Лесли Силко - Ceremonija

Kai atsistojo, jautėsi patenkintas ir susijaudinęs. Jis parsivarys galvijus namo, ir jie įvykdys Džozajo planus — išaugins naują galvijų veislę, kuri gyvuos, nepaisydama sausros ir oro negandų. Maisto krepšį parišo po patalais ir vėl arkliui virš ausų permetė apynasrį. Palei pietinį plynaukštės kraštą patraukė į vakarus, tikėdamasis išvysti judant kažką baltai lopinėtą. Lygiagrečiai su plynaukštės kraštu driekėsi spygliuota viela, ir

Tajo ant tos vielos tose vietose, kur elnių takai kirto tvorą, įžiūrėjo jų papilvės plaukų kuokštus. Tvoros niekad nesustabdydavo ir lopinėtųjų galvijų, bet čia nebuvo jokio jų apsilankymo ženklo. Tad Tajo jojo tolyn į šiaurę, ieškodamas kitos tvoros, galėjusios juos sulaikyti.

Per išdžiūvusį ežerą, per uolėtas cerros jis jojo daugybę kilometrų, kol prijojo aukštą storo plieninio tinklo tvorą su trimis spygliuotos vielos eilėmis viršuje. Tokia tvora galėjo tuos lopinėtuosius galvijus sulaikyti. Floidas Ly, baltaodis vyras, vadino ją tvora, apsaugančia nuo vilkų, bet jis tose kalvose išnuodijo ir iššaudė visus vilkus, ir žmonės žinojo, kam toji tvora buvo skirta: jis sumokėjo po septynis šimtus dolerių už jos kilometrą, kad pro ją neprasmuktų indėnai ir meksikiečiai, septynis šimtus dolerių už kilometrą, kad surakintų plieno viela kalnus, kad ta žemė taptų jo nuosavybe.

Tajo tyrinėjo tą tvorą ir kokiu būdu jos viela buvo įkasta į žemę taip, kad gyvuliai po ja neprašliaužtų ar nepasikastų, kai akies kampučiu pamatė kažką judant. Galvijai buvo per toli, kad jis įžvelgtų jų įdagus, sunku buvo išskirti ir šviesiai rudas dėmes ant šviesios jų odos, bet judėjo jie kaip elniai — ant ilgų plonų kojų. Tai buvo jie.

Jie buvo išsidriekę vora ant pietinio apvalios vulkaninės uolos šlaito ir palei tą tvorą judėjo į vakarus. Tajo stebėjo, kaip jie pradingsta už gūbrio, o po kelių minučių pamatė, kaip ant tolimo šlaito išniro karvė vedlė ir vis dar bidzeno palei tvorą. Palei pietinę užtvarą jos ištrypė gilų taką, be paliovos zujodamos pirmyn atgal iš rytų į vakarus, sakytum laukdamos, kad atsiras proga pabėgti, kad kokia didelė pušis nulūš nuo vėjo ir atvers joms vartus į pietus. Pietūs: toji kryptis joms buvo įsiėdusi giliai į kaulus.

Tajo skubiai trūktelėjo kumelę, jo rankos drebėjo. Kumelė suprunkštė ir nuo tokių netikėtų judesių šastelėjo atgal. Jis tvirtai suėmė vadžias, pasislinko arčiau jos, lėtai, švelniai kalbėjo. Tapšnojo jai per sprandą, kol ji nurimo. Žvelgė į kalvą, už kurios dingo galvijai, ir grabinėjo balno raiščius; išvyniojo patalynę ir pasikniausė tarp antklodžių klosčių. Be virvės, svarbiausias įrankis, kurį pasiimdavo raitelis, buvo plokščiareplės. Šimtai spygliuotos vielos kilometrų ženklino ribas, neleido pasiklysti galvijams ir arkliams. Džozajas pamokė jį paieškoti atsilaisvinusios vielos ir tarpų tvoroje, jis pamokė Tajo juos pataisyti, galvijams dar nespėjus išsigauti iš rezervacijos žemių. Vieną vakarą, kai jie pavalgė vakarienę, jis padėjo Tajo pasiūti odinį dėklą plokščiareplėms ir priminė, jog niekad nežinai, kada jodamas užeisi tvorą. Tai sakydamas Džozajas linktelėjo galva į Teiloro kalną.

Tajo užsimovė darbines pirštines, nukirpo keturias storo plieno vielas, ir tik tada sumetė, kad stovi tokioje vietoje, kur bet kas gali jį pamatyti. Skubiai apsidairė, ar neišvys raito sargo arba pikape sėdinčio patrulio. Širdis daužyte daužėsi, ir jis prisiminė, kaip kitados žaisdavo slėpynių — gulėdavo prisiplojęs prie žemės ir kiek įmanydamas stengdavosi neprivaryti į kelnes. Numetė plokščiareples ir nusitraukė pirštines. Jo mintys taps aiškesnės, kai nusišlapins. Skubėti nebuvo ko. Surasti galvijus nebus sunku, nes jie laikėsi pietinės tvoros. Po kelių valandų sutems ir jis galės leistis jų parsivesti. Tai bus paprasta. Nebuvo jokio reikalo skubėti ar daryti kvailas klaidas.

Jis pririšo kumelę skynime, apsuptame nykštukinių ąžuolų guotų. Atsisėdo po vienu ąžuolu ir nuo žemės aplink save pradėjo rankioti giles. Tamsiai žali ąžuolų lapai jau darėsi šviesiai geltoni, praeis savaitė — ir jie taps auksiniai bei ryškiai raudoni. Gilės jau irgi buvo beprarandančios savo žalumą, o jų išaižos jau pradėjo džiūti. Kai lapai ir gilės nubyrės, jis su galvijais jau bus namie.

Saulė kabojo žemai virš keteros tarp pušų šakų, ąžuolų guotą ir skynimą gaubė gilus šešėlis. Vėjas šiureno ąžuolo lapus, šaltame ore garavo kumelės mėšlas. Tajo pasilenkė, susikišęs rankas į kišenes, striukės apykaklę pasistatęs prie ausų. Čia, aukštumose, žiema jau buvo visai arti. Laukdamas tamsos suvalgė dar vieną džiovintos mėsos gabalą ir saują skrudintų kukurūzų. Gurkštelėjo iš gertuvės vandens ir stebeilijo į dangų, lūkuriuodamas pasirodant rudens žvaigždžių.

Sušėrė kumelei saują skrudintų kukurūzų, pakėlė jos nepakaustytas kanopas patikrinti, ar jų nesužeidė aštri vulkaninė uoliena. Jis nežinojo, kaipgi jai seksis šįvakar šuoliuoti per tą uolėtą nepažįstamą kraštą. Lėkštas išdžiūvęs ežeras ir nykštukiniais ąžuolais apaugę gūbriai gali ją trikdyti. Banguotos kalvos, nusėtos lavos rieduliais, ir pušimis apaugę gūbriai tarp skynimų buvo beveik vienodi. Jis jau anksčiau, kai medžiojo su Rokiu, Robertu ir Džozaju, buvo jų suklaidintas. Pikapą jie paliko atviroje vietoje, ant pušimis apaugusio gūbrio krašto. Tačiau į dienos pabaigą, kai juodu su Rokiu patraukė atgalios, tą seną žalią pikapą tikėjosi pamatysią ant kiekvieno išvysto gūbrio. Juodu nepasiklydo, nes žinojo kur esą, tik paklaidino žalią pikapą. Traukė tolyn lėkštu išdžiūvusio ežero dugnu ir ąžuolais bei pušimis apaugusiais gūbriais, vienas kitam kartodami: „Dabar tai jau tikrai bus ta vieta“, kol galiausiai Džozajas ir Robertas atbildėjo tuo žaliu pikapu per akmeningas lėkštumas ir juos įsisodino.

Tajo iš lėto jojo ant kumelės palei tvorą, ieškodamas tokios vietos, kurią lengvai surastum net ir naktį. Gaus tik vieną progą pervaryti tuos galvijus pro skylę tvoroje, tad, jeigu teks gaišti laiką jos ieškant, jie gali išsilakstyti į visas puses. Jis sustojo prie nudžiūvusios pušies. Žaibas ją buvo perskėlęs per patį vidurį, žievė aplink apanglėjusią šerdį nusilupo ir medis nuo oro permainų tapo sidabrinis. Už tos pušies riogsojo lavos atodanga, tarsi kokia kupra ant gūbrio viršūnės. Tajo nusėdo nuo kumelės ir nužengė darbuotis su viela.

Vielas vieną nuo kitos skyrė dešimties centimetrų tarpas ir visos jos buvo daugiau negu centimetro storio. Tajo teko sustoti ir sulaukti, kol praeis rankų raumenų mėšlungis. Mėnulis patekėjo anksti. Plušo klūpodamas ant kelių, nupjaudavo vielas palei pat žemę, kai kur jos buvo įkastos net į penkiolikos centimetrų gylį, kad vilkai ir kojotai nepajėgtų po jomis pasikasti. Pamėgino apvalyti plotelį sau po keliais, bet žemė buvo beveik vien akmenėliai ir uoliena. Kai jis jau buvo nutraukęs ir atlenkęs vielą pirmųjų trijų metrų plote, keliai buvo nutirpę, jis oda pajuto šaltą orą ir suprato, kad jo „Levi’s“ džinsai suplyšo ties abiem kelėnais. Nesiliovė galvojęs apie tuos galvijus ir apie tai, kaip jie galiausiai atsidūrė Floido Ly valdose. Jei būtų juos pamatęs valstijos skirtose žemėse ar kur nors Akomos koralyje, nedvejodamas būtų pasakęs „pavogė“. Tačiau kažkas jo viduje neleido ištarti to žodžio dabar, kai tie galvijai buvo baltaodžio rančoje. Jį apniko pašėlęs noras įtikėti, kad čia įvyko kažkokia klaida, kad Floidas Ly juos įsigijo nekaltai, gal nusipirko iš tikrųjų vagių. Kodėl gi jis dvejoja apkaltinti vagyste baltaodį, nedvejodamas ja apkaltinti meksikiečio ar indėno? Nusimovė pirštines ir susikišo rankas į striukę, norėdamas į marškinius nusišluostyti prakiurusias nuospaudas. Suprakaitavusias rankas gelte gėlė nuo delnų iki pat pečių, o šie nuo skausmo buvo nutirpę. Staiga suprato, kad atmintinai buvo išmokęs tą melą, kurio jie jį norėjo išmokyti: tik rudaodžiai — vagys, o baltaodžiai nevagia, nes visad turi pinigų, kad nusipirktų tai, ką nori.