Лесли Силко - Ceremonija

Juos pamatė akies kampučiu ir iš pradžių pasirodė, kad tai jo paties plaukų sruoga, blaškoma vėjo. Bet kai atsigręžė — prie jo iš šiaurės artėjo du raiteliai. Tajo paleido kumelę šuoliais, žemai palinko jai ant kaklo, stengdamasis ją išvairuoti žemyn stačiu gūbrio šlaitu per akmeningą nelygią dirvą. Kai pamatė juos pirmąsyk, jie buvo už kokio pusantro kilometro, tad nusprendė susirasti tankų pušyną ir ten palaukti, kol anie prajos pro šalį. Įsitempė pažiūrėti, ar galvijai vis dar akiratyje, jam knietėjo, ar tie raiteliai juos matė. Tasai pirkimo kvitas jo kišenėje nedaug ką reikš įsibrovėlį medžiojančiam ginkluotam patruliui. Spustelėjo kulnais kumelės šonus, ragindamas šuoliuoti greičiau, bet vulkaniniai akmenys iš po jos kanopų jau slydo į šalis ir ji kaip įmanydama stengėsi išlaikyti pusiausvyrą. Tajo atsigręžė pažiūrėti, ar raiteliai tebėra ant kalvos gūbrio jam už nugaros; jų nebebuvo, tad jis sulaikė kumelę, kad bent truputį patausotų jos jėgas. Striukės rankove nusišluostė vėjo išspaustas ašaras ir pasistengė įsižiūrėti į gūbrius bei lygumas priešais, ieškodamas tos vulkaninės uolienos kupros ir žaibo nutrenktos pušies, kurios ženklino angą tvoroje.

Tajo pakėlė akis į ryškų žydrą dangų ir pritvinkusius, bet labai aukštai tvyrančius debesis: akimirką jam pasirodė, kad nubudo prieš kelerius metus bevardėje Ramiojo vandenyno saloje. Pamanė, kad į jį pataikė kulka, ir ėmė šauktis Rokio pagalbos. Paskui pamatė savo marškinių rankovės spalvą ir pajuto sausus, į nubrozdintas plaštakas smingančius lavos akmenėlius.

Prisiminė regėjęs šviesią saulėtą dieną ir vos vos brėžiantis rudenines nykštukinio ąžuolo spalvas; prisiminė pagalvojęs, kaip keista buvo atsidurti tokioje bėdoje dienos aky, kai pavojaus veikiau buvo tikimasi iš nakties ir tamsos. Prisiminė, kad tolumoje, virš dubenio pavidalo išdžiūvusio ežero dugno pamatė tos pušies griaučius ir kaip paskutinė karvė pasispardydama pralėkė pro angą vielinėje tvoroje, paskui dingo už horizonto. Visa tai Tajo prisiminė labai aiškiai, net kaip parpuolė kumelė, priekinėmis kojomis paslydusi ant akmenų, ir kaip virpėdamas nusirito jos kūnas.

Jį apgaubė kalnų šalavijų kvaptys, ir jis susivokė vertęsis per jų krūmą: šalavijo šakelės ir ąžuolo lapai įsmigo jam į plaukus ir nuslydo kaklu žemyn. Kai pamėgino pajudėti, kažkas jo galvoje sukaleno, tad gulėjo paslikas ir spjaudė iš burnos žvirgždėtą kalnų molį. Kai atsidusdavo, suskausdavo šonkauliai, bet jis galėjo pajudinti pirštus ir pakelti abidvi kojas. Užsimerkė, sakydamas, kad gali sau leisti pailsėti truputį ilgėliau, išsitiesęs, kaip būdavo išsitiesęs tais šaltais žiemos vakarais, kai kambaryje dar būdavo tamsu, o ugnis krosnyje — dar neužkurta.

— Kurgi tu taip pašėlusiai lėkei? — Balsas skambėjo priešiškai, jame išryškėjo tęsiama Teksaso tartis. Tajo pasikėlė ant vienos rankos ir pažvelgė į juos. Abudu buvo aukšti, išstypę, šviesiai rudų plaukų ir, išskyrus veidus, niekuo nesiskyrė vienas nuo kito: auliniai nusidėvėję ir purvini, džinsai nublukę ir tokio pat mėlyno atspalvio, net marškinių rankovės buvo vienodai atraitotos iki alkūnių. Bet vienas, tasai siauro veido, atrodė sunerimęs ir piktas. Jis nesiliovė klausinėjęs, ką Tajo čia darąs.

— Brakonieriauji elnius? — paklausė, žengdamas prie Tajo rankos, ir šis pajuto kaip jam prie pirštų prigludo to vyriškio bato sutryptos žolės; akimirką Tajo manė, kad, norėdamas priversti jį kalbėti, vyriškis užsirioglins jam ant kojos.

— O gal ketinai pasiglemžti šiek tiek jautienos, ką?

Tegu jie sau galvoja ką tik nori. Kitas vyriškis buvo apskrito veido, be smakro, bet ramių akių.

— Susižeidei? — paklausė jis. — Ar gali atsistoti? — Uždėjo ranką ant kairio Tajo žasto ir pritūpė greta, kad tvirčiau suimtų. Tajo nesiliovė mąstęs apie galvijus ir tvoroje žiojinčią skylę, tačiau vyriškiai elgėsi taip, tarsi, išskyrus jį, nebūtų nieko pastebėję. Jo ūžiančioje galvoje tvinksėjo viena mintis: jų dėmesį sutelkti į save, kad tik jie nenueitų iki kito gūbrio.

— Geriau nueik parvaryk pikapą, — pasakė apskritaveidis kaubojus. — Jis tikriausiai susižeidė.

— Po velnių! Nieko tam šunsnukiui nenutiko! Tegu lipa ant arklio man už balno.

Kai jie pastatė Tajo ant kojų, akyse jam viskas ėmė suktis, galvą užplūdo ryškių šviesų liūtis. Priėjęs tą stambų sartį jis suklupo, tas suprunkštė ir šastelėjo į šoną.

— Niuo! Asile! Niuo! — Jie užkėlė Tajo ant arklio ir pasodino už kreminės spalvos ornamentuoto balno. Tajo ausyse ūžė. Kad laikytųsi tiesiai, jis gavo tvirtai įsikibti į balno virves. Pajutęs keistą nešulį, nuo vieno šono ant kito svirduliuojantį jam ant nugaros, arklys nervingai žingtelėjo į šoną. Tą akimirką, kai teksasietis permetė per balną ilgą koją, Tajo pasilenkė ir gausiai išsivėmė ant šalavijo krūmo.

Skausmas jam plėšte plėšė galvą, veržėsi pro ausis, kol galiausiai pasiekė pilvą ir sukėlė šleikštulio bangas. Saulė leidosi, apskritaveidis vyriškis sėdėjo susigūžęs ant akmens, šaltam vėjui atsukęs nugarą. Rankas laikė susikišęs į kišenes, kramtė tabaką: įnirtingai judino žandikaulius ir pašėlusiais spjaudėsi, rudomis tabako sultimis aptaškydamas visą žemę aplink kojas. Jis matė, kad Tajo nubudo, tačiau nepratarė nė žodžio. Kaubojaus veido oda buvo susiraukšlėjusi, sausai ir raudonai nugairinta vėjo ir saulės. Po mėlyna bandana, kuria jis buvo apsirišęs kaklą, oda vis dar išliko balkšva, švelni. Jis buvo ne ką vyresnis už Tajo, gal juodu kartu kariavo. Jis elgėsi taip, lyg būtų norėjęs viską pamiršti ir paleisti tą indėną keliauti. Bet teksasietis nuėjo parsivaryti pikapo: norėjo tą indėną parvežti. Gal dėl to, kad jų bosas laukė, jog retkarčiais jie šį bei tą nuveiktų: nušautų kokį kojotą ar sugautų kokį nors meksikietį. Darėsi jau vėlu, vėjas buvo kur kas žvarbesnis ir nešė pūgą, dengiančią kalnų viršūnes. Kai jie nuveš jį į rančos štabą, jau bus tamsu, o paskui dar teks jį vežti visą tą ilgą kelią iki Granto kalėjimo. Labai jau daug rūpesčių dėl vieno vienintelio indėno; gal tai per didelis vargas ir jiems verčiau jį paleisti.

Juodi akmenėliai ir pilkas senų laikų šlakas, nubyrėję nuo kalno, pataikė jam į stuburą. Jis užsimerkė, bet nemiegojo. Jautė šaltus vėjo gūsius, po žolę blaškančius sudžiūvusius ąžuolo lapus. Klausėsi, kaip kaubojus burnoje surenka seiles ir kaip jos ištrykšta jam nusispjovus. Aiškiai suvokė, kad po juo — centras, jis iš žemės jam į kūną sunkėsi per nubrozdintų rankų, apibertų juodomis miltelių pavidalo žemėmis, odą. Magnetinė centro galia palengva išsklido jame — taip sprandu ir pečiais nuteka lietaus vanduo; tas vėsios tuštumos pojūtis skausmo paviršiumi slydo it nuleisti sparnai. Ji traukė jį atgal, prie žemės, kur šerdis buvo vėsi ir tyli kaip kalnų uola ir, net jausdamas tą triukšmą ir skausmą galvoje, Tajo žinojo, kaip visa tai bus: veikiau grįžimas nei išsiskyrimas. Jam palengvėjo, nes jis bijojo palikti žmones, kuriuos mylėjo. Bet tas gulėjimas virš centro, traukusio jį žemyn, arčiau savęs, jam atrodė daug labiau pažįstamas nei bet koks kitas glėbys, kurį pavyko prisiminti; ir jis grimzdo į gaivališką kalnų tylos rankų glėbį. Priešinosi vien tik jo kaukolė; ir tas jos priešinimasis skausmą stiprino taip, kad Tajo ėmė veriamai unkšti. Vaizduotės akimis regėjo kiekvieną savo kaukolės dalelę, pirštais čiuopė kiekvieną įdubą, kiekvieną ertmę, tyrė jų storį, ieškodamas kažkokios paskutinės plonos membranos, kurią suplonino laikas ir ta negyvų plėnių bei it grybai sprogusių kulkų raganystė. Tose plonose sienose, silpnose verpsto formos kaulų siūlėse virš ausų Tajo ieškojo įėjimų. Žinojo: jei savo kaukolę paliks nesaugomą, jeigu leis sau užmigti, tai atsitiks — pasipriešinimas ištekės lauk ir nusineš visus barjerus, visas ribas, jis įsismelks į žemę ir pasiliks su tuo centru, kur tylos balsas buvo toks pažįstamas, o tamsios žemės tankis jį mylėjo. Tas susilydęs skausmas galėjo užglaistyti įėjimus ir tuomet jis išliks; kitas pasirinkimas — leistis pasroviui ir nuplaukti atgal. Viskas priklausė nuo jo paties.