Лесли Силко - Ceremonija

Tajo išgirdo užgęstant pikapo motorą ir trinktelint duris. Atstumas šiek tiek prislopino balsus, bet teksasietis grįžo ne vienas.

— Ei! Ką radau! Prisimeni tuos pumos pėdsakus, kuriuos aptikome aną pavasarį? Dabar čia pilna jų šviežių! Aplinkui dvyliktąjį vėjo malūną. Ta šiknė — kaip reikiant stambi! Pėdsakai didumo sulig delnu! — Naujas balsas net spiegė iš susijaudinimo.

Kaubojus nevikriai pašoko nuo akmens, išspjovė paskutinį tabako gumulėlį.

— O kaipgi šitas vaikinas? — paklausė. — Maniau, kad nori jį parvežti.

Teksasietis atsikrenkštė.

— Po velnių, — nusikeikė, — ispanpalaikių ir indėnų galime pasigauti bet kada. O pumos čia jau porą metų niekas nebuvo sumedžiojęs.

— Gerai jau, gerai. Juk pats norėjai su juo terliotis, ne aš.

— Po velnių, kol mes jį pargabensime, pumos nė kvapo nebus likę.

— Palik jį ten, kur guli, ir traukiam ieškoti skalikų pumai, kol nesutemo.

— Žinoma, mes jau jį pamokėme, — tarė teksasietis, vėjui pučiant, jo balsas čia nuščiūdavo, čia vėl suskardėdavo. — Tie prakeikti indėnai privalo įsisąmoninti, kam šita žemė priklauso!

Kai Tajo vėl nubudo, anie jau buvo dingę, vėjas nurimęs, bet oras tvyrojo drėgnas, sunkus. Dangų buvo užkloję audros debesys. Skausmas ir daužymas galvoje buvo praėję, bet atsisėdęs turėjo judėti lėtai, kad išvengtų veriančio skausmo kaukolės viduje. Nuo šalčio pėdos ir rankos nutirpo, o kojos nuo ilgo gulėjimo sustembo. Tajo sėdėjo, trindamas kojas ir pėdas, jam į nugarą pūtė šaltas vėjas. Žengęs keletą metrų už gūbrio, atsidurtų nykštukinių ąžuolų tankmėje ir pasislėptų nuo audros.

Tie ąžuolai buvo tankiai suaugę, jų šakos prasidėjo prie pat žemės. Tajo atsiklaupė tankumyno pakraštyje ir dairėsi, kol galiausiai aptiko siaurą takelį, vingiuojantį pro pirmąsias ąžuolų juostas. Elniai buvo pramynę takus per visus tankumynus, o kai kuriose iš didžiųjų tankmių du trys takai driekėsi palei patį gūbrio kraštą, saulei nusileidus elniai subėgdavo į tas tankmes ir kiauras dienas leisdavo miegodami, ėsdami giles, o skynimus perbėgdavo tik tuomet, kai reikdavo pasiekti kitą nykštukinių ąžuolų miškelį. Metams bėgant žemę storu sluoksniu užklojo nukritę lapai, Tajo kojos klimpo į naujus vario spalvos lapus, nukritusius jau šiemet. Elniai guolius įsitaisė lėkštose nišose tų tankmių viduryje, kur ąžuolai buvo aukšti, o jų šakos buvo suformavusios skliautus.

Tajo atsigulė į lėkštą įdubą ir žėrė ant savęs lapus, kol galiausiai vėl pasijuto sušilęs. Pro šakas ir lapus, pageltusius, minkštus, jau pasiruošusius nukristi, pakėlė akis į dangų. Dangus buvo sunkus, tamsus, o išpampusius pilkus debesis, per kalno viršūnę velkančius sniego prikimštus pilvus, išruožavo violetinės gyslos. Saitas ir drėgnas sniego kvapas turėjo kažkokio aštrumo, ryškumo, nebūdingo vasaros lietui. Tas kvapas kažką sujudino labai giliai jo viduje, ir jis pajuto seną virpesį, kurį patirdavo dar vaikas, kai laukdavo iškrintant pirmųjų snaigių.

Jis ten gulėjo ir jautė jiems baisią neapykantą. Ne dėl to, ką jie norėjo padaryti jam, o dėl to, ką savo mechanizmais padarė žemei, o gyvūnams — savo šunų gaujomis ir savo šautuvais. Šitai kartojosi be atvangos, o jo tauta turėjo tai stebėti, nesugebėdama išsaugoti arba apginti nė vieno iš tų dalykų, kurie jai buvo tokie svarbūs. Tajo griežė dantimis: juk turėjo būti kažkas, ką jis galėjo padaryti, kad nuramintų tą neaiškią, niekada neišnykstančią, nuolat jame besiraizgančią baimę: baimę, kad žemė ir gyvūnai gali nežinoti, jie gali nesuprasti, kad jis — ne vienas jų, kad jis — ne vienas iš tų naikintojų. Jam kilo noras nuspirti tuos minkštus baltus kūnus į Atlanto vandenyną, sušukti jiems visiems, kad jie — įsibrovėliai ir vagys. Jam kilo noras sekti jiems iš paskos, kai jie medžiojo tą pumą, noras nušauti juos bei staugiančius jų šunis jų pačių ginklais. Naikintojai juos pasiuntė sugriauti šio pasaulio, ir jie tai darė diena iš dienos. Jis norėjo rėkte išrėkti tokiems indėnams kaip Harlis, Helen Džyn ir Imou, kad visi tie baltųjų sukurti dalykai, kuriais jie taip žavėjosi, kurių taip geidė, — tos ryškios miestų šviesos ir garsi muzika, tas minkštas saldus maistas ir automobiliai, — visa tai buvo pavogta, išplėšta iš indėnų žemės: tokia gyva žaliava jų ck’o’yo’iškoms manipuliacijoms. Tauta buvo išmokyta save niekinti, nes jai buvo paliktos bergždžios žemės ir išdžiūvusios upės. Tačiau jie klydo. Beturčiai buvo baltaodžiai, baltaodžiai kentėjo, kaip kenčia vagys, kurie nesugebės pamiršti, kad jų puikybė apgaubta kažko pavogto, kažko, kas niekada jiems nepriklausė ir priklausyti negalės. Naikintojai apmovė baltaodžius lygiai taip pat sėkmingai, kaip jie apkvailino indėnus, ir dabar tiktai vienas kitas tesuprato, kaip veikė ta niekšinga apgavystė; tik vienas kitas tesuprato, kad baltaodžius melas žlugdė sparčiau, negu jis žlugdė indėnų tautą. Bet jo padariniai buvo paslėpti ir reiškėsi tik bergždumu jų meno, ir toliau mintančio kitų kultūrų gyvastim, bei jų sąmonės ištirpimu negyvuose daiktuose: plastike ir neone, betone ir pliene. Tuščiaviduriuose, negyvuose, kaip ta molinė figūrėlė, pasitelkiama raganaujant. Ir tas nedaug, dar likęs baltaodžiams, susitraukė it per ilgai atsargoje laikyta sėkla, susiraukšlėjo, pergyveno savo amžių ir štai suskilo ir parodė gležną, blyškų lapo kotelį, tobulos formos, tačiau negyvą.

Dar buvo tamsu, kai Tajo nubudo ir pajuto vėjo nešamas snaiges. Neįžiūrėjo, ar dangus rytuose jau šviesėja, nes audros debesys vis dar buvo tiršti ir žemi. Nusipurtė nuo plaukų sniegą;

ąžuolo lapai sniegą aplink jį sulaikė kriauklės pavidalu. Jis atsistojo, nusikratė lapų dulkes ir garuojančiu geltonu brūkšniu nusilengvino ant sniego.

Patraukė pietryčių pusėn. Ėjo lėtai, nes skaudėjo visą kūną, nes sniegas skubinai dengė žemę, netgi didelius akmenis, ir nors tamsa jau sklaidėsi ir virto pilka brėkšma, įžiūrėti taką buvo sunku. Dangus dunksojo tirštas, pilkas: sunku buvo įvertinti nuotolius. Tajo sustojo, atsigręžė į kalną, bet jį buvo uždengusi sūkuriuojanti debesų masė. Suvalgė saują sniego, mirksėdamas, kad nuo blakstienų nukratytų snaiges, kai stengės atsigręžti į tą pusę, iš kur artinosi audra, nes kaubojai patraukė ta kryptimi. Vėjo gūsis bloškė audros šerdį žemyn ir aplink Tajo galvą supleveno didžiulės snaigės, kaip vasaros drugeliai, užplūdę dangų, aukštai pakilę virš sudrėkusios juodos lavos krašto ir geltonų žolės stiebų viršūnių.

Sniegas užklojo viską, laidojo pumos pėdsakus ir naikino jos kvapą. Tie baltaodžiai su skalikais jau niekada jų nebesuras. Tajo žingsniavo, o vėjas pūtė jam į nugarą. Sniegas uždengs ir tų galvijų pėdsakus, drėgnos snaigės prikibs prie vielos tvoroje ir sustings balta balta pluta, o viela, kurią jis nutraukė, ir toji žiojinti spraga tvoroje pranyks baltumo monotonijoje, sniege ant sniego. Tamsus kalnų molis po Tajo kojomis prisigėrė drėgmės, tapo slidus ir minkštas: rančos keliai, kai purvas toks kibus, taps nebepravažiuojami, ir praeis daug dienų, kol kaubojai ir vėl galės patruliuoti raiti palei tas tvoras. Tajo nusišypsojo. Pilvas iš vidaus buvo glotnus ir minkštas, atkartojo kalvų kontūrus, palaikė sniego tylą. Jis atsigręžė nužvelgti nueito kelio: snaigės sūkuriavo aukštuose vėjo kaminuose, užpustydavo jo pėdsakus kaip tos žiedadulkės, subertos į pumos pirštų atspaudus. Tajo papurtė galvą taip, kaip elnias nusipurto sniegą, garsiai sušuko: „Aūūūūū!“ ir nubėgo per paskutinę lygumą plynaukštės gūbrio link.