai ir mergaitėms. Kas rytą ji apsirengdavo ir drauge su jomis išeidavo į darbą. Persirengdavo moterų tualete. Bet reikalai nesitvarkė. Dabar tas vyriškis iš kino teatro palaukdavo jos ir akimis nulydėdavo į moterų tualetą. Ji nenustebo, kai vienądien išgirdo duris atsidarant ir užsidarant ir kai po kabinos durimis pamatė jo rudus batus.

Tie kariavę indėnai pasakodavo aibes istorijų apie visas matytas vietas. San Diegas, Ouklandas, Vokietija, Filipinai. Kai klausėsi jų pirmus kartus, tikėjo viskuo. Tai atsitiko vos jai spėjus atvykti į miestą, kai merginos savaitgalį išsivedė ją iš namų. Ji vaikštinėjo gatvėmis, užkėlusi galvą spoksojo į aukštus pastatus ir į visas neono iškabas Centriniame prospekte. Kiekvienąsyk užvažiavusi aukštyn liftu prisimindavo senukus, kurie liko namie, — jie purtydavo galvas, vos tik kas prabildavo apie liftą, aukštus pastatus ar plokštelių automatus, galinčius groti šimtus įvairių plokštelių. Senieji jutai tvirtino, esą tai melas, atseit tokių dalykų nebūna. Bet ji juos matydavo kasdien, ir ilgą laiką, žvelgdama į tokius dalykus, dėl tų senukų namie, kurie jais netikėjo, jautėsi nejaukiai. Todėl saugojosi, kad pati nepadarytų tokios klaidos, ir tikėjo visomis istorijomis, kurias tie vaikinai pasakojo. Jie turėjo ordinų ir medalių, kuriuos nešiojosi piniginėse, ir jeigu JAV vyriausybė juos apdovanojo, vadinasi, jie šaunuoliai.

Ji žinojo, kur juos surasti, — kokius barus miesto centre jie mėgo. Ji žinojo, kad veteranų invalidumo čekiai ateidavo apie pirmąją mėnesio dieną. Ji visa tai sužinojo, kai metė darbą

Kimo kino teatre. Tądien ji ėjo pro „EI Fidelį“ ir išgirdo, kaip jie viduje kvatoja ir šūkaloja, tad suprato, jog jie indėnai. Tądien įėjo tik norėdama paprašyti, kad paskolintų jai pinigų, nes merginos jau vėlavo sumokėti nuomos mokestį. Vaikinai pakvietė ją prisėsti. Ji užsisakė kokakolos, o jie liepė barmenui kliūstelėti į ją romo.

— Na, ir kaip tau čia? — klausė jie juokdamiesi ir tapšnodami vienas kitam per nugarą. — Tovake nieko panašaus nerastum, ką?

Ji išsėdėjo su jais visą popietę. Buvo prieblanda ir vėsu, nes jų stalelis stovėjo prie ventiliatoriaus. Liepą gatvės ir šaligatviai būdavo per karšti paliesti. Ji ieškojo darbo, tačiau kai prasidėjo karščiai, kasdien praeidavo pro „EI Fidelį“ pažiūrėti, kas jame sėdi. Vyrukai džiaugdavosi ją pamatę, supažindindavo su savo draugais. Vakarop, kai jau stodavosi eiti, ji paprašydavo kurio nors truputį pagelbėti pinigais. Tuomet jie būdavo jau gero ūpo ir kuris nors visuomet išsitraukdavo penkis ar dešimt dolerių.

— Per karą mes tai darydavom kas vakarą, — prisipažino jai vienas jų. — Kartą San Diege pavaišinome visą barą — visus kareivius ir jų merginas. Barmenas palingavo galva ir pasakė: „Žinau, kad jūs — indėnai, nereikia nė įsižiūrėti. Dar niekas čia nebuvo to daręs, kol pasirodė indėnai kareiviai.“

Jie jai papasakojo ir kitokių istorijų. Jau vėliau, kai pradėjo į ją spoksoti ir sėsdavosi arčiau. Seržantas iš Isletos tebedėvėjo chaki marškinius su antsiuvais ant rankovės. Kai pasilenkė papildyti jai alaus, virpančia ranka brūkštelėjo jai per šoną, norėdamas pajusti krūtų iškilumą. Ji ir tada nenustebo. Žinojo, — kadangi jie jai padeda, vadinasi, ir jų draugystė juntamesnė. Jis jau buvo papasakojęs jai, kaip susprogdino japonų pilną bunkerį. Papasakojęs iš piniginės išsitraukė parodyti bronzinę žvaigždutę su mėlyna juostele.

— O dar buvo moterų. Baltaodžių moterų Kalifornijoje. Ohoho! Niekada nesi mačiusi nieko panašaus! Mūsų joms visad buvo negana, argi ne taip, vyručiai?