Лесли Силко - Ceremonija

Taigi jie vėlei skrido

visą kelią aukštyn.

Nuskrido kažkur į Vakarus.

(Suprantate, tie dalykai buvo gan sudėtingi...)

Priešais jo namą jie pašaukė:

„Ei tu, apačioje, kaip laikaisi ?“

„Gerai, — atsakė jis, — nusileiskit“

Jie nusileido ir įžengė vidun.

„Gal ko nors pageidaujate?“

„Taip. Mums reikia tabako“

Vikšras paskleidė ant grindų

sausus kukurūzų lukštus.

Patrynė rankas vieną į kitą,

ir tabakas subyrėjo į kukurūzų lukštus.

Tada vikšras sulankstė lukštus

ir padavė jiems tabaką.

Jis nenuleido akių jai nuo veido, o jos akys nė sykio nekryptelėjo, buvo įsmeigtos į jį, kai ji nėrėsi iš drabužių ir, glostydama jam šlaunis, smaukė žemyn jo džinsus. Ji segė jam marškinius, o jis tesuvokė tik savo karštą kvėpavimą ir šilumą, sklindančią nuo pilvo, tvinkčiojančią tarpkojy. Bijojo pasiklysti, todėl kartojo sau kelio gaires: čia mano burna, jaučianti rudų jos krūtų druską, čia mano ją šaukiantis balsas. Atsipalaidavo ir leido sau į ją įsiskverbti, pajuto priplūstant šilumą — it upės smėlį, lengvai pasiduodantį po kojomis, paskui tvirtai apjuosiantį kulkšnį drumstame šiltame vandenyje. Bet nesutriko, šypsojos jai, prilaikančiai jo šlaunis ir spaudžiančiai jas prie savęs. Leido tai tėkmei nešti jį, pajuto, kaip viduriuose, iš pradžių beveik nejuntama, kaupėsi galingai tvinstanti jėga. Kai ji pratrūko, rodės, kad upės skardis, palengva smunkantis po atūžusia liūtimi, staiga pasileidžia ir pats po savimi sugriūva.

Jis patiesino po antklodėmis ožkenas ir atvirto aukštielninkas. Po koja pajuto plačią drėgną lapo pavidalo dėmę, įsigėrusią į antklodę ten, kur gulėjo ji.

Tąnakt jis sapnavo lopinėtuosius galvijus. Tas sapnas buvo nenutrūkstamas, jis nesiliovė net tada, kai, siekdama jo, ji ištiesė ranką ir užtempė jį ant savęs. Jis vis dar sapnavo, kol skverbėsi į ją, o kai išgirdo ją šnabždant, išvydo juos išsibarsčius ant apskritos plikos kalvos viršūnės, bėgančius nuo jo, sklindančius į visas puses aplinkui, tarsi jie būtų ribuliai ramiame vandenyje.

Ji atsikėlė dar prieš aušrą. Kai ji išėjo lauk, jis apsirengė ir nupėdino jai įkandin. Oras buvo drėgnas, šaltas kaip žemė, kai į ją susigeria ištirpęs sniegas, ir ji apsunksta, tampa sodri. Tajo stovėjo ant laiptelių ir žvelgė į ryto žvaigždes vakaruose. Giliai kvėpavo, ir kiekvienas jo įkvėpimas atsidavė skirtinga kvaptimi: šiaurės sniegu, geltonosiomis pušimis ant uolingo gūbrio viršūnės, galiausiai jis užuodė arklius nuo koralio pusės ir nusišypsojo. Buvo taip gera būti gyvam: jis jau seniai buvo taip kvėpavęs.

Nužingsniavo į koralį ir atrišo kumelę. Nuvedė ją prie aukštos žolės, augančios palei tvenkinį, ir laikė už vadžių, kol ji rupšnojo, stebėdamas, kokius didžiulius kuokštus ji peša ir kaip liežuviu stumia žąslus, kad tie jai netrukdytų kramsnoti. Pritūpė prie to tvenkinio ir stebėjo, kaip aušra it geltoni sparnai išsklinda per visą dangų. Rupšnodama žolę, kumelė žvangino plieninius žąslų strypus, ir Tajo prisiminė varpų skambesį lapkričio gale, kai tasai skimbčiojimas atsklisdavo oru lyg vėjo genamos snaigės. Prieš aušrą, į pietryčius nuo kaimo, varpai paskelbdavo jas ateinant, tas garsas nuvilnydavo per smėlio kalvas, lydimas vėžlio tarškynių paukšėjimo — aušrai išaušus visi tie garsai susiliedavo draugėn. Iš pradžių menki, tokie pat menki kaip ir ta pietryčių horizonte išnirusi blyški geltona šviesa, aušros spalvoms sodrėjant, artėdami prie upės, tie garsai darėsi ryškesni. O kai ties horizonto pakraščiu išnirdavo saulė, ant upės kranto staiga išnirdavo ir jos — kačinos artinosi prie perkėlos.

Tajo atsistojo. Jis žinojo, kad tauta buvo sudėjusi giesmę saulėtekiui.

Saulėteki!

Mes atvykome saulei tekant

tavęs pasveikinti.

Mes kreipiamės į tave

saulei tekant.

Debesų tėve,

tu gražus

saulei tekant.

Saulėteki!

Jis tuos žodžius kartojo taip, kaip juos prisiminė, nebuvo tikras, jog tiksliai, bet jautė, kad jie tikri, jautė, kad ta aušros akimirka buvo įvykis, vienu matu viską sutelkęs draugėn — paskutines žvaigždes, kalnų viršūnes, debesis ir vėjus, — aukštinant tą atėjimą. Kasdienė galia ištvino didingoje tyloje virš kalvų. Saulėtekis. Tą maldą Tajo baigė žodžiu „saulėtekis“, nes žinojo, kad Aušros garbintojai visus savo žodžius pradėdavo ir baigdavo „saulėtekiu“.

Kumelė baigė rupšnoti žolę ir stovėjo rami; Tajo nesumetė, ar ji nuskabė visą žolę, kurią tik pasiekė, ir laukė, kad jis ją perkeltų, ar tiesiog liovėsi, kaip kad juodauodegiai elniai liaujasi rupšnoję prašvitus. Gal blausioje jos kraujo atmintyje aušra pažadino instinktą iš tų laikų, kai arkliai buvo tokie pat laukiniai kaip ir elniai ir, saulei patekėjus, eidavo slėptis tarp medžių, į tankumynus.

Jis vėl pririšo kumelę koralyje ir nužingsniavo atgal į namą. Masyvios sienos buvo ištinkuotos raudonu moliu, bet atšiaurūs orai tame tinke apnuogino šiaudus; ten, kur skardinis lietvamzdis buvo įskilęs, tinkas luposi ir atidengė rudas plaušamolio plytas. Tajo pamėgino nuspėti, kada gi tas namas buvo pastatytas, bet, išskyrus pasmukusį vabzdžių tinklą, kuris juosė ilgą verandą, namas buvo visai toks pats, kaip ir jį supantys stalkalniai: metai jame paliko nedaug žymių. Palei pietinę jo sieną tarp išdžiūvusių kukurūzų tebežydėjo aukštos oranžiškos saulėgrąžos; vakarykštės nakties vėjas apsuko jų žiedus aplink lūžius kukurūzų stiebus, tad priešaušrio šviesoje sudžiūvę kukurūzai buvo pasipuošę didžiuliais oranžiškais saulėgrąžų žiedais, suplūktą žemę apačioje nubėrusiais oranžiškomis žiedadulkėmis. Po visais keturiais plačiais langais kažkas buvo pasodinęs mėlynų pelėvirkščių sukučių, ir vijokliniai tų mėlynų gėlių stiebai kopė aukštyn medvilnės virvėmis, prikaltomis prie langų rėmų. Žiedai buvo plačiai prasiskleidę, dangaus spalvos, su plonyčiais baltais debesėliais, iš jų centro plaukiančiais į skaisčią žydrynę.

Ji pavalgydino Tajo šalta kepta žvėriena ir kava. Pati sėdėjo kitame stalo gale, apžiūrinėjo ryšulius iš elnenos bei žaliaminės odos kapšelius. Retkarčiais padėdavo ant stalo apvalų blizgų akmenuką, o kartą ryšelyje, kurį ji praskleidė, jis pamatė kažkokio gyvūno dantis ir nagus. Norėjo paklausti, ką ji daranti, bet matant, kaip ji vengia susidurti su jo žvilgsniu, kažkas jį sulaikė. Ji kruopščiai plušo prie tų akmenėlių. Kai kurie buvo šviesūs, lyg ir iš smiltainio, iš geltonos ochros miltelių tekstūros smiltainio, — tokių jis dar nebuvo matęs. Iš muslino atraižos ji išvyniojo rausvai pilką akmenuką ir padėjo ant stalo greta trupančio mėlyno akmens, paskui į kietą gumulą suvijo raištelius, kuriais muslino ryšulėlis buvo apvyniotas, ir staiga žvilgtelėjo į Tajo. Vis dar nepratarė nė žodžio, bet dabar dirbo lėčiau, suvokdama, kad jis ją stebi. Kyštelėjo ranką į miltų maišą sau prie kojų ir išsitraukė ką tik surinktų augalų ryšelius. Pauostė, papūtė ant jų, prieš derindama augalus su tais akmenimis, prie mėlynojo akmens pridėjo melsvai pilką kalnų šalavijo šakelę. Tamsiai geltonas augalas nuo to uolėto stalkalnio viršūnės skleidė drėgno tabako kvapą — jį padėjo greta ochros spalvos smiltainio. Paskui ištraukė mažyčiais baltais žiedeliais apsiklėtusį ilgą vijoklį: kiekviename žiedelyje — penki smailūs žiedlapiai, it nukritusios žvaigždės. Švelniai papurtė to vijoklio stiebą, ir ant grindų aplink jos kojas ratu sukrito mažos juodos skruzdėlės, buvusios ant to diržingo žalio augalo, bet galiausiai jas paviliojo trupiniai prie viryklės. Vidun pro langą plūdę saulės spinduliai ant grindų nubrėžė stambų kvadratą, ir kažkas toje kambario tyloje buvo šilta ir malonu, kaip ta saulės šviesa.