Лесли Силко - Ceremonija

Sausas karštas vėjas nenuilstamai siuvo kanjonu pirmyn atgal, purtydamas balandūnes ir šluodamas dulkes nuo padangų pėdsakų. Žengiant kiekvieną žingsnį Tajo suskausdavo galvą: kiekvieno pėdos atsitrenkimo į žemę bangos atsimušdavo kaukolės būgne. Jis ieškojo batų pėdsakų. Įsiklausė, bet buvo girdėti vien tiktai vėjas, lyg vanagas neriantis pažeme, tie švilpiantys vėjo sparnai, sugrąžinantys seną praeitį ir joje pasiklydusius žmones, — visi akimirkai sugrįždavo sykiu su vėjo šuoru. Tas jausmas truko tiktai tiek, kiek truko garsas, bet Tajo norėjo dingti drauge su jais, būti nušluotas. Dabar jau iš tikrųjų buvo sunku iššaukti jausmą, kuris glūdėjo pasakojimuose, — Ts’eh ir senojo Betonio jausmą. Lengviau buvo jausti gandus ir jais tikėti. Išprotėjęs. Išprotėjęs indėnas. Kažin ką. Kažin ką įsivaizduojantis.

Kepino saulė, ir jo galva kaip mažos juodos skruzdėlės šliaužė prakaitas. Tada jis pastebėjo į kalną vedančius jų pėdsakus; pastebėjo akmenėlius ir akmenis, kuriuos jie buvo išspardę, ir sausą žolę, sutryptą jų batų kulnų.

Tajo jau buvo užkopęs pusę kalvos, kai netikėtai sustojo: jam staiga trenkė į vidurius ir kaipmat banga išsklido per visą krūtinę — Tajo suprato, kad jie jam — ne draugai, kad jie atsigręžė prieš jį, ir šitas suvokimas paliko jį tuščią, sausą iš vidaus, lyg kokį skėrio lukštą. Nesuprato iki galo, kodėl verkia: dėl šitos išdavystės ar dėl to, kad jie jau buvo prarasti. Paskui išgirdo balsus, žemus, ramius balsus, atsklindančius nuo kalvos viršūnės. Jam nepatiko, kaip daužės širdis: ji trukdė jam girdėti, bet galva buvo švari, o kojos — tvirtos. Baimė privertė prisiminti svarbius dalykus. Jis nusileido kalva žemyn, saugodamasis, kad nepaspirtų ir nenuridentų žemyn akmenėlių ar neužmintų ant sudžiūvusios gubojos. Jau žinojo, kodėl toks silpnas ir ligotas pasijuto, žinojo, kodėl prarado jausmą, kurį jam dovanojo Ts’eh, kodėl suabejojo ceremonija: čia buvo jų vieta ir čia jis buvo pažeidžiamas.

Jis pakėlė pikapo kapotą ir ėmė traukyti uždegimo laidus, stengėsi prisiminti, kaip užjūrių vaikinai be rakto užvesdavo kariuomenės džipus. Kyštelėjo ranką po sėdyne ir rado surūdijusį atsuktuvą. Vielos buvo toks susimazgęs ryšelis, jam drebėjo rankos. Burna perdžiūvo, liežuvis lipo prie lūpų, kai stengėsi jas suvilgyti. Jis pažvelgė aukštyn į kalvos viršūnę, paskui aplinkui — į dangų ir kanjoną. Saulė dangumi leidosi žemyn, bet karštis vis dar šoko šokį virš balandūnių ir kanjono. Tajo kyštelėjo atsuktuvą į kišenę ir pasileido bėgti.

Kai prieš keletą metų jie pirmąsyk apsilankė pas gentis, gyvenusias valstijos skirtose Seboljetos žemėse, nepasakė, koks tai mineralas. Jie važinėjo JAV Vyriausybės automobiliais ir sumokėjo penkis tūkstančius dolerių žemės administravimo asociacijai, kad jų neklausinėtų apie tuos bandomuosius gręžinius. Apsiūkavę oranžiniai smiltainio stalkalniai ir kanjonai tarp jų tais metais buvo išdžiūvę; šiaip ar taip, nuo tada, kai teritorinė Naujosios Meksikos valdžia pasiėmė šiaurės rytinę to sklypo pusę, žemės nebeužteko išmaitinti galvijams. Ji buvo per daug nugraužta; lietus šlyne išgremžė didelius arroyo , ir įsivyravo balandūnės. Šiaip ar taip, čia nebuvo nieko, kuo gentis būtų galėjusi pasinaudoti: nei sidabro, nei aukso. Sausra tuomet jau buvo išpjovusi didžiumą galvijų, tad iš tikrųjų niekam nerūpėjo, kad keli kvadratiniai kilometrai palei kasyklų teritoriją išėjo už ribų ir buvo aptverti aukšta tvora, apjuosta spygliuota viela, su ispaniškomis bei angliškomis iškabomis, draudžiančiomis tas ribas peržengti.

Ankstų 1943 metų pavasarį ta kasykla patvino nuo požeminių šaltinių vandens. Plokščiadugniu sunkvežimiu iš Albukerkio buvo atgabentos didžiulės pompos ir kompresoriai. Į supustytą smėlį virš varomųjų ašių įklimpo didžiuliai sunkvežimiai, tad buvo pasamdyta žmonių iš Bibou ir Mokino, kad atkastų suporintus ratus ir nuo tų sunkvežimių prie didžiulio atvažiavusio vilkiko pririštų vilkimo grandines. Tačiau vėliau, vasarą, kasykla vėl buvo apsemta, ir tąkart jau jokių pompų nei kompresorių niekas nebesiuntė. Jie pasiėmė pakankamai visko, ko tik reikėjo, ir kasykla buvo uždaryta, bet spygliuota viela apjuostos tvoros ir sargybiniai liko iki 1945 metų rugpjūčio. Tuomet jau turėta kitų urano šaltinių ir tai jau nebebuvo didžiulė paslaptis. Atvažiavo dideli pilki furgonai ir išvilko visus mechanizmus. Paliko tik spygliuota viela apjuostas tvoras, sargo pašiūrę ir žemėje iškastą duobę. Seboljetiškiai susirinko pašiūrės sienojus, skardą, bet spygliuotos vielos jiems nebereikėjo: paskutiniai galvijai, iš kurių buvo likę vien tik oda ir kaulai, klajodami po išdžiūvusius kanjonus nugaišo nuo dusinančių vasaros smėlio audrų.

Jį įtraukė karščio bangos, kojos ir plaučiai tapo vienais garais be jokių pojūčių; vien tik bėgimo ir kvėpavimo prisiminimas palaikė jį gyvą ir vertė judėti. Jis klupdamas bėgo paskui saulę, ne sekė paskui ją, bet buvo jos velkamas per arroyo, stalkalnius ir kalvas. Kai ji nusileido, griuvo ant smėlio ilgo stalkalnio papėdėje, juto, kaip iš oro, iš jo kūno į žemę traukiasi karštis. Pūstelėjo vėjas, ir jis ėmė drebėti.

Šliaužė per spygliuotos vielos pluoštus. Sutemos perėjo į tamsą. Surinko vandenį nuo tankių žalių samanų, užtraukusių dugną plieninio latako po vandens malūnu. Vanduo nuo tos saulėkaitos dar buvo šiltas, kartus. Jis atsisėdo ant latako krašto ir anapus plataus kanjono pažvelgė į tamsią kasyklos šachtą. Gal tą kartų skonį vandeniui suteikė uranas. Smiltainis ir žemės, iškastos iš stalkalnio vidaus, tarsi švieži kapai gulėjo ilgomis eilėmis supilti į kauburius.

Kai jis dar ligonis, nusilpęs gulėjo užtamsintame kambaryje, senolė jam papasakojo. Įšliurino vidun ir atsisėdo ant jo lovos krašto.

— Aš vis galvoju apie vieną įvykį, — pasakė. — Tai atsitiko, kai tu buvai išvykęs.

Turėjau atsikelti savo reikalais. Buvo tamsu, visi kiti miegojo. Bet kai ėjau iš virtuvės atgal į lovą, už lango švystelėjo pašvaistė. Tokia didžiulė, tokia ryški, kad ją matė net mano tokios senos, tokios pasimiglojusios akys. Tikriausiai ji buvo užliejusi visą pietryčių dangų. Man pasidingojo, kad matau vėl užtekant saulę, bet ji užgeso, ir tuomet pradėjo loti aplinkiniai šunys, kaip tąsyk, kai aplink šiukšlių krūvą šmižinėjo lokys. Tu juk prisimeni, sūneli, kaip jie lojo. „Vaje, vaje, — tariau sau, — niekada nemaniau, kad kada nors dar pamatysiu ką nors tokį šviesų.“ — Šitaip kalbėdama ji tapšnojo Tajo per žastą, ritmiškai mušė tą istoriją. — Tavo tetulė iš manęs juokėsi, kai pasakiau jai, ką mačiusi. Bet tądien kiek vėliau užsuko Romero. Jis irgi sakė tai matęs. Kažką tokį šviesų, kad valandėlei buvo apakęs, o paskui, kiek vėliau, tą pašvaistę regėjo žėrint net užsimerkęs. — Senolė nutilo, lyg būtų rinkusi tikslius žodžius. — Žinai, aš taip ir nesupratau, ką mačiau. Vėliau kažkas buvo rašyta apie tai laikraštyje. Stipriausias dalykas šioje žemėje. Didžiausias kada nors įvykęs sprogimas, — taip aiškino laikraštis. — Ji pamažu lingavo galvą iš vieno šono į kitą. — O dabar aš ir klausiu save, kodėl, vaikeli? Kodėl jie taip padarė?

— Nežinau, senole, — tada atsakė Tajo. Bet dabar jau žinojo.

Jis buvo taip arti to ir taip seniai į tai įveltas, kad to dalyko paprastumas sugriebė jį už širdies: Triniti Saitas, kur jie susprogdino pirmąją atominę bombą, buvo vos už keturių šimtų penkiasdešimties kilometrų į pietryčius, Baltuosiuose smėlynuose. O slapčiausios laboratorijos, kur ta bomba buvo sukurta, buvo pačiam Chemeso kalnų vidury, tose žemėse, kurias Vyriausybė atėmė iš Kočičio pueblo: Los Alamosas, vos už pusantro šimto kilometrų į šiaurę nuo čia, kur jis buvo dabar, vis dar apjuostas aukštomis elektros tvoromis, geltonosiomis pušimis bei Chemeso kalnų kanjono smiltainiu, kur visados buvo dvynių pumų šventykla. Tam nebuvo nei galo, nei krašto, jokių ribų, ir Tajo atsidūrė tame taške, kur susibėgo ir kirtosi visų gyvų daiktų, net žemės likimas. Iš savo sapnų džiunglių jis atpažino, suprato, kodėl japonų balsai miešėsi su lagūniškių balsais, su Džozajo balsu, su Rokio balsu; kultūrų ir pasaulių linijos įsibrėžė į plokščias tamsias linijas ant plono šviesaus smėlio, kirtosi paskutinio raganavimo ceremonijos smėlio piešinio viduryje. Ir nuo tada žmonės vėl virto vienu klanu, suvienytu likimo, kurį visiems jiems, visiems gyviems daiktams, suplanavo naikintojai, vienu klanu, suvienytu rato tos mirties, kuri rijo žmones miestuose už dvidešimt tūkstančių kilometrų, rijo aukas, niekad nepažinojusias tų stalkalnių, niekad nemačiusias, kokios be galo švelnios spalvos tų uolų, kurios užkūrė jų žudynes.