Лесли Силко - Ceremonija

Tajo sapnavo stipriai jį apglėbusias jos rankas, kai pažadino lietaus barbenimas į skardinių stogą. Bet jį apnikęs jausmas, meilė, kurią jis jautė iš jos sklindant, išliko. Pro langą, kurį Robertas naktį atidaręs parėmė senu batu, įsiveržė drėgnos žemės kvapas. Tajo užvaldė tas meilės jai jausmas: akis užplūdo ašaros, o skausmas, susitelkęs gerklėje, nuslydo į krūtinę. Jis bėgo kalva žemyn prie upės per dulksną, kol tas skausmas ištirpo kaip rūkas. Sustojo ir žiūrėjo į lietingą aušrą, žinojo, kad vėl ją susitiks.

Kelios dienos prieš baigiantis gegužei Tajo pasakė namiškiams vykstąs į rančą ir ten pasiliksiąs. Robertas pritariamai linktelėjo galva, jis buvo užsiėmęs su tais laukais Naujojoje Lagūnoje, taigi būtų gerai, jei Tajo pažiūrėtų galvijus ir veršelius. Tetulė pakėlė akis nuo juodos maldaknygės, kurią skaitė nuo pat Velykų. Atrodė patenkinta, lyg visą žiemą būtų laukusi, kad jis ką nors panašaus pasakytų.

— Nenoriu, kad kuris nors iš tų tipų atsivilktų čionai. Jie gali sau gerti kur nors kitur. Tik ne pas mus. — Jos veidas buvo įdiržęs, o lūpos kalbant vos krutėjo. Ji manė, kad anksčiau ar vėliau jam užeis noras prisidėti prie jų, prie visų tokių kaip Pinkis, Harlis ir į juos panašių, traukti su jais nusilakti ir patriukšmauti, — ir tuo suteikti jai dar daugiau rūpesčių, — kaip darė jo motina, žodžiu, užtraukti šeimai gėdą.

— Parink man truputį indėniškos arbatos, — šūktelėjo jam senolė iš galinio kambario. — Ar girdi? Prašiau, kad parinktum man truputį arbatos. — Ji atšliurino lėčiau nei pernai, dabar ji jau nesiskyrė su lazda. Vis dar dėvėjo juodą megztinį ir iš antklodės pasiūtas blauzdines, nors oras jau kuris laikas buvo šiltas. Kai sėdosi prie savo krosnies, jos judesiai buvo stamantrūs ir lėti.

— Ir dar vienas dalykas, — pratarė senolė, — dar vienas dalykas, Tajo. Anądien buvo pasirodęs senukas Ku’ooshas. Sakė, kad gal netrukus tu turėsi ką jam pasakyti. Sakė, gal nueisi kada su jais pasikalbėti.

Kai Robertas išvažiavo, Tajo išėjo pasivaikščioti. Geltona raina katė ir juodoji ožka nusekė jam iš paskos. Katė puldavo žiogus, tupinčius gubojoje, ir ėdė juos iš letenos. Ožka bidzeno iš paskos, skabydama jaunos žolės ūglius, paskui užversdavo galvą ir lėkdavo jo pasivyti. Ten, kur saulė buvo išgarinusi stovintį vandenį, raudono molio lygumos perdžiūvo ir lūžiomis bangomis supleišėjo. Tačiau dar daug dumblino vandens pilnų balų švytėjo saulėje per visą slėnį, kiek tik užmatė jo akis. Tas slėnis buvo žalias nuo pat geltonų smiltainio stalkalnių šiaurės vakaruose iki juodų lavos kalvų pietuose. Bet tai nebuvo žalia džiunglių spalva, dusinanti ir smaugianti žemę. Jaunučiai ūgliai žemę uždengė lengvai, kiekvienas žolės stiebelis, kiekvienas lapelis ir kotelis — atstu vienas nuo kito, lyg būtų pasodinti lengvo vasaros vėjo. Šiais metais po tas lygumas nesūkuriavo jokie dulkes nešantys raudoni vėjai.

Pilkojo mulo nebeliko, jo kaulai mėtėsi kažkur ant tos raudonos žemės, baltai išblukę ir išplonėję nuo saulės spindulių. Tie pokyčiai draskė vienas kitą Tajo viduje; mulas apako ir paseno. Tačiau kambarys liko toks pats, tos pačios girgždančios spyruoklės ir lovos rėmas, įstumtas į pietrytinį kampą po langeliu. Sapnų siaubas, apnikdavęs jį ant tos lovos, jau buvo dingęs, su šaknimis išrautas jam iš pilvo, o toji moteris užpildė tuštumas naujais sapnais.

Iš žolių kieme atsklisdavo žiogų sparnų tirtėjimas, ir nuo to garso jam atslūgo įtampa stubure. Jis vėl atsigulė ant seno čiužinio tarp tų raudonų žemių ir užsimerkė. Jo sapnai būdavo persmelkti netekties siaubo, siaubo kažką praradus amžiams; bet juk niekas nebuvo prarasta; viskas buvo išlikę tarp dangaus ir žemės ir jame pačiame. Jis nieko neprarado. Tie apsnigti kalnai juk liko, nepaisant nuosavybės teisės dokumentų ar baltaodžių rančų savininkų, maniusių, kad jie priklauso jiems. Jie kirto medžius, žudė elnius, lokius, pumas, jie statė aukštas tvoras, tačiau tas kalnas buvo daug didesnis už bet kurį iš tų dalykų. Tas kalnas pranoko jų naikinimą, kaip meilė pranoksta mirtį. Tas kalnas negali būti jiems prarastas, nes jis yra jų kraujyje, Džozajas ir Rokis buvo netoliese. Jie — čia pat, jie visada buvo čia pat. Ir jis juos myli, kaip visada mylėjo, tas jausmas jame pulsavo taip pat stipriai, kaip visada. Ir jie mylėjo jį taip pat, jis tebejuto jų meilę. To jausmo padarytoji žala nepasiekė. Tas jausmas buvo jų gyvenimas, jų gyvastis, giliai įsprausta į kraujo atmintį, ir tauta buvo stipri, ir penktasis pasaulis išliko, ir niekas nebuvo prarasta, kol egzistavo meilė.

Tajo atsistojo ir išėjo lauk. Saulė pasislėpė už debesų ir oras atvėso. Virš kalnų viršūnių žemai nukaro mėlynapilviai debesys, ir tolumoje jis girdėjo silpnai griaudžiant. Patraukė keliu į šiaurę. Prieš metus tuo keliu jis jojo ant aklo mulo, o Harlis — ant asiliuko. Pa’to’chas stūksojo aukštas, ryškus; mėnesiai, metai neveikė jį supančio pilko skalūno ir geltono smiltainio. Pakito tik dangus, dulkės ir migla buvo švariai nuplautos, praėjusią vasarą nuo tų raudono molio lygumų jos verpetais kilo aukštyn. Tajo užuodė laukines gėles, augančias tarp piktžolių, ir žolę palei kelią, girdėjo, kaip tuos žiedus čiulpė didžiulės kamanės ir daug mažesnės bitės. Tądien gėlės buvo visų geltonio atspalvių — geltoni šilkiniai žiedlapiai, tarsi laukinių kanarėlių plunksnos, ir tamsūs it saulės vidurys žiedai.

Jis rado žiedų, kuriuose bičių nebuvo, ir mėlyna plunksnele iš Džozajo kapšelio atsargiai surinko geltonas žiedadulkes; mėgdžiojo atsargias bites, kaip jos švelniai lipniaplaukėmis kojelėmis ir pilveliais braukia per žiedus.

Nenuleisdamas akių nuo geltonų bei oranžiškų smiltainio uolų priekyje, traukė tolyn, į šiaurę, į siaurus smiltainio kanjonus, giliai įsirėžusius į plokščiakalnį ir atveriančius šaltinius. Kažin, ar tik nebus tie lopinėtieji galvijai išsprūdę pro tvorą ir jau pusiaukely į Meksiką, mąstė jis. Iš pradžių taip sunku buvo juos sukontroliuoti, tiek daug Džozajo energijos jie buvo sugėrę savin.

Tajo išsuko iš kelio ir patraukė taku, tiesiai kertančiu uolas ir vingiuojančiu aukštyn į pilką kalvą, kur plynaukštė virš to raudono molio lygumų baigėsi trupančiu skalūnu. Buvo malonu justi saulę; Tajo užuodė kadagius ir pinijas, vis dar šlapius nuo lietaus. Vėjas iš medažolių pievų nešė laukinio medaus kvapą. Takas įnėrė į lėkštą raguvą. Jos smėlis buvo glotniai, blankiai nugludintas lietaus vandens ir vėjo. Tajo pasilenkė, jį palietė. Nusitraukė batus, puskojines ir giliai įrausė pirštus į drėgną smėlį, paskui vėl žengė tolyn. Kiek aukštėliau priekyje stabtelėjo gyvatė, budriai pakėlė galvą, liežuvis čia išlįsdavo, čia dingdavo, galiausiai, kai ji pamatė Tajo, liovės kyščiojęs. Gyvatė buvo šviesiai geltona, su vario spalvos ryškiomis dėmėmis, primenančiomis laukines gėles, prie nieko nepritvirtintas, laisvai keliaujančias. Ji kirto raguvą, nuvinguriavo šlaitu aukštyn ir dingo žolėje. Tajo atsiklaupė, palinko virš išgaubto pėdsako, kurį gyvatė paliko smėlyje, tada į švelnius atspaudus pribėrė tų geltonų žiedadulkių. Pasaulis buvo gyvas iš visų pusių, kiek tik užmatė jo akis. Tajo pajuto jėgą, iš drėgnos žemės besiveržiančią į saulę, — ta, pirma pasirodžiusi geltona dėmėtoji gyvatė, ant nugaros nešanti tą žinią žmonėms.

Ji žengė per saulėgrąžas, viena ranka prilaikydama žydrą šilkinę skepetą, užmestą ant pečių, kitoje spausdama ilgą užlenktą žilvičio lazdą. Į jį pasigręžė vos spėjus jam ją pastebėti, tarsi būtų jo laukusi. Visos tos naktys, kai jis švelniai ją sapnuodavo, staiga susigūžė krūtinėje, širdis pradėjo įnirtingai plakti.