Лесли Силко - Ceremonija

— Tu nenori nieko manęs paklausti?

— Apie ką? — Tajo stengėsi kalbėti ramiai ir tyliai, bet išsigando ją užsiminus apie tą naktį, kai juodu kartu miegojo.

— Tu net nepaklausei manęs, ką pagalvojau, kai tavo arklys atėjo į koralį be tavęs.

— Ak.

— Tu manęs nepaklausei ir apie savo lopinėtuosius galvijus. — Dabar ji jau šypsojosi, žiūrėdama į jį, lyg būtų nuspėjusi jį apėmusio nejaukumo priežastį.

— Ketinau paklausti, bet nežinojau, ar... na, nebuvau tikras, ar tavo vyras...

Sukos iškrito jai į skreitą, ir ji kvatodama suplojo rankomis. Iš galinio kambario įžengė medžiotojas.

— Ji jus įstūmė į keblią padėtį, ar ne? — paklausė jis. Jis irgi šypsojosi, bet Tajo jautė, kaip prakaitas jam išmuša visus pirštus.

— Žinote, ji parsivarė jūsų galvijus.

Tajo linktelėjo galva ir žvilgtelėjo į ją; ji išsišiepė ir nenuleido akių jam nuo veido, kol medžiotojas aiškino.

— Kuriuo keliu jie nusileido?

Tajo norėjo, kad jo balsas skambėtų natūraliai, bet mintys sukosi vien apie tai, iš kur medžiotojas sužinojo, kad jis jau buvo tą moterį sutikęs.

— Vakar po pietų, — prabilo ji, — anksti. Atbėgo žemyn didžiuoju arroyo , tuo, kuris leidžiasi nuo aukštojo kanjono.

— Bet kaip tu juos sugaudei?

— Jos bėgo visai taip, kaip vandens tėkmė po didžiulės liūties — pačiu arroyo viduriu ir tiesiai į žabangus. Taip ir atsidūrė čionai. Galvijai taip leidžiasi nuo kalno. Man tereikėjo nusileisti ir uždaryti paskui juos vartus. — Ji apsuko plaukus aplink pirštus ir vėl susegė juos į mazgą. — Mes lygiai taip sugaudom savo arklius. — Ji atsistojo. — Eime, aš tau parodysiu.

Tajo nusekė paskui ją stačiu taku į didįjį arroyo . Nužvelgė jo kelią per kanjoną: pilki krantai išrėžė vingiuotą vagą, jos kreivės, vingiai — nelyginant gyvatės pilvo atspaudai ant smėlio. Tai buvo tik gilaus kanjono plyšio tąsa, atvėrusi vidinius plokščiakalnio klodus. Pilkas molis buvo slidus, lipo prie batų padų. Galvijų žabangai buvo labai paprasti. Žmonės tokius žabangus darė nuo seno, nes juos lengva sukurpti, ir dar dėl to, kad, jais naudojantis, pakako vieno ar dviejų žmonių koralyje užspeisti daug galvijų ir arklių, jeigu tik pavykdavo juos suvaryti į išdžiūvusios upės vagą, nes jie iš jos jau nebeiškrypdavo — krantai buvo statūs ir jais pabėgti nelengva: taip juos galėjai nuvaryti į arroyo gilumą, kur krantai stūksodavo penkių šešių pėdų aukščio ir arkliai arba galvijai būdavo galutinai užspeisti. Arroyo išdžiūvę galėdavo tįsoti metų metais, tačiau, užėjus smarkioms liūtims, vandens tėkmė žemyn nešdavo didžiulius akmenis bei rąstus, kurie pasičiupdavo žolių, pagalių ir kitokių lūženų. Kiek pasistengus nesunku tas lūženas patraukti, tarp akmenų įsprausti nedidukų rąstų bei sausų šakų, ir taip susidarydavo užtvaros, kurias įveikti pajėgdavo tik potvynio vanduo.

Iš pradžių Tajo tų žabangų užtvaros nepastebėjo, nes ji buvo apdairiai pastatyta iškart už vingio, kad gyvuliai jos nematytų, kol prabėgs pro angą. Vartams būtų tikę bet kas, bet čia nužievintos kadagio kartys buvo sujungtos viela, kokia rišami šieno kūgiai, — taip vartai beveik nesiskyrė nuo lūženų ir išdžiūvusių krūmų, susispietusių aplink tuos akmenis bei rąstus abipus jų. Kai gyvuliai subėgdavo vidun, nebuvo sunku žabangų angą užtverti vartais.

Audra dangų išplonino ir nutaškavo pilkai, lyg šis būtų gyvatės išnara.

— Ankstyvas sniegas, — prabilo Tajo, — gal bus drėgna žiema. Ir geri kiti metai.

Ji nieko neatsakė, tik rūpestingai statė pėdas ant sniego, tarpais supūsto į pusnis, pranokstančias jos mokasinų viršų. Galvijai, į kadagių kartis grūsdami savo kaulėtas galvas ir visomis išgalėmis stengdamiesi vėl išsilaisvinti, molį su sniegu suplūkė į purviną griovį palei vartus.

Tajo nupėdino paskui ją vidun ir įėjęs uždarė vartus. Vengdama mėšlo ir purvo, moteris žengė palei arroyo krantą. Galvijai atsitraukė į tolimiausią kampą kairėje, žvelgė išgąsčio kupinomis išplėstomis akimis, kai kurie kasė žemę. Jų kvėpavimas suformavo garo debesį, kuris kilo aukštyn ir plaukė tolyn virš arroyo krantų. Kai juodu priėjo arčiau, karvės susispietė krūvon, kai kurios jų nuleido galvas ir šnarpštė taip, lyg būtų stūmusios kojotus. Tajo nepatiko stovėti koralyje drauge su karvėmis, nes įtarė, kad žmonės joms reiškė labai mažai ką ir kad jos gerbė tik arklio gabaritus, toli gražu ne raitelį, sėdintį ant jo. Bet moteriškė nebijojo. Ji priėjo arčiau galvijų, pasilenkė apžiūrėti jų pilvų ir kojų, apėjo pusratį, klumpindama purvinu sniegu, ir apžiūrėjo jas visas. Jos irgi į ją žvelgė įsitempusios.

Sniegas ant jų kailio tirpo, nuplovė purvą ir mėšlą, paliko jas baltas, tarsi šilkines, dėmės buvo auksiškai rudos. Peteliškės pavidalo įspaudas ir tetulės gegnės ant ^ buvo vos matomi pro tankiai suaugusį naują žieminį plauką. Džozajas norėjo kažko daugiau negu tos kvailos apsiseilėjusios Herfordo karvės, kurias augino baltieji rančų ūkininkai, kažko daugiau negu galvijai, kuriuos reikėjo ginti prie vandens kaip avis, kurių pilvai susitraukdavo ir priglusdavo prie šonkaulių, bet joms nešaudavo makaulėn užėsti kaktusų ar palypėti šlaitu pasiieškoti krūmų arba žievės.

— Mano dėdė ieškojo galvijų, kurie galėtų išgyventi sausrą ir sunkmetį.

Ji žengė žingsnį atgal nuo karvių ir linktelėjo galva. Jos mokasinai buvo susipurvinę.

— Tiesiog stebuklas, kad tu jų šitiek atgavai, — pasakė. — Pažvelk. — Ir parodė pirštu į arčiausiai stovinčių karvių kaklus. Ten, kur virvė buvo išdeginusi joms kaklus, liko tamsūs puslankio formos šašuoti rumbai. O aplink kojų barzdeles žymėjo nuplyšusios odos ruožai.

— Teksasietiškas galvijų gaudymas kilpavirve, — paaiškino ji. — Jie užsigeidė šitų meksikietiškų galvijų, nes jie greiti ir atsparūs. Be to, jiems jokio nuostolio, jeigu netyčia sulaužytų tiems galvijams kojas arba sprandą.

Tajo niekada nebuvo girdėjęs, kad tai būtų vadinama teksasietišku galvijų gaudymu kilpavirve, jis žinojo tai vadinant jautukų gaudymu kilpavirve, nes rodeo veikiau buvo naudojamasi senais gyslotais meksikietiškais jautukais nei brangesnėmis karvėmis ar veršiukais. Tas stilius atsirado Teksase, drauge su kaubojais, ir buvo kone per paprastas: raiteliai jodavo stambiais, galingais arkliais, kurie vienu stumtelėjimu pajėgė pargriauti visu greičiu lekiantį jautuką, šitaip pritrenkdavo jį iki sąmonės netekimo, dažnokai ir sužeisdavo ar net užmušdavo. Tai buvo sportas senstančių kaubojų, per daug nepaslankių, sunkių, kad nušoktų nuo arklio, susiimtų su gyvuliu ir jį supančiotų, kaip buvo daroma per veršiukų gaudymo kilpavirve bei komandino pančiojimo rungtis. Tajo tai buvo matęs tik vieną kartą. Per rodeo Grante. Jautukas turėjo gulėti ant žemės dešimt sekundžių, kad būtų galima užregistruoti kaubojaus sugaištą laiką. Tądien prizas buvo trys šimtai dolerių, ir jį gavęs raudonskruostis baltasis apsisuko per rekordiškai trumpą laiką: šešias sekundes; bet kai kaubojus palaisvino virvę ant jautuko kaklo, tas jau nebejudėjo. Iš arenos buvo išvilktas dviem arkliais, viena sulaužyta užpakalinė jo koja karojo. Pyktis nusmelkė Tajo it žaibas, tačiau jis nieko nepasakė apie tą naują jų ištvirkimo būdą, ištvirkimo, kuris, kaip ir pumos medžioklė, jiems reiškė „sportą“ ir pasismaginimą.

Juodu sugrįžo į koralį. Moteris stebėjo, kaip Tajo purto sniegą nuo balno gūnios ir veda kumelę į upokšnį atsigerti. Jis pakėlė akis į dangų: saulė buvo pačiame pietų dangaus vidury, aptraukta aukštais pilkais debesimis.