Лесли Силко - Ceremonija

— Dabar jie — visur aplinkui. Tik naikindami jie geba savyje sužadinti kokį nors pojūtį, likučius kažko dar gyvo; kiekvienąsyk, kai jie tai daro, tas randas tolydžio storėja, tad jie kaskart jaučia mažiau, mažiau, nors naikinimo alkis tik stiprėja. — Ji surinko vytelių ryšelius ir leidosi pietvakarių link.

— Senasis Betonis sakė, kad esama būdo sustabdyti...

— Viskas sąlygiška, — atsakė ji. — Kaip toli tu pasirengęs žengti?

Juodu ėjo drauge smėlėtu raguvos kraštu per akmenis, išbyrėjusius iš laiko nugriautų sienų molio skiedinio, geometrinės kambarių ir kivų7 formos buvo įgrimzdusios į baltą arroyo smėlį, kur net keramikinės šukės buvo nugludintos kaip akmenukai, o visos jų spalvos, raštai ir vėl buvo sugerti žemės.

Saulės padėtis danguje buvo trapi, tarpinė, dėl metų laiko apsirikti negalėjai. Dangus buvo ankstyvo rudens ryto spalvos: Chemeso turkio, apkraštuoto plonyčiais kvarciniais debesimis. Tajo giliai įtraukė oro, stengdamasis įkvėpti visą jo begalybę, stengdamasis jį visą sugerti savin, kaip tas arroyo smėlis sugeria laiką.

Ji žvelgė į Pa’to’chą, aplink veidą jai plaikstėsi plaukai. Tajo pajuto, iš kur jinai atėjo, ir suprato, kur ji bus visada.

Elnio patelė atrodė didinga, blyškiu levandos mėlio moliu nutapyta ant pietinio smiltainio krašto per visą tos stačios uolos pagrindą. Kai ji šoko per tą geltoną smiltainį, amžiams išsigandusi ant tos stačios uolos kreivės, ausis atmetusi atgal, kad girdėtų, kas darosi užpakaly, buvo matyti nauja gyvybe pabrinkęs pilvas. Dvasininkai, ją tapantys kiekvienais metais, žengę atgal nuo tos uolos į ją pasižiūrėti, sušukdavo: „ A’moo’ob! A’moo’oh! Tu tokia graži! Tu neši savyje tiek gyvybės! A’moo’oh! Tu suteiki gyvybės šitai uolai.“

Jie surinko nuriedėjusius akmenis. Į nedidukę kvadratinę užtvarą ji padėjo žilvičio vyteles, kurias buvo surišusi, o jis užkėlė ant viršaus plokščią smiltainį angai uždengti. Elnio patelę vijosi lietus ir vėjas, trynė jos kojų detales, o saulė blyškino kanopas, palikdama tik neaiškius su uola susiliejančius jų kontūrus.

— Ji beveik išsitrynė, — pasakė moteris. — Nuo karo laikų niekas nebeatėjo jos tapyti. Bet kol prisimeni, ką buvai matęs, niekas nedingsta. Kol prisimeni — tai mūsų bendro pasakojimo dalis.

Juodu išbuvo ten, kol saulė nusirito iki slėnio galo, o elnio patelė ant uolos virto tik mėlynu šešėliu.

Ant anglių ji uždėjo išdžiovintą pinijos šaką; dūmai iš pilkos žvynuotos žievės vinguriavo nelyginant tankūs garbanoti plaukai, kol galiausiai aplink pažiro geltonos liepsnos. Taip netikėtai atsiradusioje ryškioje šviesoje Tajo išvydo jos veidą: ji verkė. Jis norėjo atsiklaupti prie jos, apkabinti ir paprašyti, kad neverktų, bet stiprūs saitai susiejo jį su žeme: rankos, tarsi būtų kito žmogaus, spaudė prie krūtinės kelius, traukė tas nutirpusias kojas prie kažkokios keistos krūtinės. Judėjo tik jo smegenys, drėgnos, sunkios, jos slydo palei kaukolės apybraižas, malonindamos kaulo išlinkius ir gaubtas įdubas. Kai prabilo, rodės, kad burna jam nepriklauso, ir jis gavo įsiklausyti į žodžius, kad suprastų, ką sako.

— Kas nutiko? Kodėl tu verki? — Jį nustebino pyktis jos balse. Ji pažvelgė į jį. Ten, kur atgalia plaštaka nusibraukė ašaras, jos veidas atrodė tamsesnis.

— Pasakojimo pabaiga. Jie nori ją pakeisti. Jie nori, kad jis baigtųs čia, ir taip, kaip baigiasi visi pasakojimai, tokiu iš lėto apibrėžiamu ratu, užsmaugiančiu gyvybę. Kovos smurtas juos įaudrina, o žudymas ramina. Jie turi savo pasakojimų apie mus: mes jiems — indėnai, kurie vien tik skaičiuoja laiką ir laukia galo. Ir jie norėtų tą pasakojimą baigti čionai — kad tu kautumeis vienas iki mirties šiose kalvose. Atvyksta gydytojai ir Indėnų reikalų valdybos policija. Atvyksta ir kai kurie senoliai iš Lagūnos. Jie čia važiuoja savo patruliniais automobiliais, — ji parodė pirštu anapus didelio arroyo , į tą vietą, kur driekėsi nuplautas senas vežėčių kelias. — Pėsčiomis jie ateina šituo keliu. Gydytojai turi vaistų tau nuraminti. Kiti nešasi ginklus. Imou pasakė jiems, kad tu išprotėjai. Kad gyveni čionai oloje ir manai esąs japonų kareivis. Jie visi tavęs bijo. — Jos akys vėl pritvino ašarų. — Jie pašauks tave. Draugiškais balsais. Jei tu ramiai ateisi, jie pasiims tave ir užrakins tarp baltų ligoninės sienų. O jeigu neisi su jais — medžios ir pasiims kaip sugebės. Nes jie supranta tik tokią pabaigą.

— Iš kur tu žinai?

Pilvas Tajo gerklėje suplakė kartų skonį. Ji ilgai žiūrėjo aukštyn į dangų: iš vakarų į rytus lanką išlenkė krintanti žvaigždė, paliko paskui save šviesos pėdsaką, tarsi dulkes ant tako. Kai ji jam neatsakė, Tajo suprato: kaip ir senasis Betonis, ji matė atspindžius smiltainio lietaus balose, ji matė atvaizdus, kintančius kadagio laužo liepsnose; ji girdėjo balsus, tylius ir tolimus, naktyje.

— Tu privalai žinoti vieną dalyką, — galiausiai prabilo ji, žvelgdama žemyn į raudonas žarijas, apsuptas baltų pelenų, — su Imou susidėję tik keli. Kiti buvo apkvailinti, jais buvo pasinaudota. Įrankiai. Kariškiai to nežino. Jie nieko nežino apie pasakojimus ar apie kovą dėl pasakojimo pabaigos. Baltieji visados baisiausiai užsiėmę. Jie paprasčiausiai savęs paklaus: kas mums darbo vienas indėnas veteranas, gyvenantis oloje kažkokios rezervacijos viduryje? Jie nešvaistys ten daug laiko. Jie vyksta tik todėl, kad Imou juos pakvietė.

— O senoliai iš mano namų?

— Jie eina labai nenoriai, tik todėl, kad valdžios pareigūnai paprašė jų eiti drauge. Šiaip ar taip, jie nemėgsta, kai čia trainiojasi baltaodžiai. Vienintelė bėda — jiems nepavyko prieiti prie vieningos nuomonės.

— Prie vieningos nuomonės dėl ko?

— Jie mėgina nuspręsti, kas tu esi.

Lazda ji pažarstė žarijas.

— Jeigu neras tavęs iškart, baltaodžiai ims nekantrauti. — Jis pritariamai linktelėjo galva ir šyptelėjo. Replės, gniaužusios jam krūtinę, atsileido. Jis jau žinojo pasakojimo tęsinį.

— Laipioti šitais kalnais jie nenori. Jie bijo gyvačių. Jų valdiški automobiliai įklimps smėlyje ir purve. O senoliai pavargs sėdėti saulėkaitoje ir stebėti, kaip baltaodžiai kvailinasi. Jie visi grįš namo, — pasakė Tajo.

— Tad lieka Imou ir tie kiti, — baigė ji, ant smėlio išvyniodama jų paklotus, — ir ta dalis nebus lengva.

Visą naktį jis laikė ją tvirtai prispaudęs prie savęs, tarsi draugėn sujungtas jų prakaitas ir karštas alsavimas būtų galėjęs visiškai atskirti juos nuo aplink sūkuriuojančių vėjų aimanų. Drauge juodu sukūrė užtakį, ramų, tolimą, kaip tos per dangų nusidriekusios žvaigždės. Naktį Tajo nubudo ir, prisislinkęs prie jos vėl, susirado tą ramų užtakį. Priešaušriu pajuto ją alsuojant sau prie veido, o atsimerkęs išvydo, kad ji jam šypsosi.

Galvijai nejudėdami stovėjo toje sodrioje geltonoje šviesoje, kurią skleidė tekančios saulės kraštelis, regimas virš horizonto. Tarsi kažkas tiršta toje šviesoje būtų juos laikęs, sakytum juos būtų sustabdžiusi staiga pasklidusi šiluma, tad, kai ji ir Tajo ėjo pro šalį, nė nekrustelėjo. Jų akys žvilgėjo geltonai, o kailiai gaudė šviesos adatas. Ji stabtelėjo jų apžiūrėti. Tajo stovėjo, veidu jausdamas saulę, kaip ir galvijai, kol ji galiausiai pasigręžė į jį.

— Jau beveik baigta, — pasakė ji. — Netrukus prieisime prie pabaigos.

Kanjonas buvo pilnas ilgų ankstyvųjų šešėlių, naktis dar delsė juose ir vėjelyje buvo justi drėgnas jos kvapas. Laužas ant geltono smėlio paliko plokščią baltų pelenų ratą, ir Tajo prisiminė Betonio smėlio piešinį bei įspėjimą, kad naujosios ceremonijos skiriasi nuo senųjų; tačiau Betonis niekada nesakė, kad jos neišbaigtos, — tik kad skirtingos.