Лесли Силко - Ceremonija

— Taip! — atsiliepė visi sėdėję prie stalo.

— Matai, — apsidžiaugė seržantas, gudrokai į ją žvilgtelėjęs. — Papasakosiu tau apie vieną, kuri buvo mane įsimylėjusi. — Ir teatrališkai palingavo galva. — Taip, ir tikrųjų buvo. Aš pasakiau jai, kad esu vedęs, bet jai tai buvo nė motais. Kad būtum mačiusi šviesius jos plaukus! Vienos garbanos! O krūtys — va tokios! — atkišo rudas rankas priešais krūtinę ir išsiviepė savo bičiuliams. Paskui vėl atsigręžė į ją ir, sunkiai įkvėpdamas oro, pašnabždėjo jai į ausį: — Nagi, eime kur nors, kur galėsiu tau visa tai papasakoti.

Tačiau ji nenorėjo eiti su juo.

— Papasakok čia, — pasiūlė, — aš noriu baigti gerti alų.

— Jos vardas buvo Dorina. Pinigų jai reikėjo tik todėl, kad turėjo luošą motiną. Ji buvo ne tokia kaip kitos. Eidavo su manimi, nes mane mylėjo. Galėčiau vėl su ja susieiti, jeigu tik grįžčiau į Kaliforniją.

Vienas vaikinų prie stalelio, apačas, Isletos seržantui šūktelėjo:

— Ji su visais vyrukais taip kalbėdavo, ta Dorina. Taip ji buvo pasivadinusi. Žinoma, indėnai jai patiko! Nes buvo tokie pat bukapročiai kaip ir tu!

Tasai apačas jau kuris laikas nenuleido akių nuo Helen Džyn: matė, kaip Isletos seržantas prie jos glaustosi. Dabar seržantas suėmė ją už žasto.

— Eime, — paragino.

Ji nekrustelėjo. Apačas pašoko, pasiruošęs muštis.

— Ji nenori su tavim eiti, — išpyškino.

Isletos seržantas pasisuko į ją, jo akys blykčiojo įniršiu:

— Kale! Manai, kad esi geresnė už baltaodę?

Ir trenkė jai per veidą. Ji įsikando liežuvį ir lūpas. Veidu pasruvo ašaros. Apačas čiupo seržantą, ir svirdinėdami jie ėmė stumdytis ratu šokių aikštelėje. Kiti vaikinai ragino pradėti muštynes. Ją visi pamiršo.

Visos tos istorijos apie baltaodes San Diege, Ouklande ir Los

Andžele jai buvo žinomos. Visada šviesiaplaukės ar raudonplaukės, tokios mielos merginos su namie laukiančiais pasiligojusiais arba luošais tėvais. Jai jos visos buvo vienodos. Vyrai gerdavo tol, kol nepaeidavo, neįsikibę jai į ranką. Tuomet ji paprašydavo pinigų, pinigų, kuriuos nusiųsdavo Emai į Tovaką — mergytėms. Paskui jie klupdami kopdavo „Hadsono“ viešbučio laiptais. Jei ji ganėtinai užgaišdavo tualete, mirtinai nusigėrę jie užmigdavo lovoje.

Net ir žiemą, kai „Hadsono“ kambariuose būdavo šalta ir langas prie lovos apšerkšnydavo, jie prakaituodavo alum ir ją užguldavo taip sunkiai, kad ji imdavo dusti. Jų burnos būdavo drėgnos, apkartusios nuo alaus, o kai sudribdavo ant jos, ji pajusdavo, kokie jie menki, suglebę tarp jos šlaunų. Žiūrėdavo į dėmes lubose ir laukdavo, kol jie atsisakys savo ketinimų arba užmigs, tada iš po jų išslysdavo.

Ji žvelgė į tuos Lagūnos vaikinus. Kai jie dėvėjo uniformas, su jais buvo elgiamasi kaip su pirmarūšiais. Kol vyko karas ir kol baltieji bijojo japonų ir Hitlerio. Bet tie indėnai klydo manydami, kad taip bus visada. Ji pavargo jų draugijoje apsimetinėti, pavargo vaidinti, kad visa tai dar tęsiasi. Praėjo jau beveik metai, kai ji išvyko iš Tovako. Kažkas Galape ją privertė tai prisiminti. Jai nepatiko išvaizda tų indėnių, kurias ji matė Galapo Edžio klube šokant su ant kojų nepastovinčiais girtuokliais. Jų tiesūs plaukai būdavo nešvarūs. Jos skusdavosi antakius, bet šie ataugdavo, ir jos nebesivargindavo perbraukti per juos pieštuku. Palaidinių sagos būdavo ištrūkusios, tad susisegdavo jas žiogeliais. Vakarietiškos jų kelnės plyšo per siūles, o šakumas būdavo dėmėtas.

Iš rankinės ji išsitraukė mažą pudrinę ir pažvelgė į veidrodėlį. Jos plaukai buvo trumpai kirpti ir standžiai garbanoti. Ji pirštu palietė kairį antakį ir pasidažė lūpas. Nepatiko jai ir vietinis peizažas: akmenys, smėlis, arroyos ir nė vieno medžio. Visą gyvenimą nugyvenus Tovake, jai nevertėjo tuščiai leisti laiko čia, šitoje skylėje, prastesnėje vietoje nei rezervacija, kurią ji paliko. Jei ir toliau čia trainiosis su tais vaikinais, taip ir pabaigs gyvenimą. Kaip ir visi kiti indėnai. Ji šyptelėjo meksikiečiui, o jis jai mirktelėjo. Ant stalelio priešais jį gulėjo grąža iš geležinkelininko atlyginimo čekio, grynaisiais. Jis jai pagelbės, duos pinigų nusiųsti į Tovaką. Šįkart ji jau tikrai pasiųs juos Emai ir nebegaiš laiko paikai trainiodamasi su tais indėnais karo veteranais.

Tajo atsilošė kėdėje, galvą atrėmė į vėsią tinkuotą sieną. Nors automatinis patefonas ir plyšojo, jis girdėjo, kaip dainuoja tas navahas, dabar jau atsirėmęs į tinklines duris. Kažkas pažįstama buvo tose dainose, ir jis prisiminė, kaip dainavo senasis Betonis; kažkas palengva jo viduriuose sukruto, bet dabar tai buvo kažkur per daug toli. Jis įšliaužė giliau į tą juodą plonytį voratinklį, kur galėjo ilsėtis tyloje, kur jo švytavimas šiame pasaulyje buvo ne ką daugiau negu žvaigždė, švystelinti per nakties dangų. Galvos skausmas ir ūžesys liko kažkur toli, jie nepajėgė įveikti šito didžiulio tamsybės nuotolio.

Kažkas šaukė. Kažkas jį purtė iš aukšto medžio, į kurį jis buvo įsilipęs. Pamanė, gal senasis Betonis kviečia jį leistis į kelią, sako, kad jis per ilgai užsimiegojo, kad jo laukia galvijai, kuriuos surasti privalu, ir žvaigždės, ir kalnas, ir moteris.

Jis prasižiojo atsakyti senajam Betoniui, kad to nepamiršo.

— Einu, — pasakė.

— Labai gerai darai, kad išeini! — atsakė jam baltaodis vyriškis. — Tavo bičiuliui ką tik buvo išarta šikna, ir aš nenoriu čia daugiau bėdos.

Paskutiniai ryškūs saulės spinduliai perskėlė jam galvą pusiau, tarytum koks didžiulis kirvis, pusiau perskeliantis žiemai ruošiamą malką. Dengdamasis nuo saulės, jis prie akių pakėlė ranką. Atsargiai nulipo laiptais, prisiminęs, kad ten sėdi tasai dainuojantis navahas. Bet navaho jau nebebuvo, ir meksikiečiai buvo dingę, o dangus iki pat Teiloro kalno buvo sodriai oranžiškas ir raudonas. Lirojus klūpojo prie Harlio ir sverdėjo, mėgindamas prisilaikyti ranka. Jo marškinių skvernai kyšojo išlindę iš kelnių ir aplink plonas šlaunis atrodė lyg sijonėlis. Jis vis kartojo:

— Harli, bičiuli, ar jie tave sužalojo?

Lirojaus lūpos buvo kruvinos, ištinusios toj vietoj, kur buvo trenkta. Harlis kvėpavo ramiai, Tajo nesuprato, nualpęs ar pritvotas. Virš kairiojo jo antakio žiojėjo gili įkirta, nors kraujas jau buvo sukrešėjęs.

Jie nunešė Harlį prie pikapo, ilgos jo kojos vilkosi virtuodamos, palikdamos ant žemės ilgus pirštų pėdsakus. Jį pasodino per vidurį, o Tajo sėdo prie vairo. Lirojus, atsirėmęs į duris, apkvaitęs, susmuko. Pagrabaliojo po prietaisų skydą žibintų svirtelės. Kai ją trūktelėjo, ši paliko jo rankose; buvo pernelyg pavargęs ir prastai jautėsi, kad iš to pasijuoktų, bet jei čia būtų buvusi Helen Džyn, būtų pasijuokęs. Juk ji pasakė: ir vėl apgauti.

Sutemus žemė paliko tamsesnė už dangų ir buvo sunku įžiūrėti, ar palei asfalto kraštą nesigano kokia Romero avis ar ožka. Turistų mašinos jau buvo dingusios iš 66-ojo kelio, ir Tajo įsivaizdavo baltaodžius kur nors Granto kavinėje kabinant bulvių košę su riebiu padažu.

Praėjusią vasarą, perkėlinėdami tuos lopinėtuosius galvijus ir ženklindami veršiukus, jie tas lygumas išjodinėjo pirmyn ir atgal. Važiuodamas per daubą, Tajo pikapą vairavo iš lėto, beveik švelniai, sakytum tas senas automobilis būtų buvęs aklas baltas mulas, per senas, kad su juo būtų elgiamasi šiurkščiai. Galvojo apie Harlį ir Lirojų, apie Helen Džyn ir save. Kiek ilgai jie dar tvers? Kiek dar truks, kol kuris nors iš jų per muštynes bare bus ne vien tik pritvotas, bet ir nudurtas peiliu? Kiek dar truks, kol šitas senas kledaras įgarmės į griovį ar trenksis į autobusą? Bet argi tai svarbu. Jie paprasčiausiai gerdavo ir lėbaudavo, kaip kad jis sėdėdavo kiaurą popietę rančoje ir spoksodavo į tą geltoną katę, tuščiai kramsnojančią orą, kad pagautų musę, — vien tik tam, kad prastumtų laiką, kad laikas kaip nors baigtųsi.