Лесли Силко - Ceremonija

Sniegas dusliai plūkėsi jam po kojų. Didžiulės snaigės vis dar telkėsi už nugaros, tarsi užuolaidos iš tiulio tos moters namuose. Tajo stovėjo ant gūbrio krašto ir žvelgė apačion į tamsius spygliuočius, pinijas, tankiai apaugusius stačius kanjono šlaitus. Gavo nueiti kokius šimtą metrų šiaurėn, kol surado tą vietą, kur takas leidosi žemyn tarp dviejų didelių pinijų. Nuraškė nuo apsnigtos šakos kankorėžį, iškratė į saują stambias rudas sėklas. Eidamas kramtė jas, traiškė vieną po kito kevalėlius, liežuviu traukė branduolius. Kevalėlius spjaudė po kojomis į sniegą, tolumoje stalkalnio apačioj mėgino įžiūrėti tą vietą virš stataus tako krašto, kur stovėjo jos namas. Paskui išgirdo kažką už nugaros dainuojant. Dainą traukė vyriškis. Tajo sustojo, įsiklausė. Pilvas jam susitraukė, sustingo, o šonkauliais tekėjo prakaitas. Širdis daužyte daužėsi, bet jis veikiau buvo išsigandęs nei bijojo.

Hey-ya-ab-na-ah! Hey-ya-ah- na-ah!

Ku-ru-tsu-eh-ah-eh-na! Ku-ru- tsu-eh-ah-eh-na!

Į rytus apačioje,

į pietus apačioje

atvyksta žiemos žmonės.

Hey-ya -ah-na-ah! Hey-ya-ah-na-ah!

Ku-ru-tsu - eh - ah - eh - na! Ku - ru - tsu - eh - ah - eh - na!

Iš vakarų viršuje,

iš šiaurės viršuje

atvyksta žiemos žmonės,

eh-ah-na-ah!

eh- ah-na-ah!

Vėjo ragai,

sniego kanopos,

akys žvilga ledu,

akys žvilga ledu,

eh-ah-na -ah!

eh-ah-na-ab!

Vėjo ragai,

Vėjo ragai

eh-ah -na-ah! eh-ah-na-ah!

Tas balsas čia nuščiūdavo, čia pagarsėdavo, vėjo čia prislopintas, čia užgožtas. Tajo atpažino dainos žodžius, buvo girdėjęs ją dainuojant medžiotojus vėlyvą spalį, kai šie laukdavo, kada šalti vėjai ir sniegas elnius aukštais šlaitais nugins žemyn. Tajo palaukė, kad medžiotojas jį pamatytų, tada prabilo. Medžiotojas nešėsi per petį persimetęs elniuką išsišakojusiais ragais: viena ranka prilaikė jam ragus, kita — kojas. Išvydęs Tajo, nusišypsojo.

Buvo ilgais plaukais, balta medvilnės virvele surištais ant sprando, kaip vyrai nešiojo plaukus senovėje. Į ausis buvo įsivėręs ilgus žydro turkio vėrinius, ant keturių kiekvienos rankos pirštų mūvėjo sidabrinius žiedus. Jo veidas buvo platus, rudas, oda — glotni, švelni kaip senos moters. Vietoje striukės vilkėjo ilgą liemenę, susiūtą iš pilkų kiškių kailiukų. Kailiukai buvo seni ir tarpais švietė nuplikusios odos dėmės. Rudų flanelės marškinių rankovės buvo taip nusidėvėjusios, jog, rodės, tuoj praskys, ir pro jas išlys alkūnkauliai. Užtat ant ausų užmaukšlinta kepurė buvo iš gelsvai rudo tankaus kailio, kuris, kedenamas vėjo, blizgėjo, kailis priminė pumos kailį.

— Medžiojate? — paklausė jis, leisdamas naštai nuo pečių nuslysti ant sniego. Tajo pastebėjo, kad medžiotojas prie ragų jau buvo pririšęs gležnas mėlynas plunksnas.

— Ieškojau galvijų.

— Tikriausiai jie dabar ana ten apačioj, — pasakė medžiotojas, rodydamas į juos supantį sniegą ir vis dar tebekrintančias snaiges.

Tajo pritariamai linktelėjo; jis žvelgė į seną šautuvą, permestą per medžiotojo petį.

— Nenaujas, — tarė, padėdamas medžiotojui vėl užsikelti elnią ant pečių.

— Bet šaudo gerai, — atsakė medžiotojas, leisdamasis taku žemyn Tajo priekyje. — Šaudo iš tikrųjų gerai. O tai svarbiausia. — Vėl uždainavo, šįkart tai buvo ne Lagūnos daina, skambėjo veikiau kaip Chemeso, o gal zunių daina. Tajo nenorėjo medžiotojo nutraukti, bet jam buvo smalsu, iš kur jis ir iš ko išmoko Lagūnos dainą.

Leisdamasis taku žemyn Tajo matė tik sniegą, nutrinantį ribą tarp žemės ir dangaus. Tako apačioje sustojo ir nuspardė jį, kol pasimatė drėgnas smėlis. Ieškojo kokių nors savo galvijų pėdsako, mėšlo ar kokio kito ženklo, kad jų čia būta. Medžiotojas papurtė galvą.

— Verčiau pirma užeik ko nors užkąsti. Vėliau juos susiieškosi.

Tajo nusekė paskui jį į kiemą. Abrikoso lapai apsunko nuo

sniego. Jis žvilgtelėjo į koralį patikrinti, ar kumelė ir galvijai ten, bet snigo per smarkiai, kad ką nors įžiūrėtum. Užuodė pinijų dūmą. Medžiotojas pamojo jam įeiti vidun.

Juodu stovėjo vienas prie kito priešais židinį kambario kampe. Liepsnos sutraškėjo ir ūžtelėjo, kai abu nuo drabužių nusipurtė sniegą. Drėgna Tajo batų oda ir medžiotojo elnenos blauzdinės pakėlė aukštyn garą, ir šis juodu apgaubė, kaip rūkas apgaubia kalnus po audros. Tajo ilgai žiūrėjo į liepsnas ir džiūdamas jautėsi vis stipresnis ir ramesnis. Kai galiausiai atsigręžė, jie jau buvo drauge: tasai medžiotojas klūpojo prie moters, bėrė elniui ant nosies žiupsnelius kukurūzų miltų ir jam šnabždėjo.

Prie stalo jie atsisėdo priešais Tajo. Kai baigė valgyti, medžiotojas atsistojo ir parodė pirštu į langą.

— Tas medis, — pasakė jis moteriai, — verčiau jau sulankstyk antklodę, kol sniegas nenulaužė šakų.

— Aš nupurtysiu sniegą nuo šakų, — pasisiūlė Tajo, prisiminęs, kaip vieną pavasarį, kai iškrito vėlyvas sniegas, padėjo Džozajui ir Rokiui nupurtyti jį nuo jau pumpurus sukrovusių obelų. Moteris linktelėjo galva ir nupėdino į miegamąjį. Ant pilkų plokščių buvo išdriekta juoda antklodė su audros raštu. Tajo stebėjo, kaip ji ją lanksto.

Jis nužingsniavo prie medžio. Šis priminė lyg kokį sniego kupolą, iš kurio baltumos šen bei ten žaliai kyšojo tik lapų galiukai bei krašteliai. Ankstyva audra užklupo jį, kai jis dar buvo pažeidžiamas, nes lapai sulaikė sniegą ir sukaupė jo tiek, kad šakos nulinko iki žemės. Iš striukės kišenės Tajo išsitraukė pirštines ir švelniai suėmė šakas: medis buvo senas, šakos lūžios. Rūpestingai nupurtė sniegą, eidamas aplinkui iš rytų į pietus, paskui iš vakarų į šiaurę, išpūsdamas garą. Kai aplink medį ratu jau buvo prikrėtęs krūvą sniego, audra nurimo. Rytų pusėje stalkalnius užtamsino krintančio sniego šydas, o dangus virš jų buvo tamsiai mėlynas. Bet virš galvos snaigių jau praretėjo, ir dabar, vėjui dingus, jos lėtai, traukiamos savo pačių svorio, leidosi žemyn. Vakarų pusėje dangus vėrėsi į tirštai apniukusius aukštus pilkus debesis, o ten, kur tie debesys praretėdavo, dangaus ruožai buvo beveik žydri. ‘

Kumelė suprunkštė, ir Tajo šyptelėjo iš to, kaip arkliai prisimena tuos, kurie juos šeria. Ji stovėjo prigludusi prie koralio vartų, pakreipusi ausis jo link, budri. Nekantriai kasė kanopa sniegą ir grūdo savo šiltą nosį jam į delnus. Ant priekinių jos kojų, kur buvo pargriuvusi, nudrėkstą odą dengė sukrešėjusio kraujo pluta. Tajo ją pavedžiojo, tikrindamas, kaip ji juda, ar nešlubuoja. Ji noriai žengė paskui jį.

— Manai, duosiu tau ėsti, kai šitaip mane nusviedei? — Pakasė jai kaklą, pirštais užčiuopė tankų žiemos plauką; vos prieš kelias dienas plaukas dar buvo vasarinis, o štai dabar, šitaip staiga, ji jau buvo pasiruošus žiemai. Tajo pastūmė kumelę nuo vartų ir juos uždarė.

Moteris prie lango šukavosi plaukus ir žiūrėjo į dangų. Tajo stebėjo, kaip ji ranka suima ilgų plaukų sruogas ir juos šukuoja šiurkščiomis medinėmis šukomis. Tai, kaip ji kilojo prie galvos rankas, kaip sulig kiekvienu šukų brūkštelėjimu slystelėdavo jos krūtys, net jos kvėpavimas, turėjo kažką intymaus. Tajo veidą užliejo karštis, ir jis skubiai nusuko akis, medžiotojui dar nespėjus įžengti vidun.